Pradėjęs eiti į mokyklą, jau žinojau, kad mūsų kraštas okupuotas. Klasėje kabėjo J.Pilsudskio, Lenkijos prezidento Ignaco Moscickio portretai ir Lenkijos herbas (Baltasis erelis). Vieną rytą susirinkome į mokyklą, o mūsų mokytojas Valentinas Krečius dar buvo nesugrįžęs iš kelionės. Sumanėme iškrėsti pokštą: su berniukais apvertėme visus šiuos atvaizdus aukštyn kojomis.

Sugrįžęs mokytojas mūsų piktai nebarė už šitą išdaigą.

1928 metų rudenį J.Pilsudskis su I.Moscickiu vizitavo Vilniaus kraštą. Aukštieji svečiai buvo sutinkami didesniuose miestuose, dažniausiai vaivadijų centruose. Lydos apskrities starosta (apskrities viršininkas) į šių vyrų sutikimą Naugarduke pakvietė ir mūsų mokyklos mokinius.

Mokytojas V.Krečius greitai suorganizavo išvyką. Valsčiaus savivaldybės nurodymu Dubinių seniūnas paskyrė pastotes. Tėvai aprengė vaikus namų darbo drabužėliais ir išlydėjo į kelionę. Mane su vaikų pulkeliu vežė Rodūnion Adamukėlio Matas. Ne visi jį mėgo - tai buvo vienintelis lenkų savanoris iš mūsų kaimo. O kaip jis gyrėsi lupęs bolševikus! Žmonės nelabai tikėjo tomis jo kalbomis.

Rodūnioje mokytojas nuvedė mus vakarieniauti pas žinomą prekybininką, Kivelių Ragauską. Ilgas stalas buvo apkrautas valgiais. Ypač įspūdingos buvo didelės pyragų riekės ir krūvos įvairiausių skanių bandelių. Tada pirmą kartą savo amžiuje gėriau cukrumi saldintą arbatą iš stiklinės. Labai jau man patiko blizgantis gražus šaukštelis. Varčiau varčiau jį ir pasibaigus įspūdingai vakarienei paslapčia įsibrukau į kišenę. O paskui visą laiką drebėjau, kad užeigos namų šeimininkas neimtų ieškoti dingusio šaukštuko ir manęs už tai nebartų.

Kitos dienos rytą traukinys nuvežė mus per Lydą į Naugarduką, Įkurdino didelėje mokyklos klasėje, o maitino įvairiais pyragais ir balta duona. Ir vėl gėrėme arbatą iš stiklinių.

Atsikėlę žąsele traukėme į didelį kalną. Iš tolo pastebėjome senos pilies griuvėsius. Mokytojas mums papasakojo, kad šią pilį pastatydino Lietuvos kunigaikščiai ir kad čia Mindaugas lyg tai buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi. Dar jis sakė, kad Naugardukas buvo Lietuvos sostinė (dabartiniai istorikai šitai neigia).

Žmonės šventiškai pasipuošę, griežia mums iki tol negirdėtas dūdų orkestras. Visos atvykusių žmonių grupės turi savo vėliavas, tik mūsų mokykla tokios neturi. Tačiau mūsų mokytojas nesutriko: pasitaręs su Lydos apskrities švietimo pareigūnais, iš didelių gofruoto popieriaus lapų padarė lietuvišką trispalvę.

Prasidėjo iškilminga eisena. Kariškos komandos, dūdų garsai. Mes susigūžę stovime netoli susibūrusių aukščiausių pareigūnų. Pačiame vidury puošniame krėsle sėdi ilgaūsis J.Pilsudskis, jam iš dešinės - portrete ant klasės sienos matytas prezidentas I.Moscickis, iš kairės - arkivyskupas Romualdas Jalbžykowskis.

Mokytojas buvo mokęs mus žygiuoti, bet štai dabar iš to didelio jaudulio kolona pakriko. V.Krečiaus surikiuoti, jau žygiuojame ir dainuojame „Išėjo tėvelis į mišką“. Tikriausias maršas. Stovintys karininkai ir generolai išsitempė, pakėlė rankas prie kepurių - atiduoda pagarbą mums ir mūsų trispalvei.

J.Pilsudskis paprašė, kad mes prieitume arčiau. Mokytojas sustatė mus prieš aukštuosius svečius. J.Pilsudskis kalbėjosi su mokytoju ir su mumis lietuviškai ir glostė mūsų plikai kirptas galvas. Tai padarė mums nepaprastai didelį įspūdį.

Ypač stebino tai, kad mūsų kaimo žmonių keikiamas ir koneveikiamas J.PIlsudskis moka lietuviškai. O Lydos apskrities vadovai nustebo, kad šitoks aukštas svečias susidomėjo lietuviška mokykla. Už gerą pasirodymą mus net pemijavo.

Grįžome namo tarsi karą laimėję. Rodūnioje pas K.Ragauską vėl valgėme pyrago, silkės ir dešros, gėrėme arbatą. O aš bijojau, kad nepradėtų ieškoti šaukštelio.

Namiškiai mūsų klausinėjo, kaip sekėsi. Pasakojau pasakojau. O kitą dieną parodžiau mamytei gražų blizgantį šaukštelį ir pasakiau, kaip aš jį įsigijau. Mama pabarė mane ir liepė daugiau taip niekada niekada nedaryti. Šitas motinos pamokymas išliko man visam gyvenimui. O paskui mama mane įtikino, kad turiu mokytojui nunešti šaukštelį - jis ir atiduos tą blizgantį daikčiuką teisėtam šeimininkui. Aš taip ir padariau. O kai jau būdamas suaugęs papasakojau apie tą šaukštelį pačiam K.Ragauskui, šis verslininkas turėjo tikrai gardaus juoko.

Po to dar ne sykį esu matęs J.Pilsudskį. Jis palyginti dažnai viešėdavo Vilniuje, tris kartus atostogavo legionierių jam padovanotame Pikeliškių dvare. Jam patiko Vilnius. Tai su jo pritarimu generolas Liucjanas Želigowskis 1920 metų spalio 9 dieną atplėšė sostinę nuo Lietuvos.

Dažniausiai J.Puilsudskis apsistodavo dabartinėje Prezidentūroje (tuomet žmonės vadino šį pastatą Napoleono rūmais). Grįždamas iš Vytauto Didžiojo gimnazijos matydavau jį stovintį šių rūmų balkone.

Arba štai apsitaisęs maršalo uniforma J.Pilsudskis žengia per senamiestį pas brolį, berods Aleksandrą - tuometį Vilniaus iždinės (Izba Skarbowa) viršininką. 1935 metų vasario 3 dieną mačiau jį einantį su gedulinga procesija Užupio gatve į Bernardinų kapines - mirė sesuo Zofija Kancedikowa, caro generolo našlė.

Įsiminė suvargusi ir sulinkusi vado figūra, jo labai raukšlėtas veidas, nors jam buvo dar tik 67 metai. Nei aš, nei daugelis kitų lietuvių šiam maršalui simpatijų nejautėme, nors jis ir mokėjo lietuviškai, ir mus, vaikus, kalbino gimtąja kalba Naugarduke. Juk tai jis su savo parankiniais atplėšė Vilnių nuo Lietuvos!

Man teko sutikti ir į Vilnių, į amžiną poilsio vietą atvežtą J.Pilsudskio širdį. Tai buvo 1935 metų gegužės 12 dieną. Ankstyvą rytą mūsų bendrabučio vedėjas A.Cicėnas veda mus išrikiuotus į Geležinkelio gatvę. Mūsų gimnazijai pareigūnai paskyrė vietą ant geležinkelio pylimo.

Rytas šaltas, o mes visi lengvai apsirengę. Stovime, tirtame, o traukinio iš Varšuvos su maršalo širdimi vis nėra. Pagaliau sulaukėme. Štai jau generolai neša „Dziadeko“ širdį Aušros Vartų link. Nedidelis sarkofagas, išdabintas baldakimas. Kai tik baigėsi gedulo ceremonija, mes tirtėdami ir kalendami dantimis nurūkome į bendrabutį.

O kitą dieną Lukiškių aikštėje buvo surengta labai jau graudi atsisveikinimo ceremonija. Maršalo širdis kurį laiką buvo laikoma Šventosios Teresės bažnyčioje.

Buvau ir J.Pilsudskio motinos perlaidojimo iškilmėse 1936 metų birželio 1 d. Stebėjomės neatsistebėjome - jos palaikai buvo atvežti per demarkacijos liniją iš Lietuvos nuo Širvintų pusės. Mūsų gimnazijos Lenkijos istorijos ir geografijos mokytojas Puciata pasakojo, kad ji buvo atgulusi Suginčių bažnytkaimio kapinaitėse. Taip Rasų kapinių pakraštyje šalia besiilsinčių legionierių kapų atsirado marmurinis antkapis su užrašu: „Matka i serce syna“ (Motina ir sūnaus širdis).

Tuometis Krokuvos arkivyskupas kardinolas Sapiega griežtai atsisakė laidoti J.Pilsudskį specialioje Vavelio šventovės kriptoje. Kilo skandalas. Nenorėjo nusileisti nei kardinolas, nei pilsudskininkai. Tik popiežiui tarpininkaujant jis vis dėlto buvo palaidotas Vavelyje.

J.Pilsudskio testamentas buvo įvykdytas. Amžinam saugojimui buvo numatyta perduoti ir pirmojo Lenkijos maršalo smegenis Varšuvos universitetui, prieš tai juos ištyrus Vilniaus universiteto specialistams. Šį darbą atliko vilnietis profesorius M.Roze. Tačiau tyrimai nuvylė maršalo gerbėjus.

Karo metu smegenys kažkur dingo Vilniuje. Pats M.Roze dėl šio tyrimo patyręs daug nuoskaudų, mirė nuo infarkto ir buvo palaidotas Rasų kapinėse.

J.Pilsudskis dažnai atvykdavo į Druskininkus pailsėti ir pasigydyti. Dešiniajame Nemuno krante, ten, kur skaidrūs Ratnyčėlės vandenys įsilieja į mūsų upių tėvo tėkmę, ant gražios žaliu rūbu apjuostos kalvelės stūksojo senosios medinės architektūros lietuviškais ornamentais papuoštas nedidelis, bet jaukus vasarnamis. Tai buvo pati mėgstamiausia maršalo poilsiavietė. Čia pat ir originalus su neaukštom atramom suolas. Ant jo sėdėdamas J.Pilsudskis dažniausiai žvelgė į kitoje Nemuno pusėje plytinčią jau nepriklausomos Lietuvos panoramą, akimis ir mintimis klaidžiodamas po laisvąją šalį, kurios neįstengė pasiglemžti visos.

Poilsiaudamas Druskininkuose „Dziadekas“ nevengė lietuviškos aplinkos. Į šį kurortą, kaip pasakojo senbuviai, iš Varšuvos iki Pariečės jis atvažiuodavo tik traukiniu. O parvežti iš šios nedidelės geležinkelio stoties į poilsiavietę buvo patikėta paties šeimininko pageidavimu lietuviui taksi vairuotojui gervėtiškiui Stasiui Urbanavičiui. Už šią paslaugą Lenkijos valstybės vadovas dosniai atsilygindavo.

* * *

Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad aš nuo ankstyvos jaunystės metų augau ir brendau Vilniuje, šalia jausdamas padorių lenkų petį ir kolonistų pyktį. Draugavome su lenkų demokratais ne tik laisvėje, bet ir kalėjimuose, Vorkutos gulaguose ir laisvės kovų baruose.

Todėl ir mano simpatijos kaimyninei Lenkijai išliko gyvos iki gilios senatvės. Ir dabar kiekvieną dieną mano dėmesio centre ne tik įvykiai Lietuvoje, bet ir dabar jau mums draugiškoje Lenkijoje.

Ir štai neseniai, šių metų sausio 16 dienos 8 val. 30 min. Lenkijos TV laidos „Iš toli, arti“ redaktorė Magda Emiljanowicz praneša naujieną, kad iš Anglijos į Varšuvą atvyko Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio duktė Jadvyga. Labai nustebau išgirdęs šią naujieną ir pamatęs Lenkijos maršalo jau 86-erių metų dukterį, Antrojo pasaulinio karo metų lenkų karo aviacijos lakūnę Jadvygą, jaunystėje garsėjusią „Jagudką“ (lietuviškai būtų „Uogelė“). Varšuvos oro uoste reemigrantė buvo sutikta kukliai, bet pagarbiai.

Ta proga aš mintimis persikėliau į 1939-ųjų rugsėjo 3-iąją, kai Aleksandra Pilsudska-Szczerbinska su dukterimis Wanda ir Jadwiga, lydima šeimos draugo Lenkijos ekspremjero pulkininko W.Prystoro, atvyko į Vilnių, Lietuvos generalinį konsulatą, gauti šeimai Lietuvos Respublikos vizą išvykti per Švediją į Angliją. Tą istorinį aktą tuomet dar 48 metų maršalo žmonai Aleksandrai, 21 metų dukrai Wandai ir devyniolikmetei Jadwigai bei ekspremjerui W.Prystorui įteikė Lietuvos Respublikos konsulo Vilniuje patarėja, dabar jau garbinga Vilnijos laisvės kovų veteranė, mano miela bendražygė, einanti 93 metus, Birutė Verkelytė-Fedaravičienė.

Po karo Wanda Pilsudska ryžosi sugrįžti į Lenkiją gerokai anksčiau. Ji ir sau amžino poilsio vietą pasirinko 1981 m. Varšuvoje, palaidojusi Londone mirusią 1963 m. kovo 31 d. savo motiną Aleksandrą.

Pilsudskiai visada pabrėždavo savo lietuvišką kilmę. Juk iš tiesų Juzefo tėvas Vincentas ir kilminga motina Žemaitijos bajoraitė Marija Bilevičiūtė buvo tauragiškiai, paveldėję Pilsūdų dvarą, garsėjo visame krašte. 1865 metais Marijai Pilsudskai atiteko nemažas senelio Michailovsklio palikimas – Suginčių ir Žalavo dvarai Vilnijoje. Ir taip V. ir M.Pilsudskiai tuomet įsikūrė Žalavo palivarke, pusiaukelėje tarp Pabradės ir Švenčionių.

Čia 1867 m. gruodžio 5 dieną ir gimė vėliau tapęs Lenkijos kovų už laisvę ir nepriklausomybę įžymybe Juzefas Pilsudskis. Būsimasis šios kaimyninės valstybės vadovas augo didelėje 12 brolių ir seserų šeimoje. Ten Žalave Pilsudskių šeima patyrė nemažai nuoskaudų. 1874 m. neaiškiomis aplinkybėmis kilęs gaisras nušlavė beveik visą Žalavo gyvenvietę. Tuomet Marija Pilsudska su vaikais persikėlė į Vilnių pas draugus ir artimuosius.

Iš pradžių įsikūrė Trakų gatvėje 20-uoju (dabar 18-uoju) numeriu pa žymėtame name, vėliau - Žygimantų g. 18, o Subačiaus g. 4 gyvenantis Lipmanovas įkurdino gausią Marijos Pilsudskos šeimą savo bute. 1877 metų rudenį jaunasis Juzefas Pilsudskis įstojo į tuomet jau garsėjusią visame krašte Vilniaus 1-ąją gimnaziją. Nelemtas sutapimas, kad tais pačiais metais čia įstojo ir kita lenkų tautos įžymybė - Feliksas Dzeržinskis, V.Lenino bendražygis.

Nesėkmės Pilsudskių šeimą lydėjo ir senajame Vilniuje. Septyniolikmetis Ziukas (taip jis buvo vadinamas šeimoje) ir dar 11 vaikų šeimos brolių ir seserų 1844 m. rugpjūčio 20 dieną neteko savo mylimos 42 metų motinos. Netekęs žmonos Marijos dvarų paveldėtojas tėvas persikėlė į Peterburgą. Ten vadovavo likerių gamyklai. Palikęs vienišas Vincentas Pilsudskis 1902 m. balandžio 15 dieną, būdamas 69 metų amžiaus, nuo sunkios, tuomet dar nepagydomos ligos atgulė amžino poilsio Wyborgo katalikų kapinėse, palikęs Vilniuje 12 savo vaikų.

Vaikai nepasimetė, rinkosi savo ateičiai skirtingus kelius. O Juzefą paviliojo socializmo idėjos. Pabuvęs kartu su broliu Broniumi už tariamą pasikėsinimą prieš carą Sibiro platybėse, iš ten pabėgęs jis pasinėrė į naujos Žečpospolitos atstatymo darbus, tapo kovingu generolu, vėliau maršalu, o 1926 metais įvykdęs perversmą ir valstybės vadovu.

Jaunasis J.Pilsudskis 1899 metais Vilniuje susituokė su miesto puošmena, žydaite Marija Koplevska. Meilė buvo karšta, tačiau neilga ir labai skaudi. 1921 metais mirus jų 19-metei dukrelei, taip pat gražuolei Vandai, sunkios ligos pakirsta Rasose amžino poilsio atgulė ir pati Marija. Pilsudskis, apraudojęs mylimosios netektį, vėliau jos kapą užmiršo... ir vėliau vedė bendražygę iš Suvalkijos Aleksandrą, prieš tai su ja susilaukęs dar dviejų nesantuokinių dukterų Vandos ir Jadvygos.

Vilniuje maršalas brandino ir savo planus normalizuoti Lenkijos santykius su Lietuva. Dabartiniuose Prezidentūros rūmuose vyko įvairūs pokalbiai, susitikimai, o 1933 metų vasarą jis susitiko ir su Lietuvos ambasadoriumi Berlyne Jurgiu Šauliu.

Tačiau tuščios ir pavėluotos buvo jo pastangos. Tuometė Lietuvos vyriausybė, visos mūsų tautos remiama, nesutiko jokioms deryboms, kol Vilnius nebus grąžintas Lietuvai.

J.Pilsudskis ir mirties patale nieko gero savo atkurtai Lenkijai nežadėjo. Pergalės įvyksiančiame Antrajame pasauliniame kare Lenkijai tikrai nepranašavo. Skaudi tai buvo jo pranašystė.