Pasižiūrėti naujo Lietuviško filmo ir aptarti jame gvildenamas problemas susirinko nemažai moterų, tarp jų ir žinomų. Čia pasirodė atlikėjos Vaida Genytė, Ieva Zasimauskaitė, Marija Beržė, Akvilė Kisielienė, Giedrė Linkevičienė, aktorės Sandra Daukšaitė-Petrulėnė, Agnė Šataitė, Neringa Norbutaitė-Mažeikienė.
Kino salėje sukantis naujai kino juostai buvo galima pajusti amerikietiškus emocijų kalnelius, riedančias ašaras stebint jautriausias filmo scenas, išvysti nemaldomą, nuo ausies iki ausies pakibusią šypseną. Tai – naujas lietuviškas filmas „Savas, svetimas mylimas“, kuris švelniu prisilietimu primena apie labai aktualią šių ir visų laikų problemą – skyrybas.
Į kino salę žiūroves šį kartą subūrė moterims skirtas socialinis renginys „Solidaru su kinu“. Po filmo peržiūros virė diskusija apie tai, ką kiekvienai moteriai reiškia skyrybos. Diskusijos vedėja Raminta Lukošienė kalbino ir kūrybinę filmo komandą. Scenarijaus autorė rašytoja Monika Budinaitė neslepė, jog istorija gimė ir iš asmeninės patirties: „Skyrybų tema yra neišsemiama ir deja, bet labai dažnai patiriama. Rašyti scenarijų tokia tema įkvėpė ir mano asmeninė patirtis. Buvau panašioje situacijoje kaip ir pagrindinė filmo veikėja Ugnė, todėl rašant labai norėjosi į tas problemas pažvelgti šviesiau, pasakyti visiems tai patiriantiems, jog viskas laikina“.
Diskusijoje dalyvavo ir filmo režisierės Sonata Visockaitė ir Agnė Marcinkevičiūtė. Paklaustos apie patirtį režisierės abi tvirtino tą patį – tai buvo nuostabus darbas: „Kurti šį filmą buvo nuostabu, tai nuostabi kelionė. Mano, kaip režisierės tikslas buvo ištraukti iš aktorių tai, ko jie patys nežino apie save. Ir tai pavyko – aktoriai be proto jautrūs, atviri, emocingi. Žinot, Lietuvoje yra baime kalbėti apie savo emociją nuogai, baimė verkti, mūsų kultūroje tai vis dar silpnumo ženklas. Bet kalbėti tikrai reikia“, – patirtimi dalijosi S.Visockaitė.
Diskusijoje dalyvavo ir knygų autorė, viena iš šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai.lt“ steigėjų, šios grupės vadovė Elvyra Kučinskaitė. Autorė džiaugiasi, kad pagaliau ši svarbi tema yra aptariama viešai, įleidžiama net į meno pasaulį: „Penkiolika metų vykdau pagalbos išsiskyrusiems žmonėms programas, nuolat klausau jų istorijų ir šiandien sėdžiu salėje, žiūriu filmą ir man širdis virpa taip, lyg pirmą kartą išgyvenčiau šį skausmą. Man yra nepaprasta, jog apie tai pagaliau kalbama viešai, pasitelkiant meno pagalbą. Skyrybos yra labai dramatiškas dalykas. Mitas, kad skyrybos gali būti lengvos manęs neįtikino per penkiolika metų. Nemačiau nei vieno žmogaus, kuris lengvai perneštų šį skausmą“.
Pagrindinį vaidmenį atlikusi aktorė Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė buvo atvira – tik antrą kartą žiūrėdama filmą sugebėjo įsijausti ir sekti istoriją, išgyventi kartu su savo sukurtu personažu: „Filmą šiandieną regėjau jau antrą kartą ir patyrimas buvo visiškai kitoks. Pirmą kartą žiūrėti buvo labai sunku, ieškojau savo klaidų ir nagrinėjau vaidmens atlikimą. Dabar žiūrėdama žavėjausi savo kolegomis, nes jie nuostabūs, įsijaučiau į filmo istoriją“.
Paklausta apie tai, kaip elgtųsi, patekusi į savo įkūnytos veikėjos situaciją, aktorė teigia, kad mokytųsi būti atviresnė kitiems apie savo išgyvenimus, nes aplinkinių pagalba yra labai svarbi: „Mąstau, kad jei dabar tektų išgyventi skyrybas, dalinčiausi skausmu su kitais. Esu gana uždara ir mažai kam parodau, kad išgyvenu sunkų etapą“.
Kitą pagrindinę filmo heroję Liepą įkūnijusi aktorė Ineta Stasiulytė dalijosi patarimais, kurie jai padėjo išgyventi skyrybų skausmą. Aktorė įsitikinusi, jog viskas yra mūsų pačių rankose, tik svarbu, ar mes norime kažką keisti, ar norime likti nuskriaustojo vaidmenyje: „Skyrybų metu ir po jų, labai svarbu suvokti savo vaidmenį, atpažinti, ar nesi aukos pozicijoje.
Iš psichologų sužinojau, jog patikrinti labai lengva – jei kaltini nors vieną aplinkinį žmogų dėl visos įvykių sekos – esi aukos pozicijoje. Iš to išeiti galima tik prisiėmus atsakomybę. Yra labai patogu tik verkti ir gailėti savęs, būti tuo „vargšu“ žmogeliu. Tai jeigu tai yra patogu, vadinasi ne taip ir blogai. O jei nėra patogu, tuomet reikia imtis veiksmų, prisiimti atsakomybę ir išeiti iš šio vaidmens“.
Aktorė buvo atvira ir apie savo patirtį, kuomet tik padedama psichologės suvokė, dėl ko kyla stiprus skausmas ir kaip su tuo susitvarkyti: „Skyrybų liūdesys yra įdomus dalykas. Psichologė per pirmą seansą man padėjo suprasti, jog verkiu ne dėl to, kad išsiskyriau su artimu žmogumi ar gedžiu nutrūkusių santykių, o dėl to, kad kartais pati nenorėdama dariau sau žalą. Per daug nuolaidžiaudama ar stengdamasi išlaikyti santykius nemylėjau ir išdaviau save, buvau sau neištikima. Prisiėmus šią atsakomybę, sumažėja skausmas, nudžiūva ašaros. Gijimas po skyrybų yra nuostabus kelias, labai svarbus gyvenimo etapas, kuriame atrandi save iš naujo, tampi galingesnė“, – noriai patarimais dalijosi I.Stasiulytė.
Po renginio šią patirtį įrėmino atlikėjos Ievos Zasimauskaitės komentaras: „Noriu labai padėkoti visiems už šią svarbią temą ir, kad taip gražiai ją išpildėte, labai gera matyti. Tai be galo aktualu, aš pati patyriau labai didelę krizę tuomet, kai vyko mano skyrybos. Kaip ir filmo veikėja – bijodavau eiti pas draugus, nes nenorėjau išgirsti, jog esu nenormali, kad taip ilgai negebu paleisti skyrybų ir taip ilgai tęsiasi gedėjimas.
Praėjo keturi metai, o aš vis dar išgyvenu ir bandau vis naujai pamatyti savo istoriją, mąstau, ką galėjau padaryti kitaip. Ir tai, ką šiandien pajutau būdama čia – moterų bendrystės svarba. To labai trūksta mūsų pasaulyje. Moters galia ir yra bendravimas ir gebėjimas pasakyti viena kitai tai, kas tikra ir teisinga“.
Romantinė drama „Savas, svetimas, mylimas“ jau visuose Lietuvos kino teatruose!
