„Kvailiausias, juokingiausias ypatų mušeikų, skriaudėjų, nemokėtojų paaiškinti vaikui dviejų moterų ar vyrų poros argumentas – negali kalbėti, nes neturi vaikų. Dieve, dievuliuk. Karvės, ožkos ir vištos vaikų atsiveda ir išperi.
Žmogus, kai dar į beždžionę panašesnis buvo, vaikus darė. Ir gimdė moterys be epidūrų, be cezarių, be tyrimų, be higienos. Atsilikusios tautos pislios ir apsigimdžiusios tiek, kad išmaitinti negali, važiuoja delegacijos iš vakarų tų vaikų maitinti ir skiepyti.
Suprantu, kad norisi kažkaip įprasminti, įgalinti savo egzistavimą, bet gimdymas iš moters nepadaro nei žiniuonės, nei šventosios, nei ypatingosios.
Jei buvo durna, lieka durna kaip buvusi. Protingai nepakenkia. Ir nemaišykit – atsakingą, jautrią, kantrią mamystę laikau atsakingu, labai labai sunkiu darbu, vertu begalinės pagarbos.
Mama, kuri sugeba rasti savyje besąlygišką, begalinę meilę, auklėti, užsiimti, aiškinti, nuolat mokytis ir stengtis būti geresne, yra verta didelės pagarbos, nes akivaizdu – pavyksta ne kiekvienam ir ne kas antram.
Tačiau padaryti ir pagimdyti – ne raketų mokslas, ponai ir ponios. „Neturi vaikų – nekalbėk“. Ragavai šūdo? Ne? Tai iš kur žinai, kad neskanus?
Tai kodėl taip šneki, paragauk ir tada galėsi šnekėti. Paragauk paragauk. Man nereikia vaikų tam, kad tikėčiau meile ir ją gerbčiau. Nereikia vaikų tam, kad žinočiau, jog reikia gerbti asmeninį pasirinkimą. Nereikia vaikų tam, kad žinočiau, jog problema tas, kuris tyčiojasi, o ne tas, iš kurio tyčiojasi.
Man nereikia vaikų, kad žinočiau, jog smurtas yra nepateisinamas. Nereikia vaikų tam, kad suvokčiau, jog psichologinis teroras neturi pasiteisinimo. Taip, kaip jums nereikia paragauti šūdo, jog žinotumėte, kad neskanus. Kokiais būdais tik nebando savo apgailėtino elgesio – smurtavimo, homofobijos, patyčių – užmaskuoti tamsuoliai“, – rašė ji.
