Neverta įrodinėti banalios tiesos, kad šiandien Lietuvoje kuriame žinių ar žinojimo visuomenę. Šiuo keliu eidami tikimės tapti modernaus, pirmaujančio pasaulio dalimi.

Kita vertus, tampa vis akivaizdžiau, kad žinojimą iškeliant kaip žmonių tikslą, keičiasi žinojimo prigimtis, žmogaus gyvenimo tikslai ir pobūdis. Maža to, netrunkame aptikti, kad toks žinojimas greta neabejotinų pozityvių bruožų turi ir grėsmingąją pusę.

Paklausę, ko gi siekia šiuolaikinis žinojimas, patirsime, kad siekia galios ir stiprumo kitų atžvilgiu. „Žinių visuomenė“ yra tikslas, kurį pasiekęs žmogus ar visuomenė įgis pranašumą kitų atžvilgiu. Lietuvą mes įsivaizduojame esant valstybę, kuri yra šiek tiek atsilikusi, todėl žinojimo tikslą suvokiame kaip ypač aktualų. Žinios mums yra kelias, kuriuo eidami galime išsiveržti iš savo dabartinės būklės.

Šiuolaikinės žinios neabejotinai susijusios su konkurencija, kito pralenkimu ir sėkme. Jei mums pavyktų anksčiau nei kitiems atrasti kokį ypatingą cheminį junginį, galintį aukštyn kojomis apversti pasaulinę maisto pramonę, mes neabejotinai įgytume pranašumą kitų atžvilgiu ir galėtume iš to gyventi. Jei pavyktų Lietuvoje sukurti tokią švietimo sistemą, kuri stimuliuotų žmonių kūrybiškumą, žinių siekimą ir gebėjimą taikytis prie naujovių, mes galėtume tikėtis tapti pirmaujančia šalimi.

Žinojimas, apie kurį kalbame šiandien, nėra prabanga ar asmenybės dvasinio tobulinimo priemonė. Žinojimas yra ginklas, kurį nusikalęs žmogus ar visuomenė gali tikėtis atkovoti šiuolaikinio pasaulio plotą ir išlikti negailestingoje, pasyviuosius ir silpnuosius nuošalėje paliekančioje kovoje.

Reikia turėti daugiau žinių, kad dirbtum efektyviau už kitą, būtum gudresnis ir pranašesnis, atsikovotum reikiamą dalį rinkos ir bud­riai saugotum, kad kiti jos neužimtų. Žinojimas padeda būti mobiliam, greitai įgyti naujų profesinių įgūdžių, siūlyti naujas idėjas, kurti naujas žinias ir taip išlikti procesų priešakyje. Žinios padeda susigaudyti pasaulyje. Jas įvaldžiusieji gali nuspėti netolimoje ir tolimesnėje ateityje vyksiančius procesus ir jiems pasirengti.

Žinios yra šiuolaikinės išlikimo strategijos variklis, ženklinantis pranašumo būtinybę, panašiai kaip pirmykščiam žmogui – akmeninis ieties antgalis ar vėlesnėse epochose – šaunamasis ginklas. Todėl būtų labai naivu tikėtis, kad žinojimas eina koja kojon su intelektiniu plačiąja prasme ar kultūriniu visuomenės ir žmogaus tobulėjimu.

Veikiau priešingai, pasitelkę tam tikrus istorinius pavyzdžius, galėtume net tvirtinti, kad kultūra ir naujos idėjos suklesti, kai visuomenė išeina iš karo būklės, o žmonės savo gebėjimus ir mintis gali skirti dalykams, tiesiogiai nesusijusiems su būtiniausiais išlikimo poreikiais.

Istorija taip pat rodo, kad didelius pasaulio plotus gali nukariauti laiką pranokstančiais ginklais ar kovos taktika ginkluoti barbarai. Šiuolaikinio pasaulio barbariškumas reiškiasi tuo, kad jis yra negailestingas pasyviesiems ir silpniesiems. Būtų pernelyg radikalu ir veikiausiai neteisinga teigti, kad žinojimo visuomenės tikslas yra barbariškas. Tačiau neabejotina, kad žinojimas, kaip jis suprantamas šiandien, neturi tiesioginių sąsajų su pirmaujančios žinių visuomenės vertybiniu ar dvasiniu pranašumu.

Žinių visuomenė numato, kad anapus žinojimo sferos tarsi neturėtų likti vietos nerūpestingiems polinkiams ir pomėgiams. Dinamiškas žinių siekiantis žmogus net į domėjimąsi menu, filosofija ar literatūra žvelgs kaip į priemones, galinčias padėti siekti daugiau kūrybingumo ir efektyvumo, pranašumo prieš kitus, geriau išryškinti savo asmenybės stipriąsias puses, naudingas lyderystei.

Žinojimas neabejotinai sukuria patogesnę buitį, kaip ir kiekvienas pranašumas bet kurioje epochoje. Žiniomis grįstas pasaulis daugeliu atžvilgiu pranašesnis už kitus pasaulius. Jo piliečiai nešioja rūbus, batus, pagamintus pagal naujausias technologijas, yra sotūs „skatinančiomis“ sąlygomis išaugintu maistu ir laisvalaikį praleidžia prie technologiškai naujų ekranų, skleidžiančių žinias.

Tarsi net klausimų nekyla, kad šie žmonės daug pranašesni už kokioje nors Ramiojo vandenyno saloje ar Lotynų Amerikos šalyje gyvenančius žmones, kurie nešioja tokius pat rūbus, kaip ir prieš tūkstantį metų gyvenę jų protėviai, neturi elektros, daugelis gal net nemoka skaityti, dirba žemę beveik tais pačiais įrankiais, augina gyvulius, juos šerdami beveik tokiais pat pašarais kaip ir prieš daugelį metų. Jie neretai šąla, badauja ar net miršta nuo ligų, kurių negali įveikti žolelių nuovirai.

Žinojimo visuomenės piliečiai neabejotinai yra pranašesni už kitų visuomenių ar bendrijų narius, nes jie daugiau žino apie žmogų, jo gebėjimus, psichinius polinkius, visuomenės gyvenimo dėsningumus ir vyraujančias elgesio praktikas. Turėdami šias žinias, žinojimo atstovai gali taip tvarkyti visuomenę ir valstybę, kad ji taptų kuo lankstesnė, viduje kuo dinamiškesnė ir labiau prisitaikanti prie neišvengiamų visuomenės poreikių.

Žinojimo visuomenėje turi suklestėti žmogaus ir socialiniai mokslai. Tačiau jie nekels klausimo, kaip galima pasiekti, kad žmogus ir visuomenė taptų geresni klasikine vertybine prasme. Šie mokslai kels klausimą, kaip sukurti tokią visuomenę, kurioje žmogus kuo geriau panaudotų save ir savo gebėjimus dėl bendram išlikimo ir lyderystės pasaulyje ar bent regione. Paprastai tariant, socialiniai ir žmogaus mokslai šiuolaikiniame pasaulyje atlieka tokią pat funkciją kaip karo pratybų ar kūno lavinimo mokslas ankstesniais laikais.

Skirtumas tas, kad šiandien būtina mobilizuoti visą visuomenę, o ne tam tikromis savybėmis pasižyminčius jos narius.

Šiuolaikinis žinojimas ir juo grįsti žmonių tarpusavio santykiai neprisideda prie to, kas tradiciškai vadinama artimo meile. Žinių apie savo artimą ar tolimą bei jų gausinimas gali sutrukdyti ne vien meilei jų atžvilgiu, bet ir bet kokiam už žinojimo atsiduriančiam žmogiškam santykiui. Toks santykis galėtų užsimegzti atsidūrus anapus galios ir pranašumo santykio, vienų žmonių lyginimo su kitais ir solidarizavimosi su stipriaisiais. Artimo meilė žinojimo visete yra dalykas, kuris iš esmės silpnina pranašumą ir gebėjimą dinamiškai prisitaikyti.

Žinojimo visuomenė turi ir herojiš­ką pusę. Nemažus kapitalus valdantys lyderiai kelia pavydą, jų pasakojamos ar žiniasklaidoje stebimos sėkmės istorijos gali uždegti jaunimą ir skatinti juos siekti visapusiškumo, iki šiol neįveiktų ir gal net neįsivaizduotų aukštumų. Tačiau esama ir kitos, pasyviosios pusės. Ne kiekvienas net žinių visuomenės kontekste gali ar nori būti lyderiu, kurti žinias ir jas efektyviai taikyti. Esama ir žinojimo visuomenės eilinių, kurie linkę ne pirmauti, o pasiduoti nuolatiniam žinių srauto tekėjimui.

Tuomet žinojimo ir naujų žinių aptikimo poreikį pakeičia priklausomybė nuo kismo ir nuolatinio žinių srauto. Stebimas kismas tarsi užima asmeninių iniciatyvų ir asmeniškai sukeltų pokyčių vietą. Tokiu atveju internetas, užuot buvęs vieta, kurioje tikslingai naršoma, siekiant aptikti kokių nors žinių, tampa panašus į vandenyną ar upę, kurioje plūduriuojama, stebint atsitiktinius vienas kitą keičiančius vaizdus. Vadinamosios muilo operos tenkina panašų poreikį. Jose serija po serijos vyksta įvairūs įvykiai, atsiranda vis naujų posūkių. Tačiau iš tikrųjų ten beveik niekas nevyksta, jei įvykiais nelaikysime – kasdienių dalykų – šeimyninių barnių ar pusryčiavimo.

Tokios žinios negausina jokio asmeniškai reikalingo žinojimo. Pokytis ir judėjimas tarsi suteikia reikšmingumą viskam, kas vyksta. Esama nemažai žmonių, turinčių įprotį reguliariai peržiūrėti tas pačias internetines svetaines, stebėdami juose pasirodančias naujausias naujienas. Naujienų srauto sumažėjimas žinių visuomenės gyventojams gali sukelti neviltį ar net tam tikrą abstinencijos formą.Žinių srauto stebėjimas užgožia žmogaus poreikį tobulėti kaip asmeniui ir tarsi tampa jo gyvenimo tikrąja prasme.

Lietuvoje, seklios demokratijos šalyje, labai įvairiomis formomis reiškiasi savitikslio dinamizmo poreikis. Be politinių konfliktų, kurie tęsiasi kasdien ir atneša vis naujas žinias, visuomeninis ir politinis gyvenimas galėtų pasirodyti skurdus ir neatitinkantis laiko dvasios. Net pilietinės visuomenės aktyvumas pas mus neretai suvokiamas kaip nuolatinis valdininkų ar politikų blogo darbo apraiškų iškėlimas į dienos šviesą. Žinių visuomenė rizikuoja nuslysti į paskalų visuomenę, kai žinių kiekybė ir jų nepaliaujamas srautas tampa pagrindiniu žmogaus ir visuomenės dirgikliu ar net gyvenimo stimulu. Žinių kokybė, būtinybė visuomenei keistis gėrio ir teisingumo link yra nustelbiami žinojimo triukšmo.

Šiuolaikinis žinojimas tiesiogiai nėra susijęs ne tik su gėrio ar asmeninio tobulėjimo siekiu, bet ir su tiesa. Šiuolaikinio žinojimo tiesa matuojama dienomis ar minutėmis, per kurias ji išlaiko aktualumą ir skatina žmogaus dinamiškumą. Šiuolaikinės žinios nebeturi nieko bendra su tiesa, už kurią žmogus galėtų guldyti savo galvą ar bent atsisakyti tam tikrų gėrybių. Žinios, kurios randasi žinių visuomenėje, nieko ir niekuo neįpareigoja, nieko nesusaisto. Vadinamasis pirmykštis žmogus ar tikintis krikščionis iš žinojimo perspektyvos gali pasirodyti visiškas tamsuolis ir atsilikėlis, nes jis tvirtai tiki dalykais ar žiniomis, kurie bendrame žinojimo vandenyne tėra vienos iš daugelio žinių.

Žinių visuomenė, kurios tikslas yra žinių dinamika ir naujumas, praranda gebėjimą ar net poreikį skirti tiesą. Taip pat nyksta gebėjimas asmeniškai susisaistyti ir kaip tiesas ginti tam tikrą vertybinį, kultūrinį ar politinį žinojimą.

Galima sukurti įvairių pasaulio ir konkrečios visuomenės būvio interpretacijų. Tačiau jei jos bus tik žinios, nesusijusios su konkretaus žmogaus asmeniniu tikėjimu, kad tai yra tiesa, tai visuomenės ir žmogaus gyvenimo pagrindas bus nestabilus ir besikei­čiantis. Žmogus vis labiau taps sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių įkaitu, o ne pasaulio lyderiu, ką tarsi deklaruoja žinojimo tikslas. Jo gebėjimas spręsti savo ir visuomenės prob­lemas ims priklausyti nuo atsitiktinio naudingos žinios pasirodymo, kurį jis stengsis išburti blaškydamasis po žinojimo masyvus.

Žinojimas nėra savaiminis blogis, jis daug prisideda prie to, kad mūsų gyvenimas būtų stabilesnis ir saugesnis. Tačiau žinios tampa pavojingos, kai ima besąlygiškai viešpatauti visuomenės ir žmogaus gyvenime. Vis naujo žinojimo poreikis tampa našta, o jo nenutrūkstama dinamika – triukšmu, sunkiai galinčiu užpildyti gyvenimo prasmės ir žmonių tarpusavio santykių tuštumą.