Išgirdusios šiurkščią frazę „Komm Frau!“ (vok. „Ateik, moterie!“), senyvos vokietės vis dar nusipurto iš baimės. Tokiu kreipiniu po Berlyną ir kitus subombarduotus Vokietijos miestus šlitinėję Raudonosios armijos kareiviai gaudydavo vokietes ir jas prievartaudavo. Vieną iš iki šiol nutylimų pokarinės Vokietijos gyvenimo pusių nusprendė atskleisti naujo vokiečių filmo „Moteris Berlyne“ kūrėjai.

Jų darbas greičiausiai šokiruos žmones, kuriems rusų elgesys okupuotoje Vokietijoje kelia pasipiktinimą, ir išprovokuos diskusijas dėl moralės kare.

Filmas paremtas vokiečių žurnalistės Martos Hillers dienoraščiu. Ji ėmė rašyti dulkėtame bunkeryje 1945 metų balandžio 20 dieną, penktadienį - A.Hitlerio gimimo dieną, kai iki fiurerio savižudybės buvo likusios dešimt dienų.

Kai į Berlyną įsiveržė Raudonoji armija, žurnalistę Raudonosios armijos kareivos išprievartavo kelis kartus. Tragiškas jos likimas - tik vienas iš šimtų tūkstančių panašių moterų istorijų. Tačiau apie šį nusikaltimą niekas nekalbėjo.

Komunistinėje Rytų Vokietijoje, kur Sovietų Sąjunga imta šlovinti kaip išvaduotoja ir gynėja, tamsios pokario dienos, kai be gailesčio masiškai prievartautos moterys, buvo nustumtos į užmarštį. Vakarų Vokietijoje patirtas skausmas virto šeimų paslaptimis.

„Vokiečių kariai grįžo iš mūšio lauko ir nenorėjo nieko žinoti apie jų žmonų, dukterų, netgi motinų pažeminimą, - sako Nina Hoss, kuri atlieka pagrindinį vaidmenį šią savaitę Berlyne pasirodysiančiame filme. - Tai buvo dviguba tyla: vyrai tylėjo apie savo patirtį fronte, moterys - apie savo kančias“.

Dienoraštį rašiusi M.Hillers mirė 2001 metais, sulaukusi 90 metų. Knygą ji parašė anonimiškai, nes bijojo, kad jos išpažintis sukels audringą reakciją. Ji buvo išleista Didžiojoje Britanijoje ir JAV šeštajame dešimtmetyje, tačiau nutylėta Vokietijoje, kai buvo publikuota ir ten.

Nuo tada istorikai bando išspręsti pokarinio prievartavimo klausimą, bet Vokietijoje šią opią temą vis mėginama apeiti, neva tai įžeistų daugelio prisiminimus apie jų seneles. M.Hillers knyga Vokietijoje buvo išleista dar kartą 2003 metais ir, nors susilaukė daugiau dėmesio, dažniau buvo vertinama kaip grožinis kūrinys, o ne istorinis dokumentas.

„Aš tik vėliau supratau, kodėl mano motina bjaurėjosi rusų kalba, česnaku ir degtine, - sako sociologė Renate Meinhof. - Tik kai po 1990 metais įvykusio Vokietijos susivienijimo pradėjau studijuoti pokarinius prievartavimus, suvokiau, kad mano motina taip pat buvo auka“.

„Aš kalbėjau su Raudonosios armijos kareivių išprievartautomis moterimis ir sužinojau, kad jos dešimtmečius turėjo tylomis kentėti emocines žaizdas, nes gyveno socialistinėje Vokietijoje“, - aiškino R.Meinhof.

Dabar filmas visą tiesą apnuogina. Įsiutę raudonarmiečiai Vokietijoje norėjo atkeršyti vokiečiams už jų skriaudas Rytuose. Tačiau užuot keršiję kareiviams, rusai lindo į bunkerius šviesdamiesi prožektoriais ir ieškodavo aukų tarp beginklių moterų.

Dienoraščio autorė pastebi, kad Raudonosios armijos kariai ypač medžiodavo apkūnias moteris, todėl vaikydavosi vietinių kepėjų žmonas per griuvėsius, kol pavykdavo jas nublokšti ant žemės. Filme nerodomos pačios šiurpiausios scenos iš dienoraščio ir stengiamasi nepateikti vokiečių vien tik kaip aukų. Tokių kaltinimų buvo sulaukusios kai kurios kitos juostos apie Trečiąjį Reichą, pavyzdžiui, „Žlugimas“.

Todėl N.Hoss herojė filme pasakoja, kad buvo įsukta į nacių propagandos mašiną ir mėgavosi puikiu žurnalistės gyvenimu nacistinėje šalyje, kol netapo rusų okupantų grobiu. Kelios minutės po išprievartavimo ji bando suvokti, kodėl rusai tokie įniršę, ir tai yra pirmasis jos mėginimas suprasti karą.

Viena iš emociškai stipriausių filmo vietų laikoma ta, kai herojė nusprendžia gauti Raudonosios armijos karininko protekciją: ji parsiduoda jam, kad apsisaugotų nuo eilinių sovietinių kareivių prievartavimų. Toks jos sprendimas atspindi ne vienos to meto vokietės elgesį, nes desperatiškai siekdamos išgyventi ir pamaitinti savo vaikus moterys atsiduodavo už deficitines prekes.

„Daug moterų paaukojo savo gyvybes, daugelį palaužė lytiškai plintančios ligos, kitos pagimdė kūdikius arba pasidarė abortą“, - sako R.Meinhof.

Filmas nušviečia moterų elgesį ir karo veteranų būklę, kai šie negalėjo apginti savo žmonų ir draugių. Tačiau panašu, kad filme iškraipomi herojės santykiai su sovietų majoru, nes sukurpiama meilės istorija. Dienoraštyje pasakojama kitaip: tai labai trapūs santykiai, kuriuose kartais būta švelnumo, bet tik ne meilės.

„Žinoma, gali suprasti, kodėl moteris nekenčia rusų, kai vienas iš jų ją išprievartauja, - svarsto N.Hoss. - Bet ši moteris neapykantos nejaučia. Ji akylai stebi, kas dedasi aplink ir su ja. Taip ji bando susidoroti su situacija“.