Pastaruoju metu visuomenėje vis labiau kaistant aistroms dėl gydytojų iškvietimų į namus, žiniasklaidoje daugiausia sutinkame sveikatos apsaugos valdininkų, pacientų ar gydytojų organizacijų bei įstaigų vadovų komentarai, tačiau jų fone dažnai lieka neišgirstas eilinio šeimos gydytojo, kasdien dirbančio su skirtingais pacientais ir sprendžiančio įvairias jų problemas, balsas.

Aišku, būnant apkrautam tiek dažnai visas normas viršijančiu tiesioginiu gydytojo darbu (kuriam turėtų būti priskirtos tik diagnostikos ir gydymo paslaugos), tiek tikrai nemotyvuotai apskritai medicinos personalui priskirtų funkcijų vykdymu (turiu omenyje įvairių pažymų rašymą, nedarbingumo pažymėjimų bei siuntimų į NDNT pildymą, specialiųjų poreikių nustatinėjimą, ataskaitų rašymą), retai kada lieka laiko „pakelti galvą nuo popierių“ ir diskusijose dėl Lietuvos medicinos padėties ryžtis pareikšti tvirtą savo poziciją aktualiais klausimais. Bet šiuo metu jau nebegaliu tylėti bei laikau savo pareiga motyvuotai išdėstyti, kodėl turėtų būti atsisakoma tokių paslaugų kaip gydytojų vizitai į namus.

1. Gydytojo paslauga namuose niekada nebus kokybiška, netgi ir tuomet, kai jas teikiantis specialistas yra aukščiausios kvalifikacijos. Visų pirma, dažnai tiksliai diagnozei nustatyti nepakanka vien tik apklausti bei apžiūrėti paciento.

Gyvename ne viduramžiais, kai diagnostika remdavosi tik pulso čiuopimu ir paciento šlapimo stiklinėje kolboje apžiūra prieš šviesą. Ir nereta liga kliniškai pasireiškia jau nebe tais požymiais arba nebe taip aiškiai, kaip buvo aprašoma kad ir prieš 20 m. rašytuose vadovėliuose. Tam įtakos turi daug faktorių, kaip antai pacientų savigyda nereceptiniais vaistais, dėl to pacientų savijauta kartais ir labai pagerėja, tačiau, tokiu būdu nuslopinus simptomus, vėliau gydytojui tampa dar sunkiau nustatyti tikslią diagnozę.

O antra – patys pacientai dabar yra labiau išsilavinę, vis dažniau reikalauja gydytojo priimtus sprendimus aiškiai pagrįsti. Žinoma, „fizinė“ apžiūra, gydytojo pokalbis su pacientu dar ilgai nepraras svarbos. Visgi dažnai teisingam sprendimui priimti būtini ir laboratoriniai, instrumentiniai bei kiti tyrimai. Šeimos gydytojas, deja, nėra ta „poliklinika ant ratų“, kuri atvykusi galėtų „čia ir dabar“ išspręsti visas problemas.

2. Teikti paslaugas namuose gali būti ne tik nesaugu bei neracionalu, bet netgi ir nusikalstama. Kiekvienas sąžiningai dirbantis medikas visada jaučia moralinę atsakomybę už savo darbą. O šiuo metu galiojantis Pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymas bei kiti teisės aktai juk numato ir teisinę atsakomybę.

Paciento apklausos ir fizinės apžiūros metu surenkama tik pirminė informacija. Tad kodėl šeimos gydytojas, galintis disponuoti tik ja, vis tiek verčiamas rizikuoti ir priimti sprendimus? Juk namų sąlygomis dažniausiai nėra galimybės atlikti kokius nors tyrimus ir jais pagrįsti išvadas.

Dažnu atveju, norint „apsidrausti“, susitariama su pacientu ar jo artimaisiais, kad dar tą pačią bus atvykstama į gydymo įstaigą atlikti tyrimų, aišku, ne iškart, bet, pvz., išgėrus temperatūrą mažinančių vaistų ir pagerėjus ligonio būklei.

Visgi kodėl, rengiant iškvietimų į namus tvarką, vis tiek drįstama siūlyti kriterijus, neretai visai netelpančius į sveiko proto rėmus? Kaip antai, argi teiginys, kad šeimos gydytojas turi vykti pas pacientus, „kuriems ūmiai (24 val. laikotarpiu) dėl ligų ar traumų sutriko judėjimo funkcija“, yra logiškas? Jeigu jau žmogus dėl ūmios ligos ar traumos staiga tapo „prikaustytas prie lovos“, pas jį turėtų vykti GMP brigada, o ne šeimos gydytojas. Ką gali šeimos gydytojas paciento namuose padaryti, pvz., įtaręs insultą arba galūnės kaulų lūžį?

Tegali suteikti pirmąją pagalbą (ir tai maža apimtimi, neturėdamas reikiamų priemonių) bei nuraminti artimuosius, o vėliau viskas vis tiek baigsis paciento siuntimu gydytis į specializuotą gydymo įstaigą, gal net teks pačiam gydytojui kviesti „greitukę“, konstatavus sunkią paciento būklę.

Tad koks tuomet yra tokių vizitų tikslas? Juk toks pats rezultatas būtų pasiektas, lengvesniais atvejais, atvykus pačiam pacientui į gydymo įstaigą, o sunkesniais – tiesiog pacientui ar jo artimiesiems patiems iškvietus GMP. Aišku, šeimos gydytojas tikrai turėtų tokiais atvejais bent jau pakonsultuoti ligonį ir artimuosius telefonu ir patarti jiems, kaip elgtis toliau. Bet ar dėl to jam būtina vykti į namus?

3. Vykdant vizitus į namus, sugaištama pernelyg daug laiko. Tai gali lemti ir objektyvios aplinkybės, kaip antai „šaltuoju“ metų laiku išaugęs sergamumas peršalimo ligomis. Tačiau daug svarbesnės yra „nemedicininės“ priežastys.

Tai ypač aktualu kalbant apie užmiesčio ir sodų bendrijų teritorijas. Namai be numerių ir gatvių pavadinimų, „rūpestingų“ kaimynų įrengti užtvarai keliuose ar žiemą laiku nenuvalytas sniegas nuo kelių ir dar gausybė panašių trikdžių atima galimybę greitai nuvykti pas pacientą.

O ką jau kalbėti apie kitas dažnai spaudoje minimas situacijas, kaip antai palaidi šunys kiemuose, sugedusios telefonspynės daugiabučiuose, o su pacientu neįmanoma susisiekti turimais kontaktiniais telefonais, arba sunegalavę ir vieni namuose palikti vaikai, kai net jų apžiūros pagal įstatymą negalima pradėti be suaugusiojo buvimo šalia.

Juk visais šiais atvejais reikia laukti, kol šeimininkas teiksis sudrausminti savo augintinį, kol pro laiptinės duris į lauką išeis kuris nors namo gyventojas, ar „tuoj tuoj“ (o realiai – po pusvalandžio) sugrįš iš darbo vaiko mama... Patikėkite, šios situacijos - ne iš vaizduotės. Savo praktikoje ne vieną kartą su tuo teko susidurti. Ir ne savo sugaišto laiko gaila. Apmaudu ir pikta dėl to, kad per tą vizitui, neretai visiškai nemotyvuotam, sugaištą valandą į gydymo įstaigą patys atvyko 3-5 ūmai susirgę pacientai, kuriems ne mažiau (o gal ir labiau) buvo reikalinga gydytojo pagalba.

4. Pacientai iš tiesų linkę piktnaudžiauti iškvietimais. Dažnai esu kviečiamas pas „karščiuojantį“ vaiką, o nuvykęs randu jį kuo ramiausiai bežaidžiantį ar po namus belakstantį, kai jo temperatūra tėra 37,5 laipsnio. Mat jis jau gavęs išgerti paracetamolio, ar, pasirodo, temperatūra tik tiek ir buvo tepakilusi... O tokie argumentai, kaip „dabar neturiu kuo atvažiuoti“, nes „mašina sugedusi“ arba „vyras į komandiruotę išvykęs“, verti mažų mažiausiai šypsenos. Negi nebeliko kaimynų, artimųjų ar draugų, kurie galėtų padėti atvykti?

Arba bent atvežti kompensuojamųjų vaistų pasą, jeigu pacientui jų pritrūko? Mieste juk yra ir visuomeninis transportas. Žmogau mielas, gal nors kiek pasistenk ir pats dėl savo sveikatos. Yra ir taksi paslaugos. Negi ir dabar tegalvosi tik apie tai, kaip tai „brangu“, jeigu tavo savijauta iš tiesų bloga?

Naikintinas yra ir kriterijus, kad reiktų vykti pas vienišus asmenis, kuriems nustatytas nuolatinės priežiūros poreikis. Jeigu pacientas yra pajėgus atvykti į gydymo įstaigą, „vienišumas“ negali būti laikomas pagrįsta priežastimi lankyti jį namuose. Kaip atvykti tokiam pacientui – tai jau ne gydytojo, o socialinių tarnybų reikalas. Kad tokios paslaugos ne itin išplėtotos – tai kitas klausimas. Tačiau vienišo asmens socialinės problemos neturėtų būti sprendžiamos gydytojo darbo laiko, o tuo pačiu - ir visų pacientų gerovės sąskaita. Laikas būtų pagaliau tai pripažinti.

5. Dažnai išsakomas argumentas, kad, ypač epidemijų atvejais, nemoralu liepti žmonėms vykti į poliklinikas, nes ten belaukdami gydytojo konsultacijos esą gali užkrėsti ir kitus. Jis teisingas, bet tik iš dalies. Pirmiausiai reikia spręsti tas „amžinąsias“, sistemines eilių sveikatos priežiūros įstaigose problemas.

Būtina koreguoti didelius gydytojų darbo krūvius dėl nemotyvuotai didelio prisirašiusių pacientų skaičiaus bei mažinti apsilankymų ne dėl ligos skaičių. Turiu omenyje atvejus, kai atvykstama gauti kokią nors sveikatos pažymą, arba kreipiamasi dėl pakartotinio kompensuojamųjų vaistų išrašymo, nes šiuos vaistus galima išrašyti tik trumpam laikotarpiui, arba dėl nedarbingumo pažymėjimo pratęsimo kaskart septynioms ar dešimčiai dienų, kai iš tiesų pacientas dėl traumos ar ligos bus nedarbingas dar visą mėnesį.

Dėl tokių „pseudomedicininių“ trikdžių kalti ne gydytojai, o sveikatos strategai. Darbas paspartėtų ir pagaliau įdiegus E-sveikatos modelį. Sumažėjus rašliavos, daugiau laiko liks pacientams gydyti. „GYDYMUI“ tikrąja šio žodžio prasme. O kai ką jau dabar galima išspręsti optimizuojant pačios įstaigos darbą. Juk pacientas, kad ir ūmiai susirgęs, galėtų ne tiesiog imti ir atvykti į gydymo įstaigą kada jam patogu, o bent jau suderinti atvykimo laiką telefonu.

Tuomet gydytojas, atsižvelgdamas į tos darbo dienos pacientų srautą, galėtų priimti ūmiai susirgusį pacientą tuomet, kai tikimybė šiam susidurti „akis į akį“ su „sveikais“ pacientais yra pati mažiausia. Galbūt ūmai susirgusiajam netgi nereikės laukti prie kabineto durų, nes gydytojas jį galės priimti tada, kai turės laisvą laiko tarpą tarp kitų pacientų priėmimų. Tokią praktiką sėkmingai taikau savo darbovietėje. O ir pacientams, ypač sergantiesiems peršalimo ligomis, neretai, deja, stinga elementariausių žinių, o gal ir padorumo elgtis taip, kad nesusargdintų aplinkinių.

6. Pacientų organizacijos jau paskubėjo pareikšti pasipiktinimą. Tačiau juk Vakarų šalyse pacientams įprasta net karščiuojant patiems vykti į gydymo įstaigas. Neteko girdėti, kad tose šalyse būdų kilęs ypač didelis sambrūzdis.

Negi ten pacientų teisės prasčiau ginamos? Priešingai, pažangios demokratijos valstybėse tiek pacientų, tiek kitos nevyriausybinės organizacijos yra ir drąsesnės, ir aktyvesnės. Manau, joms, kaip ir tų šalių pacientams, visgi priimtinesni yra argumentai, jog visų pirma svarbiausia yra suteikiamos paslaugos kokybė bei kaip užtikrinti, kad reikalingiausias paslaugas gautų kuo didesnis pacientų skaičius ir kuo greičiau.

Turime sutikti, kad dabartinė Lietuvos nuo sovietmečio mažai tepasikeitusi vizitų į namus sistema neleidžia tinkamai šių principų įgyvendinti. Tad ir mūsų pacientų teisių gynėjams nederėtų neatsakingai svaidytis vien tokiais argumentais, kad „pacientai bus nutolinti nuo gydytojų“ ar pan. Vertėtų perimti teigiamą kitų šalių patirtį ir „neišradinėti dviračio“.

Baigdamas norėčiau pažymėti, kad tikrai turėtų išlikti galimybė iškviesti gydytoją į namus tam tikrų kategorijų pacientams, kuriems to ypač reikia. Tai visų pirma naujagimiai, kuriuos, grįžusius iš gimdymo stacionaro, šeimos gydytojas ar pediatras aplankyti namuose, remiantis teisės aktais, privalo per pirmąsias dienas namuose, bei neįgalieji, kurių judėjimo funkcija iš tiesų (o ne „popieriuje“) yra taip ryškiai sutrikusi, kad jie tikrai negali patys ar ir kitų padedami atvykti į gydymo įstaigą.

O kitais atvejais, vykti į namus ar ne, turėtų nuspręsti tik gydantis gydytojas, įvertinęs konkrečią situaciją, o ne slaugytojos ar kiti darbuotojai, registruojantys kone visus iš eilės iškvietimus. Mano manymu, dabar galiojanti tvarka, leidžianti pačiai gydymo įstaigų administracijai nustatyti vizitų į namus apimtis bei tvarką, yra pakankamai racionali išeitis. Tik gal reikėtų palikti didesnę sprendimo laisvę pačiam šeimos gydytojui.

Manau, kad tik jis, pakankamai gerai pažinodamas savo pacientus, žinantis jų sveikatos problemas bei poreikius, gali priimti patį teisingiausią sprendimą. O pacientams linkėčiau pagaliau tvirtai įsisąmoninti, kas tai yra tikrai kokybiška sveikatos priežiūros paslauga bei kur ir kada ji tegali būti suteikta.

Būtina suvokti, kad iš sovietmečio užsilikęs požiūris „GYDYTOJAS GYDO LIGONĮ“ yra klaidingas. Gydymas – tai procesas, kai vyksta bendradarbiavimas tarp gydytojo ir paciento, abiem pusėms siekiant to paties rezultato –paciento sveikatos pagerėjimo. Supraskime pagaliau, kad paties paciento pastangos yra ne mažiau svarbios, o dažnai - net ir svarbesnės negu gydytojo.

Tad begalinį troškimą bet kokiu atveju susirgus išsikviesti gydytoją į namus tegalėčiau vertinti tik kaip pacientų norą „patogiai“ ir „vietoje“ gauti kito asmens (šiuo atveju - gydytojo ar slaugytojos) paslaugas, patiems menkai ir toli gražu nepakankamai prisidedant sprendžiant savo pačių sveikatos problemas. Nuoširdžiai linkiu kiekvienam pacientui atsikratyti iliuzijų, kad atvykęs gydytojas bus tarsi pasakų fėja, meiliai paglostanti galvą ir išsyk apiberianti dovanomis (receptais, vaistais bei reikalingomis pažymomis).

Reikia nebijoti pirmiausia sau pačiam prisipažinti: „Gydytojas man padės, bet visų pirma tai AŠ ESU ATSAKINGAS už savo sveikatą, tai AŠ GYDAUSI, ir AŠ DARYSIU VISKĄ, kad kuo greičiau pasveikčiau“. Tuomet pacientui atsiras ir jėgų, ir noro, ir galimybių pagaliau imtis veiklos pačiam. Tvirtai tikiu, kad augant pacientų sąmoningumui, palaipsniui išnyks ir gydytojų vizitų į namus poreikis.

Andrius Bleizgys yra šeimos gydytojas.