Architektui J.Makariūnui, už darbus ir indėlį į savo profesijos lauką įvertintam Architektūros riterio ordinu, rūpėjo toli gražu ne tik pastatai ir jų aplinka. Jis buvo kultūrininkas plačiąja prasme, gilinęsis į meną, kultūros ir pasaulio istoriją. Ir pats joje palikęs ryškų pėdsaką.
Pirmiausia jis – vilnietis, čia gimęs lietuvių mokytojų šeimoje, patyręs svarbius istorijos etapus – lenkų okupaciją, Antrąjį pasaulinį karą, sostinės atgavimą, sovietmetį, galiausiai – išsvajotą Nepriklausomybę.
Laisvė ir lietuvybė jam buvo aktualios temos visais laikais: didelis skaudulys kadaise atrodė po krikšto seniausioje Vilniaus bažnyčioje lietuvių kunigų išduoti metrikai, kuriuose pavardė įrašyta su lenkiška galūne.
Vėliau jis niekaip nesuprato stalininės architektūros, jo mylimo miesto veidą keitusių svetimybių, kurios, J.Makariūno nuomone, čia netiko nei istoriškai, nei kultūriškai. Vilnius, jo istorinis palikimas, miesto atstatymas ir puoselėjimas architektui rūpėjo iki paskutinio atodūsio.
1952-aisiais J.Makariūnas įstojo į Vilniaus dailės institutą. „Architektas aš esu gal ir atsitiktinis. Daugelis mano kartos žmonių baigę gimnaziją nelabai žinojo, kur stoti. Kartą gatvėje per gegužės demonstracijos ruporą išgirdau oratoriją „Ačiū Stalinui už laimę“ – iškart muzikanto karjeros atsisakiau, nes nenorėjau gyvenimo praleisti šitaip – apdainuodamas Staliną ir partiją“, – yra pasakojęs.
1958-aisiais J.Makariūnas įgijo aukštojo mokslo diplomą ir architekto-dailininko statusą bei pradėjo savo ilgą ir derlingą profesinį kelią.
1958-1961-aisiais dirbo Vilniaus vyriausiojo architekto Vladislovo Mikučianio komandoje ir čia turėjo progų prisidėti prie to, kas jam buvo labai svarbu – mylimo Vilniaus puoselėjimo, sukūrė įsimintinų darbų.
Po trumpo periodo Vilniaus projektavimo biure sekė net trisdešimties metų (1963-1993) etapas Komunalinio ūkio projektavimo institute. 1993-iaisiais tapo įkurtos bendrovės „Vilprojektas“ vadovu.
Vienas ryškiausių J.Makariūno darbų – Antakalnio karių kapų plėtra, Panerių memorialas, skirtas fašizmo aukoms. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, visus metus jis paskyrė paminklui nužudytiems žydams memorialo miške.
Įsimintini ir tuomečio Komunalinio ūkio projektavimo instituto pastato Šermukšnių gatvėje, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos projektai, 2004-aisiais iškilęs paminklas Užupyje buvusioms žydų kapinėms atminti, jis – Lietuvos ambasadų Taline ir Rygoje bendraautoris.
J.Makariūnas yra sukūręs Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, Kazio Borutos, Juozo Tonkūno antkapinių paminklų architektūrinę dalį ir palikęs daug kitų pėdsakų kaip savo profesijos atstovas.
Kaip kantrų mokytoją ir patarėją jį prisimena ne vienas jaunesnės kartos architektas. J.Makariūnas užaugino dvi dukteris – menininkę Irmą ir architektę Agnę, buvo nuostabus senelis trims anūkams.
Balandžio 20d., antradienį, 18 val. buvo laikomos Šv. Mišios Šv. Mikalojaus bažnyčioje (Šv. Mikalojaus g. 4, Vilniuje).
Balandžio 21 dieną, trečiadienį, nuo 10 val. iki 15 val. vyks atsisveikinimas Vilniaus laidojimo rūmuose Pirmoje salėje, Olandų g. 22, Vilniuje.
Balandžio 21 dieną, trečiadienį, 15 val. laidojimo ceremonija bus Naujosiose Rasų kapinėse (įėjimas iš Sukilėlių g).
