Vasario 20 ir 21 dienomis įvyks Rolando Kazlo monospektaklio „Geležis ir sidabras“ pagal poeto ir vertėjo Vlado Šimkaus (1936–2004) eiles, premjera. Inscenizacijos autorius, spektaklio režisierius ir aktorius – Rolandas Kazlas, dailininkė – Neringa Keršulytė. Suaugusiems skirtas poezijos spektaklis bus vaidinamas Vilniaus teatre „Lėlė“.

„Visada maniau, jog nemėgstu poezijos, nesuprantu jos,“ - sako aktorius Rolandas Kazlas, – pirmenybę teikdavau prozai, filosofams, dramaturgams, o į poetus ir eiles žvelgdavau nepatikliai. Tačiau iš tiesų laukiau ir ieškojau sau artimos poezijos. Jos turbūt reikia ieškoti kaip Meilės, kaip mylimosios, o poeto – kaip sielos brolio. Tokio pat ir sykiu kitokio savęs: jautresnio, atviresnio, subtilesnio, mylinčio ir keistai švytinčio. Atradęs Vlado Šimkaus poeziją, atradau tai, ko laukiau ir slapta ilgėjausi.“

Kelmės rajone gimęs, o nuo studijų Vilniaus universitete didžiąją gyvenimo dalį Vilniuje praleidęs poetas, vertėjas, redaktorius Vladas Šimkus liko vienu mįslingiausių likimų lietuvių literatūroje. Dar mokykloje pradėjęs spausdinti savo kūrybą, būdamas 24-erių jis išleido pirmąją poezijos knygą „Gražiausia sekundė“, dar po kelerių metų publikavo eilėraščių rinkinį „Kranto kontūrai“ (1963).

O 1968-ųjų poezijos knyga „Geležis ir sidabras“ tapo įvykiu ne tik paties poeto biografijos, bet ir lietuvių poezijos mastu. Kaip ir ketvirtasis savarankiškas poeto rinkinys „Bitės pabėgėlės“ (1973), nustebinęs kolegas ir literatūros kritikus radikaliu posūkiu į ironišką kalbėjimą, skaudžiai blaivų daugybės įsišaknijusių kultūrinių mitų nuvainikavimą. Šis Vlado Šimkaus rinkinys buvo paskutinė jo originali knyga (1982 m. dar buvo išleista rinktinė „Nusileisk, dangau ant žemės“).

Vlado Šimkaus poezija, likusi keturiuose rinkiniuose, jos įvaizdžiai ir paveikslas žmogaus, tą poeziją sukūrusio – ta efemeriška „materija“, traukianti, kalbinanti ir (sėkmės atveju), formuojanti suvokėją, nugalėjo kelių dešimtmečių laiko trūkį ir tapo akstinu ir turiniu spektaklio, į kurį šiandien kviečia Rolandas Kazlas.

Kaip sako spektaklio „Geležis ir sidabras“ autorius, tai turėtų būti „atviras pokalbis su savim ir žiūrovais apie pasirinkimą. Ir kartu – kvietimas. Tarp subirusių durklų, krūvos geležies, šaltų betonų, pilkos kasdienybės ir buhalteriškai suskaičiuotos buities ieškoti, atrasti ir pajausti paslaptingą, silpną sidabro šviesą. Kovoti už tas retas sidabrines minutes. Kartais kovojama einant į potekstę, į tylą...“

Bilietai – Vilniaus teatro „Lėlė“ kasoje.