Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, 33-iąjį koncertų sezoną pakvietė užbaigti kartu su publikos mylimu fortepijono virtuozu Alexanderiu Paley ir romantizmo atstovų Edvardo Griego (1843–1907) bei Gustavo Mahlerio (1860–1911) šedevrais.
Ugningasis fortepijono virtuozas Alexanderis Paley savo talentu ir charizma nepalieka abejingų. Šiuo metu tarp Niujorko, Paryžiaus ir Vilniaus gyvenantis menininkas su džiaugsmu laukiamas viso pasaulio koncertų salėse ir yra dažnas svečias Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertuose.
„Dievinu maestro Gintarą Rinkevičių. Per savo karjerą esu grojęs su gausybe įvairių dirigentų ir orkestrų, tačiau turiu pripažinti, kad taip gerai, kaip groti diriguojant maestro, nebuvo niekur“, – sakė garsusis pianistas.
Jau 1991 m. po pianisto debiuto su JAV nacionaliniu simfoniniu orkestru dienraštis „The Washington Post“ A. Paley pasirodymą pavadino „tiesiog nepriekaištingu“, tad ilgainiui pianistas ėmė koncertuoti su garsiausiais pasaulio orkestrais. Publika jam plojo atsistojusi, o kritikai negailėjo pagyrų už „akinantį techninį meistriškumą“, „įtikinantį atlikimą“, „asmenines interpretacijas“ ir „neįtikėtinai platų repertuarą“.
Bėgant metams, A. Paley žvaigždė negęsta – pianistas kasmet surengia apie 80 koncertų visame pasaulyje. Šį vakarą A. Paley atliko norvegų kompozitoriaus Edvardo Griego koncertą fortepijonui a-moll – vieną populiariausių kompozitoriaus darbų ir kartu vieną žymiausių fortepijoninių kūrinių pasaulyje, kurį E. Griegas parašė būdamas vos 24-erių.
Antrojoje koncerto dalyje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, atliko austrų kompozitoriaus Gustavo Mahlerio Devintąją simfoniją. Simfoniją pradėjęs kurti 1909 m. pavasarį, tų pačių metų rudenį G. Mahleris jau turėjo partitūros juodraštį, o lygiai po metų darbą užbaigė.
Deja, autorius savo kūrinio jau nebeišgirdo – premjera įvyko praėjus metams nuo kompozitoriaus mirties, 1911 m. gegužės 18 d. Devintoji simfonija buvo sukurta kompozitorių lydint mirties nuojautai.
Porą metų anksčiau G. Mahleris prarado labai mylimą keturmetę dukterį, buvo priverstas pasitraukti iš Vienos operos, o jį patį gydytojai įspėjo dėl rimtos širdies būklės.
Nors simfonijoje visur minimas „atsisveikinimo“ motyvas, visos kitos nuotaikos ir būsenos veda toli nuo šio pradinio atsisveikinimo jausmo. Kaip rašo H. L. de la Grange, kūrinyje skamba intensyvi gyvenimo meilė ir karštligiška aistra, prasiveržianti nesuskaičiuojamais pasažais.
