Kai rusai pirmą kartą atvyko į mokyklą pietryčių Ukrainoje, kurioje Larysa dėstė istoriją, jie paprašė visų istorijos ir ukrainiečių kalbos vadovėlių. Direktorius atsisakė juos atiduoti.
„Kai kurie eina į rusų mokyklą, o namų darbus ruošia kartu su mumis, – aiškino mokytoja. – Darome viską, ką galime, kad tai vyktų inkognito režimu. Ištrynėme visus elektroninius sąrašus, niekada nekėlėme jokių nuotraukų, ekrano nuotraukų ir nerašėme vardų.“
Saugumo sumetimais Larysa nenurodė savo pavardės ir mokyklos pavadinimo. Pusė jos kolegų vis dar yra okupuotoje teritorijoje ir dėsto internetu, rizikuodami, kad okupantai juos įkalins ar imsis dar žiauresnių veiksmų. Du iš jų jau buvo sulaikyti ir vėliau rugsėjo mėn. paleisti.
„Jie rengia pamokas ekstremaliomis sąlygomis, – pasakojo Larysa. – Kai kuriuos pavyko išgelbėti tik todėl, kad kažkas budėjo. Žmona vedė pamoką, o jos vyras stebėjo pro langą, kad ji spėtų viską paslėpti prieš jiems ateinant.“
Švietimo ministerijos duomenimis, nuo Rusijos invazijos pradžios Ukrainoje buvo apgadinta arba sunaikinta daugiau kaip 3000 švietimo įstaigų, t. y. 10 proc. visų švietimo įstaigų, rašo „Politico“.
Po didžiulės žalos šalies energetikos infrastruktūrai kyla pavojus, kad mokyklų pastatai bus apšaudyti arba nebus šildomi. Elektros tiekimo sutrikimai ir nutrūkęs interneto ryšys trukdo mokytis namuose.
Tuo tarpu tūkstančiai okupacijoje gyvenančių mokinių ir mokytojų patiria spaudimą pereiti į rusiškas mokyklas.
Švietimas, turintis propagandinį potencialą paveikti jaunus žmones, tapo nauja karo fronto linija.
Ideologinis susidorojimas
Daugiau nei aštuonerius metus Rusijos okupuotas Krymas yra pavyzdys, kaip Rusijos švietimu okupuotose teritorijose siekiama ištrinti ukrainiečių tapatybę ir militarizuoti vaikus.
Istorijos pamokose teigiama, kad Ukraina visada buvo Rusijos dalis. Kariuomenės kadetų kursus ir teisėsaugos institucijų remiamus užsiėmimus pradeda lankyti vos šešerių metų vaikai, teigė Krymo žmogaus teisių grupės atstovė Marija Sulyanina.
„Matome, kad šie jaunuoliai, kurie okupacijos pradžioje buvo mažais vaikais, po aštuonerių metų paversti rusais“, – pasakojo teisių gynėja.
Tuo tarpu Ukraina nuosekliai keičia savo švietimo sistemą, atsisakydama paveldėtosios iš Sovietų Sąjungos.
Rusų kalba priskirta užsienio kalbų mokymui, rusų literatūra įtraukta į pasaulinės literatūros studijas. Į istorijos kursus įtraukti tokie įvykiai kaip Holodomoras – sovietų sukeltas badas XX a. trečiajame dešimtmetyje, nusinešęs milijonus ukrainiečių gyvybių, kurį Rusija iki šiol neigia.
Vis dėlto, nepaisant Rusijos skiriamų naudų, daugelis šeimų lieka prie ukrainietiško vaikų išsilavinimo, o mokytojai vis dar moko ukrainietiškai.
Nuo rugsėjo mėn. neseniai okupuotose teritorijose tėvams mokama vienkartinė 145 eurų išmoka už vaikų išleidimą į rusišką mokyklą ir 40 eurų už kiekvieną mėnesį, kai jie lieka mokykloje.
Kai Rusija įsiveržė į Ukrainos rytinės Charkivo srities Kupjansko miestą ir jį okupavo, profesinė mokykla, kurioje dėstė Viktorija Ščerbakova, buvo priversta pereiti prie rusiškos sistemos, o vėliau apgadinta ir apiplėšta.
Kupjansko autotransporto profesinė mokykla, kurioje dėstė V. Ščerbakova yra virtualus objektas, neturintis savo namų. Joje praktinį mechanikų ir vairuotojų mokymą bei transporto logistikos kursus lankė apie 300 mokinių nuo 14 iki 18 metų. Nors V. Ščerbakova siūlo nuotolines pamokas, ji nežino, ar dar kada nors galės šioje mokykloje mokyti kontaktiniu būdu.
„Mes ne Kyjive, ne Charkive, ne Kupjanske, – pabrėžė ji. – Mes nesame niekur.“
Švietimo sistemos frontas
Spalio mėn. duomenimis, Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose veikė apie 1300 mokyklų. Mokytojai buvo kolaboracijos taikiniais – juos sulaikydavo, jiems grasindavo.
Darbuotojai buvo siunčiami į Rusiją arba Rusijos okupuotą Krymą persikvalifikavimui į Rusijos švietimo sistemą arba jiems buvo sakoma, kad atsisakius dirbti juos pakeis mokytojai iš Rusijos, rašo „Politico“.
„O jei nedirbote jiems, nebuvo aišku, kokios bus pasekmės, – pasakojo V. Ščerbakova. – Jei atvirai pasakytum, kad jų nepalaikai, atsidurtum jų kalėjimuose arba rūsiuose.“
Viena Kupjansko mokyklos direktorė, kuri po okupacijos atsisakė atidaryti savo mokyklą, beveik mėnesį buvo laikoma policijos nuovados rūsyje.
Pasak V. Ščerbakovos, iš beveik 50 profesinės mokyklos dėstytojų ir administracijos darbuotojų tik septyni atsisakė dirbti su Rusijos okupacine valdžia.
„Man gėda dėl savo mokyklos.“ – pareiškė mokytoja.
Kolegija pradėjo veikti nuotoliniu būdu Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje. V. Ščerbakova tapo laikinai einančia direktorės pareigas.
Kartu su kolega jie atspausdino diplomus tiems absolventams, kuriuos pavyko pasiekti ir parengė programą naujiems mokslo metams pradėti.
Tačiau kai ji ir jos kolega pradėjo skambinti studentams, jie išsiaiškino, kad paaugliai buvo užregistruoti pradėti mokslo metus Kupjansko kolegijoje – pagal Rusijos sistemą.
Rugsėjo 1 d. fizinė ir virtualioji kolegija pradėjo lygiagrečiai dėstyti kursus. Po aštuonių dienų Ukrainos pajėgos susigrąžino Kupjanską.
Po išsilaisvinimo grįžusi į Kupjanską, V. Ščerbakova pamatė, kad nors koledžo įranga ir mokymo priemonės buvo visiškai išgrobstytos, bibliotekoje buvo pilna neliestų naujų rusų kalbos vadovėlių.
Kai kurie Kupjanske likę kolegijos darbuotojai pabėgo į Rusiją. Kiti susisiekė su V. Ščerbakova ir paklausė, ar galėtų su ja dirbti.
„Iš pradžių neturėjau atsakymo. Nesu Ukrainos saugumo tarnyba, negaliu jų teisti“, – pasakojo V. Ščerbakova.
Kai kurie iš jų įtariami kolaboracija. Vėliau Švietimo ministerija patikslino, kad mokytojams, įvedusiems arba kolaboravusiems su Rusijos švietimo sistema, buvo uždrausta dėstyti.
Pagal rugsėjo pradžioje priimtus Ukrainos teisės aktus dėl kolaboracijos, mokytojams, kurie mokyklose vykdo Rusijos propagandą, gali būti skirta laisvės atėmimo bausmė, rašo „Politico“.
Grįžusi į Kyjivą, V. Ščerbakova veda pamokas ir pusmetinius egzaminus internetu. Nuo to laiko, kai Rusija pradėjo bombarduoti svarbiausią Ukrainos infrastruktūrą, kasdien nutrūksta elektros energijos tiekimas.
Jos mokiniai, karo išsklaidyti po visą šalį, taip pat susiduria su elektros energijos tiekimo pertrūkiais. Kiti, išvykę į užsienį, derina pamokas su mokslu Vokietijoje ar Anglijoje. Kai kurie liko Kupjanske, neseniai išlaisvintame iš okupacijos, kur nėra interneto, o miestą nuo ryto iki vakaro apšaudo rusai.
„Tiems mokiniams galiu tik paskambinti ir paklausti: Ar tu gyvas? Kaip praėjo naktis? Tai tavo egzamino klausimas, tiesiog papasakok ką nors, kas tau šauna į galvą“, – pasakojo V. Ščerbakova.
Prarastoji karta
Fiziniai karo iššūkiai ir ideologinė kova, kai Rusija siekia primesti savo švietimo sistemą, kelia grėsmę Ukrainos švietimo pagrindui – dalyvavimui. Mokytoja V. Ščerbakova sako, kad jos mokiniai, kurių dauguma yra iš mažas pajamas gaunančių šeimų, meta nuotolinius kursus.
„Jiems reikia išgyventi. Jie viską metė, kad susirastų darbą. Daugeliui jų teko palikti savo namus, ir jie turi iš ko nors gyventi.“ – pasakojo moteris.
Mokytojai taip pat palieka profesiją – dėl migracijos, išėjimo į pensiją, mažų atlyginimų, su karu susijusio streso ir draudimų. Švietimo departamento duomenimis, Charkivo sritis nuo vasario mėn. neteko beveik 3000 iš 21500 mokytojų.
Kupjanske, kaip ir daugelyje išlaisvintų miestų ir kaimų, noro mokytis neatitinka tam būtina infrastruktūra – elektra, internetas ir mokytojai. Vaikai gali įgyti išsilavinimą tik tada, jei persikelia.
„Mes nenorime išvykti. Tai mūsų žemė, ir mes norime čia gyventi“, – aiškino Iryna Procenko. Ji neseniai su šešiamete dukra Zlata Kupjanske rinko humanitarinę pagalbą. Prieš karą šeima miestelyje turėjo nedidelį pienininkystės verslą ir liko ten per visą okupacijos laikotarpį.
„Bet dabar bijau, kad turėsime išvykti dėl mokslų.“ – aiškino mama.
„Svarbu ne tiek švietimo kokybė, kiek bendravimas. Jie praranda socializaciją.“ – pabrėžė mokytoja Larysa iš Berdiansko.
Kai kurie tėvai šią situaciją lygina su savo senelių padėtimi. Šie per Antrąjį pasaulinį karą praleido mokymosi metus o pasibaigus karui turėjo mokytis kartu su daug jaunesniais vaikais. Taip jie gavo „peraugėlių“ vardą.
V. Ščerbakovos sūnus, be to, kad patyrė traumą dėl bėgimo iš namų, didžiąją praėjusių mokslo metų dalį turėjo praleisti papildomose pamokose, kad galėtų pereiti į sekančią klasę Kyjive.
„Jie labai stengiasi ir labai jaudinasi, – aiškino V. Ščerbakova. – Jie – prarasti vaikai.“
Pagal „Politico“ inf. parengė Diana Kuklis
