Išskirtinis Stano interviu: apie vėžio gydymą ir sunkiausias akimirkas

Praėjusią savaitę kompozitorius ir dainų kūrėjas Stanislavas Stavickis-Stano pasidalijo jautria žinute. Prieš pusę metų jam buvo diagnozuotas kraujo vėžys. Dabar po intensyvaus gydymo liga atsitraukė. Pats S.Stavickis-Stano pasakoja, kad sunkiausia buvo ne išgirsti diagnozę, o apie ją pranešti šeimai, artimiems draugams.

 Stanislavas Stavickis-Stano.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Stanislavas Stavickis-Stano.<br> Asmeninio albumo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Stanislavas Stavickis-Stano.<br>Asmeninio albumo nuotr.
Stano.<br>Nuotr. i
Stano.<br>Nuotr. i
„Žvaigždžių duetai“, Stanislovas Stano.<br>T.Bauro nuotr.
„Žvaigždžių duetai“, Stanislovas Stano.<br>T.Bauro nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Nov 21, 2018, 5:58 PM, atnaujinta Nov 21, 2018, 7:09 PM

„Papasakojau ir tiesiog skaudėjo net žiūrėti, kaip žmones stipriai veikia šitas dalykas“, – atvirauja jis.

Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir S.Stavickio-Stano pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“.

– Stanislavai, tokiais atvejais tipiškas klausimas būtų, kaip jaučiatės. Bet matau, kad jaučiatės puikiai?

– Tipiškais atvejais yra: „Klausyk, gal tau padėti kuo nors, gal ko reikia. Tu sakyk drąsiai“.

– Praėjusią savaitę jūs viešai išplatinote žinutę, kad sergate kraujo vėžiu. Suprantu, kad buvo svarstymų, ar reikia apie tai viešai kalbėti?

– Taip, labai aiškiai parašiau. Matyt, tai yra panašūs jausmai, kuriuos išgyvena kiekvienas žmogus, kuris su tuo susiduria. Tai yra nusivylimas savimi, kažkokia gėda. Kai aiškiai pamąstai, pasižiūri į situaciją iš šalies ir supranti: kodėl, juk tai neteisinga. Neturi būti gėda tau, kad susirgai kažkuo, neturi bijoti apie tai kalbėti. Tas jausmas yra gajus visuomenėje.

Susidūriau daugybę kartų tiek Santariškių koridoriuose, bendraudamas su bendro likimo žmonėmis, tiek ir pats jaučiu tą dalyką. Man tiesiog reikėjo apie tai pasakyti, pirmiausia sau pačiam. O berašydamas tą tekstą ir bemąstydamas apie tai supratau, kad tai gali būti svarbu ne tik man. Tai gali būti svarbu ir visiems kitiems: Stano serga ir, žiūrėk, dar šneka, ir kažkaip normaliai atrodo, tai gal ir man pavyks.

– Paminėjote žodį „gėda“. Kodėl tokiais atvejais būna gėda?

– Aš nežinau. Tiek visokių jausmų užpuola, negali susigaudyti savyje. Kai susergi tokia liga, aplanko labai daug visokių jausmų. Kai kurių jų prigimties aš nesuprantu iki galo. Galbūt dėl to, kad sakydamas apie tai kitiems, kartais jauti triumfą iš pašnekovo pasąmoniniame lygmenyje, kad va, o aš tai nesergu, jis tai serga.

– Gal tai piktdžiugiškumas?

– Piktdžiugiškumas, bet tai normalus, žmogiškas jausmas, kuris labai greitai susivaldo. Žmonės suvaldo tą jausmą ir tikrai nepasako ar stengiasi neparodyti to. Labai daug jausmų. Man atrodo, pagrindinis vaistas nuo šitų dalykų yra ne chemija ar spinduliuotė, o tiesiog teisingas nusistatymas, teisinga nuotaika ir požiūris.

Pavyzdžiui, kai sužinojau apie savo diagnozę, pirmąsias dvi savaites aš numečiau daugiau svorio nei per visą chemoterapijos laiką – iš baimės, nevilties. Tai buvo baisiausios savaitės gyvenime.

– Taip gali save ir pražudyti?

– Taip. Man padėjo tai, kad užteko smegenų neužsidaryti ir ieškoti pagalbos. Tai buvo ir psichologinė pagalba, kuri yra teikiama onkologiniame centre, ir tiesiog žmogiškoji pagalba – ten kur jaučiau, kad galiu gauti paramos. Ir Ričardui Doveikai skambinau, kuris krikštijo vaikus. Per pirmąsias dienas supratau, kad pats to nepakelsiu ir pats iš to neišbrisiu. Ir labai daug žmonių man padėjo bent jau susiimti.

– Apie savo ligą sužinojote pavasarį. Iki to laiko buvo kažkokių simptomų? Nuo ko viskas prasidėjo?

– Mano pavyzdys paneigia viską, ką žmonės, galbūt, mėgstantys ieškoti savyje ligų – koks aš ir buvau – galvoja. Tikrai nebuvo nė vieno simptomo, kurį žmogus gali perskaityti internete apie bet kokį vėžį – svorio kritimas, nuovargis, skausmai. Nieko nebuvo. Buvo puiki nuotaika, aš sportavau. Jau kokius pusę metų derinau produktus, kad reikia valgyti vieną, o ne kitą. Aš gyvenau tikrai sveikai.

Mes su Deividu Zvonkumi kartu metėme svorį. Buvome nusprendę, kad reikia iki vasaros koncertų bent po 4-5 kg numesti. Aš svėriau 82 kg ir atsimenu, pusę metų varėm, sportavau, valgiau ir man tik 1 kg nukrito. Tiesiog noriu pasakyti, kad nieko nejaučiau. Tiesiog buvo dilgčiojimas krūtinės srityje, jaučiau, kad kažkas yra viduje. Buvo toks nestiprus skausmas ir buvo labai sunku nustatyti, nuo ko.

Pas mane auglys buvo tarp plaučių, bet šioje vietoje yra labai daug visokių nervų, raumenų – viskas sueina. Gydytojui, pamačiusiam tokį pacientą, nešaus į galvą, kad kažkas tokio rimto. Turėjau tokią bėdą, kad prisigalvodavau sau ligų – man periodais užeidavo šita lengva šizofrenija. Ir užėjo, matyt, periodas. Buvo penktadienis, galvoju, reikia nuvažiuoti pasidaryti plaučių rentgeną.

Pas mane kažkada buvo trūkęs plautis nuo traumos – nieko rimto, bet galvojau, gal susiję. Pasidariau rentgeną ir iš karto iš gydytojos akių supratau, kad tikrai ne trūkęs plautis, o kažkas, ko ji man net nepasakė. Sakė: „Važiuok iš karto į Santariškes“.

– Kad pasižiūrėtų rimčiau?

– Taip. Buvo pažįstamas chirurgas ir jis draugiškai pažiūrėjo į rentgeną, padarė dar kažkokių greitų tyrimų ir sako, kad čia tikrai ne oro kišenė ar šiaip netyčinis šešėlis, o tikrai piktybinis auglys. O koks, reikia tirti.

– Ir tada buvo didžiausia baimė?

– Taip. Tai buvo didžiausia baimė, nes visokių formų yra gyvas velnias. Vienos yra lengvesnės, o kitos gali būti labai nefainos. Aišku, tai buvo sunkiausias laikas, kol išaiškėjo viskas.

– Jūs viešai kalbėjote, kad žygiuodamas į ligoninę negalėjote patikėti, kas vyksta, jautėtės, kaip vieno serialo herojus ir kad chemoterapijos kursas buvo pakankamai sunkus krūvis organizmui.

– Dar grįžtu į pradžią. Aš parašiau tą savo žinutę „Facebook“ ir tikrai jokios minties nebuvo apie tokią reakciją, tokį mastelį. Bet dabar, kai tai užkrito man ant galvos...

Aš, ko gero, nekalbėčiau apie tai, bet dabar tokia nesąmonė gavosi, kad yra šimtai, tūkstančiai laiškų, skambučių iš žmonių, kurie susiduria su ta pačia bėda, kurie tą patį išgyveno, kuriems be galo svarbu apie tai išgirsti, susitapatinti, pamatyti, kad jie ne vieni.

Nes kai tai atsitinka, atrodo, tu vienas, tik tau atsitiko, kodėl tau. O kai pamatai, kad tu ne vienas, kad yra bendruomenė... Grįžtu prie chemoterapijos. Aš irgi parašiau, kad baisiausia dalis yra chemoterapijos pavadinimas, radikalus gydymas. Nes močiutės, mamos prisimeta chemoterapiją kaip kažką siaubingo, tarsi tu vemi be sustojimo, guli ir kiekvieną kartą gali numirti.

– Prieš 20 metų toks ir būdavo baisiosios chemoterapijos šalutinis poveikis.

– Ko gero, taip būdavo. Dabar yra visiškai kitaip. Pirmą savaitę pacientas būna ligoninėje, kur stebi, kaip organizmui sekasi susidoroti su vaistais, kokia yra reakcija. Jeigu ten yra kažkokios alerginės reakcijos ar pykinimas – visur yra padarytos sistemos, ką daryti vienu ar kitu atveju. Yra skiriami vaistai, gydymas, priežiūra.

Tikrai nei aš vėmiau pakampėmis, nei voliojausi prie durų namuose. Viskas buvo pakankamai gerai. Aišku, tai nėra slogos gydymas. Po 6 kursų organizmas fiziškai išsenka ir toks jausmas ryte atsibudus, tarsi naktį krosą bėgiojai. Tiesiog didžiulis nuovargis.

Aišku, kažkokie šalutiniai efektai yra, bet nieko kritiško, nieko tokio, dėl ko reikėtų paniškai bijoti, nėra. Nenoriu kalbėti už visus, aišku, yra išimčių, bet tai išimčių išimtys. Nes yra taisyklė – chemoterapija šiais laikais nėra kankinimas.

– Kiek laiko truko jūsų gydymas?

– 6 kursai kas dvi savaites.

– Kai žmonės susiduria su vėžiu, dažnai pasimeta. Kartais jie, lyg nepasitikėdami tradicine medicina, pradeda gydytis savais būdais ar nusprendžia iš viso nesigydyti. Kartais net kalba, kad nekompetetingi medikai dirba, kurie nieko nepadės. Jūs kalbate visiškai atvirkščiai, kad medikų bendruomenė yra labai profesionali ir gali labai stipriai pagelbėti.

– Taip, mano atveju iš karto, kai paaiškėjo situacija, tarp kitko, iš karto atsisijojo, kur yra draugai, kur yra chebra nueiti į kavinę ar kažką pašvęsti. Tie, kurie yra draugai, iš karto sakė: „Parduosiu butą, mašiną, jeigu tau reikia gydymo užsienyje ar dar kažko“. Irgi buvo pakankamai gyvybinga nuostata, kad reikia važiuoti kažkur – ar į Skandinaviją, ar į Vokietiją.

Iš pradžių taip galvojau, kol nepradėjau kalbėtis su mūsų gydytojais. Hematologinių susirgimų atveju Lietuva yra visiškai lygi su aukščiausiais Europos Sąjungos standartais. Daug domėjausi, šnekėjau su tais žmonėmis, kurie gulėjo kartu palatoje pirmą savaitę – lygiai ta pati pozicija. Išgyvenamumas – aišku, gydytojai geriau žino – bet jis yra stebuklingai didelis, palyginus su tuo, kas buvo anksčiau.

Pasitikėjimas gydytoju ir pačia sistema yra esminis dalykas. Tiek internete galima surasti nesąmonių apie vėžį, gydymą, chemoterapijos žalą, kad jeigu pasiduosi toms nesąmonėms ar jeigu kokia nors močiutė nukreips tave ta linkme, tai gali labai greitai sau mirties nuosprendį pasirašyti. Jokiais būdais. Reikia eiti, šnekėti.

Labai įdomi sistema yra. Tu neturi pastovaus gydytojo, vyksta rotacija – vienas gydytojas su tavimi dirba, antras, trečias. Visą tai stebi jų vadovas. Maksimaliai gerai jie stengiasi įsigilinti į kiekvieną pacientą, jo ligos specifiką ir surasti tinkamą gydymą.

Man nebuvo kantrybės lyginti, bet palatoje gulėjo žmogus, kuris palygino gydymo metodikas, taikomus vaistus, visą taikomą technologiją. Jis turėtų galimybę gydytis bet kur, nes turi pinigų ir jis sako: „Kam to reikia? Lygiai toks pats gydymas yra Lietuvoje. Lygiai tokios pačios diagnostikos, tie patys metodai, ta pati aparatūra“.

– Tiesiog reikia labiau pasitikėti mūsų medikais?

– Reikia šnekėtis. Kiek aš suprantu – man nereikėjo to, bet yra kažkokia dviejų gydytojų sistema. Gali pašnekėti su vienu gydytoju ir visiškai ramiai jam pasakyti, kad einu su tavo kolega pašnekėti. Čia yra labai svarbu.

Man tas dalykas atėjo iš muzikinio pasaulio. Aš, pavyzdžiui, galiu groti gitara. Bet visą laiką, jeigu studijoje yra rimtas įrašas, aš kviečiu vieną geriausių gitaristų Tomą Varnagirį. Dėl to, kad jis yra šios srities specialistas.

Lygiai taip pat, per mėnesį laiko sergantis žmogus gali tapti visų onkologinių susirgimų ir gydymų ekspertu, bet tikrai nesiūlyčiau taip elgtis.

– Kai išgirstama tokia diagnozė, tai yra tam tikras iššūkis ne tik pačiam žmogui, bet ir jo šeimai. Labai dažnai būna situacijų, kad artimiesiems yra sunkiau, nes jie padėti negali, o ir pačių blogiausių minčių gali kilti. Kaip elgtis šioje situacijoje?

– Čia tik vienas net ne patarimas, o pastebėjimas. Šita diagnozę paprasčiau išgirsti pačiam, negu pasakyti kitiems. Skaudžiausias, sunkiausias dalykas visą laiką būdavo pranešti žmogui, kuris apie tai nežino. Apie šeimą net nešneku, buvo viena sunkiausių akimirkų, kai reikėjo žmonai pasakyti apie tai.

Vėliau atsimenu, Katažina atėjo į studiją kažką įrašinėti, o D.Zvonkus plikai nusiskuto ir ji vis klausinėjo manęs: „Klausyk, kas čia per nesąmonė, kodėl jis plikas vaikšto, kam jūs taip sugalvojote“. Ir galvojau, kad reikia jai pasakyti. Jai papasakojau ir tiesiog skaudėjo net žiūrėti, kaip žmones stipriai veikia šitas dalykas.

Tiems, kurie išgyvena tai, vienintelis patarimas, kurį galėčiau duoti yra kantrybės. Labai daug kantrybės ir tiesiog realiai į viską žiūrėti. Aš dabar praėjau gydymą, šiuo metu nėra ligos. Bet tik po 5 metų aš galėsiu pasakyti, kad aš išsigydžiau. Visą tą laiką turiu gyventi pozityviai, bet neprarasti realybės jausmo – nepradėti ėsti tortų, gerti ar dar kažką. Gyventi realybėje ir gyventi dabar.

„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.