Ašarą ji nubraukia tik retkarčiais ir tik vienumoje, kai niekas nemato. Aplinkiniai ją pažįsta kaip neblėstančios energijos užtaisą ir žavisi jos humoru, kuriuo apsitalžyti ji nevengia ir pati.
Įsisukusi į darbų suktinį sustoti neketina
Į darbų ir įdomių veiklų suktinį įsisukusi Zita gali miegoti tik po kelias valandas ir aktyvaus gyvenimo atsisakyti neketina. Jos dienotvarkė griežtai sustyguoja nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro. Tačiau užrašų knygelės ar išmaniojo telefono, kur galėtų susirašyti visus laukiančius darbus ir susitikimus, jai nereikia.
Energinga moteris visada gerai pamena, kur turi būti ir be papildomų priminimų. Moteris sako taip ugdantį savo atmintį. Tačiau savo sveikata energingoji Zita per daug nesirūpina ir savęs netausoja.
„Naudojuosi man gamtos suteiktu energijos rezervu, o kaip bus toliau – pažiūrėsim. Bet kai dabar manęs klausia, ar geriu kalcį kaulams stiprinti, tik numoju ranka. Taip, kaulai lūžta, bet ir kosminiai laivai dūžta“, – greitakalbe išberia Z. Kelmickaitė.
Kol yra sveika, ji visur lekia kaip jaunystėje ir net po įtemptų dienos darbų gali iki paryčių gaminti vakarienę kitą dieną pas ją užsukantiems svečiams ar taisyti studentų darbus. „Ariu kaip arklys“, – sako moteris. O paklausta vardan ko, nė akimirkai nesusimąsčiusi atšauna: „Man patinka“. Ją šiek tiek net suerzina, kai save jau nurašę bendraamžiai su pavydo ir pykčio gaidele jos klausia: „Tai vis dar dirbi?“.
„O kodėl turėčiau nebedirbti? Ko pyksti – juk tau irgi niekas netrukdo dirbti? Nepaeini? Rašyk ar tvarkyk savo nuotraukų, kitų darbų archyvą. Nematai? Įgarsink pasakas!“ – tokiais klausimais ir patarimais pikčiurnas užbombarduoja tikras energijos užtaisas Zita.
Žino, ką veiks senatvėje
Muzikologė jau dabar planuoja, ką veiks ateityje, kai nebegalės taip aktyviai gyventi ir dirbti. Tuomet ji sės prie dviejų savo pradėtų rašyti knygų ir savo idėjomis, kurių prikimšta pilna galva, dalinsis su jaunesniais kolegomis.
„Kodėl jauni ir seni mūsų šalyje yra priešinami? Jaunystė – tai energija, potencija, o branda – išmintis ir nuovoka. Kodėl mes nemokame to suderinti ir dirbti išvien?“ – klausia kūrybinga moteris.
Muzikologei godumas ir pavydas – svetimi jausmai. Žinoma moteris tiki, kad paprastais dalykais pasidžiauti mokantys žmonės yra kur kas laimingesni.
„Vakar kvatojausi iš pažįstamos išgirdusi anekdotą: kaip pas mus viskas tragiška – lyja, sninga, bjauru, slidu. Ačiū Dievui, kad yra bent vienas juokingas dalykas – mūsų atlyginimai. Visų bėdų neišspręsime, tad svarbu mokėti iš visko pasijuokti“, – užkrečiamai kvatoja Zita. Ji neabejoja, kad dėl daug ko esame kalti patys, nes bijome ar nesugebame prisitaikyti prie naujovių ir kintančios kasdienybės. Skųstis, kad kažkas tavęs nesupranta ar kad anksčiau būta geriau, muzikologei atrodo beprasmiška.
„Pasaulis keičiasi. Jis kartais yra žiaurus, nemalonus ir neteisingas, bet tai – gyvenimas. Su audromis, atlydžiais, sulaužytomis kojomis ar pamušta akimi. Gyvename tokiais laikais, kai viskas labai greitai keičiasi. Todėl negalime sustoti vietoje ir turime būti pasiruošę kiekvienos dienos pokyčiams“, – sako muzikologė.
Eiti į Seimą nepanoro
Z. Kelmickaitei baisu, kai net jauni žmonės dėl visko seniokiškai bamba, o ko nors keisti nesiryžta. Aktyvi moteris stebisi, kiek daug aplinkui yra gyvenimo nė nepastebinčių, nieko nenorinčių ir niekuo nebesidominčių, susvetimėjusių žmonių.
„Mane tai užmuša. Aš visko noriu, man viskas įdomu ir aš myliu žmones, kuriems taip pat viskas rūpi“, – sako Z. Kelmickaitė.
Kadaise dvi kadencijas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nare atbuvusi veiklioji muzikologė ir šiemet prieš valdžios rinkimus buvo kviečiama kandidatuoti į Seimą. Tačiau politikos duonos jau ragavusi moteris šį kartą atsisakė.
Z. Kelmickaitė sako verčiau filmuosianti paprastus gražius mažų miestelių žmones, tikrus mūsų šalies grynuolius.
„Visi mane kvailino, kad atsisakiau tokios progos, bet man atrodo, kad svarbu priklausyti sau ir daryti tai, kas labiausiai patinka. O savo kraštui padėti gali dirbdamas įvairiose srityse“, – įsitikinusi televizijos ir radijo laidų vedėja.
Keistų požiūrį į vyrus
Žinoma moteris tikina, kad gyvenime nieko nesigaili ir, jei galėtų laiką atsukti atgal, gyventų lygiai taip pat.
„Na, gal tik pakeisčiau požiūrį į vyrus“, -netikėtai priduria Zita.
Nors moteris buvo sutikusi vyrų, dėl kurių virpėdavo širdis, nė vienas netapo jos bendrakeleiviu. Šeimos nesukūrusi moteris sako tik dabar suvokusi, kad vyrai skiriasi nuo moterų.
„Vyrai jaučia tonus, pustonių – ne. Bet nieko negali padaryti, taip jau yra. Anksčiau maniau, kad visi turi būti tokie patys energingi, veiklūs kaip ir aš. Dabar suprantu, kad skirtingų žmonių kitoks greitis, kitoks supratimas“, – atvirauja moteris.
Prisitaikyti prie kito žmogaus tvirto charakterio Zitai visada atrodė sudėtinga ir net sunkiai suprantama. Todėl nuolat užsiėmusi ir nuo nieko priklausyti nenorėjusi moteris taip ir nesiryžo sukurti šeimos. O tuoktis vien „dėl akių“ jai neatrodė svarbu.
„Aš stengiuosi gyventi taip, kad pati sau būčiau mūras. Visą gyvenimą kliaunuosi tik savimi“, – sako Zita, paklausta, ar yra petys, į kurį ji visada galėtų atsiremti.
Nesistengia pasirodyti geresnė nei esanti
„Jeigu bijai pasijuokti iš savęs, tau „šakės“, – filosofija, kuria nuo jaunų dienų Z. Kelmickaitė vadovaujasi kasdien.
Lietuvos televizijos laidos „Auksinis balsas“ vertinimų komisijoje sėdinti muzikologė dažnai sulaukia klausimų, kodėl jauniesiems kolegoms, laidos vedėjams Giedriui Savickui ir Andriui Rožickui leidžia ją traukti per dantį.
„Jeigu nori kitą su švitriniu popieriumi pašveisti, turi ir save pašveisti. Nežinau, kodėl žmonės ieško kliaučių ir nori pasirodyti geresniais, nei yra. Mes bijome pasirodyti paprasti, bet juk viskas tėra žaidimas“, – sako žinoma moteris.
O jai nė motais pasirodyti tokia, kokia esanti. Todėl ji nesislapstydama važinėja visuomeniniu transportu, apsipirkinėja turguje ir nebijo kalbėti net tokiomis temomis, kurios kitiems atrodo nepatogios.
Zita atvirai kalba ir apie tai, kodėl nesukūrė šeimos, ir apie sunkios senatvės baimę. Net ir mirties tema jai nėra tabu.
„Kiekvieną dieną galvoju apie tai, kas bus, kai aš nebegalėsiu paeiti, kai nukvaksiu ir negalėsiu suvokti, kas aplinkui vyksta. Labai nenoriu sulaukti to laiko, bet jam ruošiuosi. Man keista, kai seni žmonės galvoja, kad su saule gyvens – nepagalvoja nei kam paliks savo užgyventą turtą, nei apie savo laidotuves. Žmonės bijo kalbėti apie mirtį, bet to juk neišvengsime nė vienas“, – kalba televizijos ir radijo laidų vedėja.
Pasiruošusi keliauti į pensionatą
Vilniaus centre gyvenanti Z. Kelmickaitė tvirtai apsisprendusi – atėjus dienai, kai savimi pasirūpinti nebegalės, parduos savo butą ir susikrovusi kelis daiktus iškeliaus į pensionatą. Savarankiška moteris tame nemato nieko tragiško.
Kur kas baisiau jai būtų prašyti trejais metais jaunesnio brolio Edmondo, rašytojo ir antikvaro, ar jo vaikų pagalbos. Sėdėti kitiems „ant sprando“ ir tikėtis, kad apie ją visi tupinės, Z. Kelmickaitei atrodo negarbinga.
„Mūsų seni žmonės labai bijo senelių prieglaudų. Kodėl? Juk vaikai gyvena savo gyvenimus, dirba, siekia karjeros. Nesutinku, kad senas žmogus turi teisę reikalauti iš aplinkinių keturgubai daugiau dėmesio“, – griežtą savo nusistatymą dėsto Z. Kelmickaitė.
Pinigai kišenėje neužsibūna
Klaipėdoje gimusi Z. Kelmickaitė visą gyvenimą klausė mamos patarimo viešai neniurzgėti ir neverkšlenti, jei sunku, jei kažko trūksta.
„Mama mokė per gyvenimą žengti pakelta galva. Todėl kai man būna skaudu ar sunku, niekas to nemato. Laimei, tai būna labai retai. Nesu linkusi savęs gailėtis“, – sako muzikologė.
Iš savo mamos, tikros maištaujančios sielos, Zita paveldėjo gyvenimo džiaugsmą, humorą, ryžtą ir gebėjimą su visais rasti bendrą kalbą. Taip pat ir savybę nesusitvarkyti su pinigais. „Palyginus su savo mama, esu taupi. Mamai net žodis „taupymas“ sukeldavo piktą reakciją. Aš irgi nemoku elgtis su pinigais. Gyvenu šia diena“, – prisipažįsta žinoma moteris.
Ir prie daiktų muzikologė neprisiriša. Viskas, ko jai nebereikia keliauja kitiems – kaimynams, vargstantiems arba į konteinerį. Tik savo studentų ir Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“, kuriam vadovavo ilgus metus, narių dovanas moteris saugo.
„Piniginių dovanų ir jų teikėjų net neprisimenu, bet dovanoti paveikslai, vazos, knygos visada kelia mielus prisiminimus“, – šypsosi muzikologė.
O bene didžiausia jos silpnybė – papuošalai. Pačių įvairiausių, atkeliavusių iš skirtingų šalių moters spintoje tiek, kad sunku suskaičiuoti.
„Vaikystėje vis galvodavau, kodėl kitų mamos puošiasi, o mano – net ir tų vienintelių gintarinių karolių nenešioja? Matyt, todėl aš dabar taip mėgstu puoštis“, – svarstė visada pasitempusi ir elegantiška Z. Kelmickaitė.
