„Su dideliu liūdesiu norime pranešti, kad šįryt mus paliko Batų Namų įkūrėjas, avalynės dizaineris ir rankų darbo batų gamybos pionerius Lietuvoje Žanas Maslauskas.
Žanas buvo mūsų dirbtuvių siela ir širdis, tačiau mes tęsime savo veiklą ir augsime toliau. Jis turėjo svajonę, kad jo pradėtą veiklą perimtų jo vaikai ir garsintų visame pasaulyje, jam pavyko, tad jo garbei toliau tęsime batų kūrybą ir gamybą taip kaip jis mus išmokė!
Naujosios kolekcijos pristatymas, kuriame yra keli paskutinieji Žano sukurti modeliai, bus išleista šiek tiek vėliau, Rugsėjo 2-3 dienomis.
Norime paprašyti Jūsų supratimo ir artimiausias kelias dienas mums neskambinti ir nerašyti darbiniais klausimais. Esame šeimos verslas, tad su Jumis, brangūs klientai, visada bendraujame tik patys, tad nepykite, jei kelias dienas neatsakysime į Jūsų laiškus, skambučius ar porą dienų vėluosime su batų pristatymu.
Visi skambučiai ir laiškai tikrai bus atsakyti, o batai pristatyti. Tokie pat gražūs ir kokybiški kaip ir esate įpratę, nes Žano įvesti standartai visadabus puoselėjami ir gerbiami mūsų dirbtuvėse!
Atsisveikinimas su Žanu vyks Kėdainiuose, Gedulo Saloje (Skongalio g. 1, Kėdainiai) nuo Šeštadienio (08.31) 12:00 iki Sekmadienio 15:00. Jei atvyksite, prašome neapsisunkinti gėlemis bei vainikais, Žanas mėgo minimalizmą, tad kviečiame atsinešti po vieną baltą gėlę. Apsirenkime spalvotai, Žanas nėmėgo juodos spalvos, tad gerbkime jį ir visi ateikime pasipuošę įvairiausiomis spalvomis!“ – rašoma oficialiame „Batų namų „feisbuko puslapyje.
Kai vos trylikos sulaukusiam kėdainiečiui Žanui Maslauskui gydytojai nustatė cukrinį diabetą, paauglys nusprendė nesitaikstyti su liga – sportavo, dirbo, svajojo būti archeologu.
Bet vieną žiemą padirbėjo batų taisykloje ir susidomėjo šia profesija. Betaisydamas pradėjo kurti batų kolekcijas, vėliau atidarė Batų namus Kėdainiuose, parduotuves Vilniuje ir Kaune.
Žano kūrybinio polėkio nestabdė net sunki liga. Dėl cukrinio diabeto blogėjanti sveikata – patirtos kelios akių operacijos, net 7 infarktai, kas savaitę atliekama inkstų dializė – batų meistrui vis priminė, kad jis – tik svečias šioje žemėje.
Tačiau, po didelių sveikatos krizių žiūrint pro ligoninės langą gimdavo geriausios ir gražiausios batų kolekcijos.
„Man svarbu, kas bus po manęs. Kai vyresnysis Benas atėjo į mano verslą, labai apsidžiaugiau. Gal ir mažylis Haris kada nors perims batsiuvystės amatą. Bus batsiuvių, batų dizainerių Maslauskų dinastija“, – paslaptį, kas suteikia jėgų ir skatina norą gyventi, yra išdavęs Žanas.
„Gyventi reikia šiandien, kurti – dabar, o meilę šeimai dalyti kasdien“, – buvo įsitikinęs dizaineris.
Kai susipažino su būsimąja žmona Jurgita (39 m.), Žanas tikino, kad jie turės batų fabriką. Prieš kelis dešimtmečius ši mintis prajuokino Jurgitą, nes tuo metu jis buvo batsiuvys iš kioskelio.
Tačiau jis nejuokavo. Ž.Maslauskas rankų darbo išskirtinę avalynę kurė ir gamino nuo 1998 metų.
1995 metais nusprendęs tapti pirmuoju verslininku savo giminėje, jis Kėdainiuose pradėjo nuo avalynės taisymo kioskelio, kuris išaugo iki dirbtuvės – Batų namų.
Daug originalių modelių sukūręs vyras net ir sirgdamas nelėtino darbų tempo.
Jis keldavosi šeštą valandą ryto ir keliaudavo į dirbtuvę, kur kvepėjo oda, klijais, guma ir dažais.
Tokiu ritmu gyveno ne tiktai Ž.Maslauskas ir jo žmona, bet ir prie bendrovės prisijungęs sūnus Benas.
Pasitaikydavo dienų, kai Žanas neužsukdavo į gamybines patalpas. Dukart per savaitę jam būdavo atliekama inkstų dializė, palengvinanti širdies darbą.
Nuo 2004-ųjų, kai Ž.Maslauską ištiko pirmas didelis infarktas, dėl kurio apmirė net trečdalis širdies raumens, jis nekart atsidūrė ligoninėje.
Vyro širdyje buvo 11 stentų – jie praplėtė kraujagysles ir padėjo atkurti kraujotaką.
Jis žinojo, kad didžiausias priešas yra cholesterolis, dėl kurio išsivystė aterosklerozė.
Maudimas ir skausmas krūtinėje vyrą dažniausiai ištikdavo naktį.
Širdies negalavimai pasidarė retesni, kai medikai pasiūlė išbandyti dirbtinį kraujo valymą.
„Mano vyrui dializė būtina dėl širdies. Jei to nebūtų, jo organizme kauptųsi skysčiai, jis priaugtų daug svorio, o tai – papildomas krūvis širdžiai. Sunkiausia jam buvo, kai ėmė streikuoti širdis, atsisakė inkstai. Tai buvo pragaras, kurį mano vyras ištvėrė“, – yra kalbėjusi J.Maslauskienė.
Kėdainiškė yra sakiusi, kad liovėsi skaičiuoti sutuoktinio infarktus. Visi širdies priepuoliai jos vyrui prasidėdavo naktį.
Moteriai būdavo neramu, jei girdėdavo, kaip jos vyras vartosi ar keliasi. Tokiais atvejais ji žinodavo, kad vienintelė išeitis – įsodinti sutuoktinį į automobilį ir kuo skubiau nuvežti į Kauno klinikas, nes kiekviena minutė brangi.
Kai Žaną ėmė gydyti naujai – dirbtiniu būdu valyti kraują, pasikeitė ne tik jo nuotaika, bet ir veido spalva. Palengvėjo ir jo artimųjų gyvenimas.
Dizaineris galėdavo kur kas daugiau laiko praleisti su jaunėliu sūnumi – dvejų metukų Hariu.
Vyras buvo įsitikinęs, kad vaiko charakteris formuojasi vaikystėje, o vėliau įsikiša genai, tad stengėsi būti rūpestingas tėvas. Tik tą dieną, kai atliekama dializė, jis būdavo išsunktas.
Kadangi kraujo valymas naudojant dializės aparatą trukdavo beveik šešias valandas, grįžęs namo vyras eidavo į lovą, nes būdavo silpna. Tačiau kitą rytą jis jausdavo jėgų antplūdį.
Noras sukurti tai, ko dar niekas nepadarė, Ž.Maslauskui buvo ne tik svajonė, bet ir būdas sau padėti.
Batų kūrėjas buvo prisipažinęs, kad galvodamas apie būsimus modelius jis stengdavosi nuginti mintis apie neišgydomą ligą.
„Nenoriu verkti, bet to, kiek sugebėjau pasikeisti per kelis dešimtmečius, nelabai kas įsivaizduoja, iki šiol turiu vienintelį norą – dirbti. Ilgą laiką nesupratau, kam reikalingos atostogos“, – yra sakęs Žanas.
Jis nemėgo žodžio „romantika“, nes batų modeliavimas jam siejosi ne su įkvėpimu, o su prakaitą varančiu darbu. Jam buvo svarbi laisvė daryti tai, ką nori, ir tai, kas patinka.
