Pokalbio metu buvo kalbama apie pogimdyminę depresiją: tai, kaip ji atsiranda, kuo pasireiškia ir kaip su ja kovoti.
„Pirmą kartą apie pogimdyminę depresiją išdrįsau kalbėti prieš kokius penkerius-šešerius metus.
Nesitikėjau tokio palaikymo, tiek moterų laiškų, jų padėkų, jų istorijų... Nes jautrios temos, nesėkmės, depresija mūsų visuomenėje vis dar yra opi tema. Mes juk esame įpratę žiūrėti į laimingus žmones, manau, kad būtent tai ir labiau verčia kitus žmones į save pažvelgti kitaip, paklausti: „Kodėl gi aš nenoriu šypsotis? Kodėl aš taip nesijaučiu?“, – pokalbį pradėjo I.Stonkuvienė.
„Ar visuomenė turėtų jaustis laisvai kalbėdama apie tai, kad jaustis blogai yra priimtina?“, – Indrės paklausė pokalbio vedėjas.
„Tikrai taip. Aš tikrai jaučiu skirtumą nuo tada, kai pradėjau apie tai kalbėti. Aš supratau tą galią, tą svarbą apie tai šnekėti.
Mes turime patys išmokti priimti tą jausmą, jį suvaldyti ir jausti atsakomybę“, – sakė ji.
Pokalbio metu moteris daug dalijosi savo asmenine patirtimi. Anot jos, mamoms nereikėtų bijoti kalbėti apie tai, kaip jos jaučiasi, prisipažinti, jog ir jos, ne tik dirbantys vyrai, yra pavargusios.
„Nauja gyvybė, mano nuomone, turėjo sukelti tik teigiamas emocijas.
Ir tu supranti, jog nėra taip, kaip tu įsivaizdavai... Tavo kolegos – vien vyrai – niekaip į tai nereaguoja, arba reaguoja visiškai atvirkščiai, nes tu supranti, jog darbe sugriauni visus planus.
Daug kalbu su moterimis ir žinau, jog jos nuslepia savo nėštumą, nes kartais į darbo kontraktus yra įtraukiami tokie punktai, nurodantys, kada tau planuotis vaiko gimimą.
Iš vienos pusės, tai atrodo savaime suprantama. Juk tu atidedi savo karjerą, tiesiog būni namuose ir neva nieko neveiki...
Tos naujos mano pozicijos, to naujo mano gyvenime atsiradusio vaidmens nuvertinimas man tikrai iškėlė daug klausimų.
Pradėjau suvokti, kad tikrai blogai jaučiuosi, kad neturiu tiek fizinės energijos, kad mes nesame visi vienodi.
Štampas yra, jog vyras namo grįžta pavargęs po darbų, galbūt, net nenori šnekėti su tavimi. O tu esi išsiilgusi to bendravimo. Viduje labai blogai jautiesi, nes ir tu esi pavargusi, bet tau gėda apie tai pasisakyti.
Dar net nesuvokdama situacijos, aš pati kibau į darbus. Mano pirmas verslas buvo sukurtas, kai Cecilijai buvo du metai penki mėnesiai, Pranciškui buvo mėnesis, kai aš pirmą kartą ėjau sudarinėti kontraktus. Su dviem mažais vaikais, jokių auklių, jokių darželių. Nes juk aš esu mama, aš turiu viskuo pasirūpinti!“, – apie motinystę ir karjerą kalbėjo moteris.
Pasak I.Stonkuvienės, visuomenėje yra iškreiptas suvokimas ir į tai, kas iš tiesų yra gera mama.
Kartais vaikus gali būti sunku sužiūrėti. Bet nuo to, kad tu klausi profesionalaus patarimo, tikrai nesi blogesnė mama. Tu tikrai nebūsi blogesnė mama, jei vieną-dvi valandas skirsi sau, ramiai išgersi kavos, susitiksi su draugėmis pašnekėti ne vien apie pampersus.
Vėlgi, yra ir supermamyčių štampas. Neva nebūdama su vaiku tu nenori kalbėti apie nieką kitą. Ne, tu nori. Nori nepamesti savęs. Tas naujas, gyvenime atsiradęs vaidmuo, neturėtų išstumti suvokimo apie pačią save, kokia tu buvai“, – tęsė ji.
Indrė prisiminė, kada jos gyvenime įvyko lūžis.
„Nešiojau korsetą, tuos triūsikus, hormonai nesusidėlioję... Vienas vyras man pareiškė, kad viskas čia yra normalu – juk aš laukiuosi.
Tai – nauja gyvybė, man, kaip ir daugeliui moterų, tai nėra normalu. Taip, tu prisijaukini tą mintį, taip, tu supranti, jog tai yra iš gamtos, bet prie to jausmo irgi reikia priprasti.
Pamenu kartą, kai buvau vedama tų jausmų, kai su viena garsia moterimi vienu metu laukėmės. Ji atrodė puikiai, įlindo į mini suknelę, o aš vaikščiojau su vyro drabužiais.
Pradėjau jausti, jog kažkas yra ne taip, jog aš, turbūt, esu kažkokia prastesnė mama, nėščioji...
Mus suštampuoti nori ir viešoji erdvė.
Supratau, jog mano rate nėra moterų, kurios atvirai šnekėtų apie tai, jog kažkaip ne taip jaučiasi, jog yra pavargusios, norinčios išeiti į miestą, tiesiog išsiplauti galvą neskubant, vienos nueiti į tuoletą... Tai atrodo smulkmenos, bet tu visų jų netenki.
Juk visą parą, visą gyvenimą esi atsakinga už žmogaus gyvybę. Man keista, kad ši pareiga yra taip nuvertinama. O kai įsisuki į tokį reikalavimų sūkurį, visada jautiesi kažkokia nepilnavertė, tau vis kažko negana.
Turbūt, visi tie štampai mane ir skatino vienaip ar kitaip elgtis – daug dirbti, bijoti kreiptis pagalbos, apie tai šnekėti... Vis norėjosi įrodyti, jog aš galiu.
Buvau emociškai išsekusi tiek, kad supratau, jog į gyvenimą kabinuosi vien tik dėl vaikų. Dar supratau, kaip puikiai aš visą tai slapsčiau“, – atvirai kalbėjo ji.
