Ankstyvas ruduo Vilniuje vienas gražiausių metų laikų. Dienos dar šiltos ir gelsvai raudoni liepų ir klevų lapai kviečia į parkus, tik vakare padvelkusi vėsa ragina susirasti senamiesčio kavinėje šiltą kampelį prisiglausti. Vilioja į sales ir naujas kultūrinis sezonas.

1986 metų ruduo neramus – beviltiškai tuščios televizijos laidos ir prasilenkiantis su realybe politinių vadų burbenimas skatino rudeninę depresija, bet ore jau tiesiog tvyrojo permainų nuojauta. Gal, todėl, kad priplėkusią tarybinę kasdienybę žadino aštrus roko gitarų skambesys.

1986 metų gegužę vykusio „Lituanikos“ festivalio koncertus nedidelėje VRM salėje mažai kas matė, bet garsas apie ten pirmą kartą viešai grojusias lietuviško roko žvaigždes pasklido labai plačiai. Visi trokšta išgirsti „Anties“ ir „Foje“ dainas, tačiau televizijoje ir radijuje roko muzika uždrausta, o vienintelė Vilniuje įrašų studija Sereikiškių parke įrašinėja lietuviškos estrados banalybes – „švieski man vėl“, „žalioj stotelėj“, „pienės pūkas“.

Neįtikėtina, bet kažkam pavyko gauti leidimą Maskvoje ir Lietuvos kino studija nutarė sukurti muzikinį filmą “Kažkas atsitiko”, kuriame turėtų groti „Antis“ ir „Foje“. Pakviestas dalyvauti ir Vytautas Kernagis su grupe. Dekadentiški „Anties“ ir Kernagio video klipai jau filmuojami kino studijos paviljonuose.

Andrius iškart po festivalio išvyko tarnauti kariuomenėje Kaliningrado srityje, todėl jį pavyko atsivežti tik trumpam - nusifilmuoti baigiamajame koncertiniame epizode.

Kino studija paprašė šio epizodo filmavimui surasti tinkamą vietą ir nedidelį būrelį statistų. Roko kultūra urbanistinė, todėl pradžioje ieškojome tinkamo pramoninio peizažo. Deja, šios idėjos tenka atsisakyti, nes nei Kyviškių aerodromo angarai, nei kiti pastatai neatitinka techninių reikalavimų – nėra kaip įrengti sceną, įjungti garsą ir apšvietimą.

Muzikinių klubų kaip tokių apskritai nėra, net salės su nedidele scena kuriose žiūrovai galėtų pašokti negalime surasti. Visos salės užpildytos tvirtai prie grindų pritvirtintomis kėdžių eilėmis.

Pagal griežtai reglamentuotus ideologinius to meto elgesio standartus jaunimas koncerto metu emocijas gali reikšti tik santūriais plojimais, jais palydėdamas patikusias dainas. Jei atsiranda kokie nesusipratėliai ir koncerto metu pašoka iš savo vietų, tai juos greitai už parankių iš salės išvelka milicininkai ir draugovininkai.

Norint suteikti žiūrovams šiek tiek judėjimo laisvės teko, nors buvo ruduo, ieškoti vietos filmavimui atvirame ore. Vėsus oras neturėjo labai trukdyti - juk bus filmuojama, tad grupės dainuos ne gyvai, o pagal fonogramas. Kalnų parkas atrodė kupinas energijos ir jaukus, o dar kino studija turėtų pastatyti apšvietimą, tad tikėjomės, kad koncertui fonas bus tinkamas. Teliko surasti budėtojus, nes kitaip negautume leidimo filmavimui.

1986 metais sovietų sistema jau visai supuvusi, visuomenėje, kur viskas priklauso kontroliuojamai komunistų partijos valstybei, teko privačiai ieškoti budėtojų miesto parkui. Vieša paslaptis, kad lengviausia susitarti su rusų kariškiais – už keletą degtinės butelių iš jų galima gauti visko, ko reikia koncertui - sunkvežimių, prožektorių ir kilnojamų elektros pastočių. Na, ir aišku kareivių pagalbiniams darbams atlikti. Žinovai juokavo, kad pasiderėjus, už porą degtinės dėžių galima buvo gauti ir mokomųjų raketų spec. efektams, o gal net ir tanką kaip dekoraciją atsivaryti.

Pažiūrėti kaip filmuojamas vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje muzikiniu filmu su roko grupėmis atvažiuoja Artiomas Troickis, žinomas roko ekspertas iš Maskvos. Juk tai istorinis įvykis, anksčiau tokie renginiai buvo griežtai draudžiami. Žvelgdamas nuo kalno į slėnyje stovinčią tikrą nors ir nedidelę rokinę sceną ir aplink ją bešurmuliuojantį būrelį muzikantų bei technikų, Artiomas su neslepiamu susižavėjimu balse pastebi: „Tik jūs pribaltai, tikri vakariečiai, galite sau leisti tokį dalyką Sovietų Sąjungoje. Rusijoje tokios laisvės nėra“.

Bet džiaugtis nebuvo kada, širdį griaužė nerimas. Ant scenos - mažo galingumo garso kolonėlės, nes tikėjomės, kad į nedidukus mašinėle spausdintus skelbimus universitete atsilieps kelios dešimtys studentų, o iš tiesų susirinko gal pora tūkstančių žiūrovų. Ir kaip jie visi sužinojo? Garso tikrai trūksta, bet ką nors keisti vėlu, operatoriai jau pasiruošę, ir reikia pradėti koncertą.

Pagal scenarijų grupes turi pristatyti aktorius, aprengtas nepriklausomos Lietuvos laikų estrados stiliumi. Deja, įsiaudrinusi minia jo net neklauso - visi laukia „Foje“.

Andrius jau stovi scenoje, bet neatrodo kad žinotų ir suvoktų ką turėtų daryti. Jis tiesiai iš kareivinių pateko į sceną, į akis jam pleškina prožektoriai, merginos aplinkui susižavėjusios šaukia, tokiomis aplinkybėmis galima ir pasimesti. Andrius dar bando kažką per mikrofoną aiškintis su kažkokiai mergina, bet jungiame fonogramą ir skambanti dainos melodija priverčia jį susikaupti ir pradėti dainuoti. Kaip ir buvo galima tikėtis, garsas silpnas ir žiūrovai, pašokę iš savo vietų, skuba arčiau.

Nepaisant visko, koncerto atmosfera nuostabi, matyti, kad „Foje“ dainos jaunimui yra labai artimos.

Scenoje pasirodžiusi „Antis“, ta tikroji „Antis“, kur dar grojo daug architektų, sukelia naują nevaldomą publikos emocijų audrą. Norėdami nors ką išgirsti, žiūrovai puola arčiau scenos. Prašome kareivių sudaryti gyvą grandinę aplink, nes kitaip minia gali viską sudaužyti. Jauniems sukarintos milicijos mokyklos auklėtiniams budėjimas roko koncerto filmavimo metu atrodo kaip likimo dovana, todėl, nors režisierius, montuodamas filmą, stengėsi sudaryti priešpriešos tarp apsaugos ir žiūrovų vaizdą, kareivių veidai ekrane visai nepikti.

Skambant paskutinei „Anties“ dainai „Kažkas atsitiko“, sprogdinami paruošti specialieji efektai, tada jaunimas visai pašėlsta, veržiasi prie scenos, ir skysta kareiviška grandinė neišlaiko minios spaudimo.

Lengviausia žiūrovus nuraminti pakartojant jų prašomą dainą, bet kaip tą padaryti? Fonogramą, aišku, galima paleisti dar kartą, bet muzikantai jau nulipo nuo scenos, o jokių ryšio priemonių susisiekti su jais neturime. Reikia rizikuoti ir tikėtis, kad jie turėtų greitai susivokti kaip elgtis – jungiame fonogramą. Ir iš tiesų, pasigirdus pirmiems dainos taktams, „Anties“ grupės nariai skubiai vėl bėga į sceną ir šou tęsiasi. Tą vakarą demokratiška roko muzika suvienijo visus tokius skirtingus ir net atsitiktinai susirinkusius šio filmavimo dalyvius, padėjo sukurti gerą muzikinį filmą.

Godūs prodiuseriai, spec. leidimai, VIP tribūnos nusipenėjusiai buržuazijai, pusnuogės merginos scenoje, uždaros puotos po koncerto atsirado vėliau.

Dr. Margarita Starkevičiūtė yra Europos parlamento narė