Nutapytos žinomų pedagogų šeimos namo sienos net kelerius metus kėlė ginčus dėl esą pernelyg didelių deivių krūtų, ne vietoje patupdytų įvairių gyvių, o patys aršiausieji tuos piešinius tiesiog apspjaudydavo.

Sienomis ropoja gyviai

Kranto gatvėje 2-uoju numeriu pažymėto daugiabučio namo laiptinė prikausto kiekvieno į ją užsukusio žmogaus žvilgsnį.

Per du aukštus sienomis ropoja visokie vabalai, rangosi žalčiai, šokuoja rupūžės, mirga žvaigždės, trišakiu mosuoja Perkūnas, o pačiame centre, matomiausioje vietoje, stovi nuogutėlė apvaliakrūtė šviesiaplaukė laumė.

Tai pedagogų, kolegijos dėstytojo Laimučio Vasilevičiaus ir jo žmonos, Panevėžio „Žemynos“ vidurinės mokyklos lituanistės Loretos Vasilevičienės, būsto prieigos.

Norėtų laumei paploninti kaklą

Neseniai „Panevėžio rytas“ rašė apie neįprastas šios poros vestuves. Jas jaunieji atšventė gamtoje pagal pagonių papročius.

Trečiame aukšte apsigyvenusi pora kelią nuo laukujų durų iki savo buto išdekoravo lietuviškų sakmių motyvais.

Tiesa, tik pravėrus duris į laiptinę liaudišku stiliumi ant sienų ištapytų grožybių nesimato. Kad akys įsmigtų į žynio plikę ir greta jo įsitaisiusios plikutėlės mitologinės būtybės kūno apvalumus, reikia palypėti dar keletą laiptelių.

Pačiam laiptinės dekoravimo iniciatoriui L.Vasilevičiui šitoji nuoga laumė nebelabai patinka.

Kai piešimo ir dažymo darbai buvo baigti, į moterį ant sienos geriau įsižiūrėjęs L.Vasilevičius pamatė trūkumų.

Psichologijos dėstytojui atrodo, jog nuogalę reikėtų šiek tiek patobulinti, pailginti ir paploninti jos kaklą ir galbūt visą kūną padaryti liesesnį. Dėl nuogų, seksualiai pūpsančių krūtų pedagogas piešėjams priekaištų neturi.

Nuo sienos žvelgiančios moters nuogumu nesipiktina ir pas stomatologą ar į notarų kontorą antrame aukšte užsukantys klientai.

„Aš suprantu, kad liaudiški piešiniai nelabai derinasi su tų kontorų raudonmedžio durimis, bet kai pradėjome piešti, čia dar buvo butai, ir jų šeimininkai sutiko, kad laiptinė būtų savotiškai išpuošta.

Be to, šita mano užgaida ne šiaip sau, ji atlieka ir šviečiamąją funkciją, mokytojos atveda vaikus parodyti piešinio, kaip lietuviškos mitologijos iliustracijos, vaikai atpažįsta deives, senoviškus ženklus, pasakų personažus“, – savo išmonės nauda džiaugėsi L.Vasilevičius.

Sienas išpiešė dėl pinigų stygiaus

Neįprastai dekoruoti triaukščio namo laiptinę L.Vasilevičiui šovė į galvą ne dėl noro prieš kaimynus pasipuikuoti nematytomis freskomis. Tai nebuvo ir bandymas sukurpti kokią stulbinamą naujovę.

Laiptinės sienos buvo smarkiai atsilaupusios, verkiant reikėjo remonto. Čia buvo belikusios vos trys šeimos, niekas nenorėjo leisti pinigų remonto darbams, nes svarstė galimybę butus parduoti ir išsikelti iš miesto centro.

„Mintis išpiešti sienas šovė iš taupumo, dėl pinigų stygiaus“, – paaiškino L.Vasilevičius.

Laiptinės piešimo bei dažymo darbai prasidėjo prieš 3 metus. Iš pradžių L.Vasilevičius susitarė su vienu panevėžiečiu tautodailininku, kad šis ir dekoruos sienas per du aukštus.

Savamoksliam menininkui nereikėjo ilgai aiškinti, kokie mitologiniai personažai turi atsirasti piešinyje. Tautodailininkas puikiai išmanė tautos praeities kultūrą, buvo perskaitęs visas lietuvių liaudies pasakas, žinojo galybę sakmių.

L.Vasilevičius tik bendrais bruožais paaiškino, kas, kaip ir kur turėtų išsidėstyti.

Prie pat buto durų turėjo sušvisti skaistus mergaitiškas deivės Saulės veidas.

Jį menininkas tapė iš L.Vasilevičiaus vyriausiosios dukters nuotraukos.

Liovėsi ir gerti, ir piešti

Iš pradžių piešėjas sienas išgražino angliuku, preliminariai pažymėjo vietas, kur turėtų būti medžiai, gėlės, žvėreliai, nutapė žmonių figūras.

Kai pieštiniai personažai pradėjo įgauti realesnius bruožus, L.Vasilevičius ir menininkas ėmė nebesutarti.

„Aš tikrai buvau įkyrus, nuolat stovėdavau greta ir zyzdavau, ką ir kaip reikia piešti, liepdavau taisyti, perpaišyti kitaip. Toks jau esu, negaliu nemalti liežuviu.

Galiausiai menininkui pradėjau skaityti paskaitas apie alkoholio žalą. Jis, kaip ir kiti kūrėjai, piktnaudžiaudavo velnio lašais. Gerdavo pirmadieniais, trečiadieniais, penktadieniais. Piešdavo laisvu nuo gėrimo metu.

Ir prisišnekėjau ant savo galvos. Jis įsidėjo į galvą mano paskaitą ir liovėsi gėręs. Drauge liovėsi ir paišęs, iš blaivios galvos išsilakstė visos mūzos“, – dėl netikėto menininko posūkio sielojosi L.Vasilevičius.

Vištą drožti lengviau nei spalvinti

Tada nuo darbų pradžios tebuvo prabėgę metai. Laiptinės sienos atrodė lyg tas pusiau skustas, pusiau luptas ožys. Vietomis jau visai nuspalvintos, o vietomis tebeboluojančios atpleišėjusiais tinko lopais.

Barzdotam, rūsčiai antakius suraukusiam Perkūnui trūko drabužio, laumei palei kojas besirangantis žaltys teturėjo tik vieną šoną, galiūnas ąžuolas, lietuviui šventas medis, atrodė lyg viduržiemy storais kamieno kontūrais, išsiraizgiusiomis šakomis, bet bespalviais lapais.

L.Vasilevičiaus bute palei duris rikiavosi taip ir neatidarytos dažų skardinės, piešėjo rankų laukė ir nauji teptukai.

Pas dėstytoją tuomet dažnai rinkdavosi romuviečiai, lietuviškosios kultūros puoselėtojai ir papročių saugotojai. Kartą kažkas iš jų juokais prasitarė, jog galėtų visi čiupti ir užbaigti tą likimo valiai paliktą piešinį.

Pirmasis kišti nagus prie svetimo piešinio išdrįso pats L.Vasilevičius.

Kelias dienas iš eilės jis išsijuosęs spalvino žolę, augalus, dažė gyvūnų šonus.

Vaizdas išėjo nekoks. Ryškiai žalia, netonuota spalva nuteptos vietos atrodė lyg iškirptos iš vaikiškų spalvinimo knygelių ir atsitiktinai priklijuotos, žaltys labiau panėšėjo į žalios virvės gabalą.

Nuomonę reiškia šlapindamiesi ant gėlių

L.Vasilevičius pats juokėsi žiūrėdamas į prisvilusį blyną, tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai jis paėmė į rankas teptuką. Kitokio sąlyčio su menais L.Vasilevičius jau yra turėjęs.

Pedagogas labai šauniai valdo medžio drožybos įrankius, jaunystėje yra išdrožęs ne vieną originalų daiktą. Jo bute ant sekcijos kėpso didžiulė pūstašonė medinė višta-indas. Tai ne šiaip sau višta, kiekviena jos plunksna išdrožta labai kruopščiai, papilvėje išskaptuotos net pariestos, vištos odą primenančios faktūros kojos.

Laikui bėgant įvairių pasakų samplaiką primenantį piešinį po truputį ėmėsi dailinti visi, kas tik užsukdavo pas Vasilevičių į svečius ir nebijojo imti teptuko į rankas.

Taip pamažu ąžuolas pasidengė įvairių atspalvių ir tonų žalia, tarsi mirgančia nuo įvairovės lapija.

Pažįstamų mažametė dukrelė vaikiška rankute pripiešė gausybę gėlių.

Vieni baiginėjo spalvinti Perkūno rūbą, kiti dailino ožio šonus. Prireikė 3 metų, kad visas piešinys taptų vientisas ir išbaigtas.

Suterštą sieną valė liežuviu

Pasakų personažais ištapyta laiptinė ne visiems panevėžiečiams patinka.

Kartą L.Vasilevičius rado sienas, apterliotas raudonais dažais. Pedagogas įdėjo nemažai darbo, kol nuvalė piktavalių „triūsą“.

„Paskui pasipylė kritika. Vieni priekaištauja, kad deivės krūtys nevienodo dydžio, kiti klausinėja, kodėl rupūžę patupdžiau po radiatoriumi, treti, matyt, iš viso nemėgsta meno ir protesto vardan apšlapina laiptinėje stovinčias pelargonijas. Po tokių akcijų jos nuvyto, bet užtai fikusas suvešėjo, sulapojo“, – juokiasi L.Vasilevičius.

Vienam panevėžiečiui, ypač nepatenkintam lietuvių liaudies motyvais ištapytomis sienomis, jo išreikšta neigiama nuomonė nemaloniai atsirūgo. Ko gero, jis daugiau prie pieštų freskų nesiartins nė per kilometrą.

Apžiūrėjęs spalvotą laiptinės sienų gyvūniją bei augaliją jaunuolis atsikrenkštė ir ant piešinio išspjovė riebų žalią skreplį.

Kaip tik tuo metu laiptais kilo L.Vasilevičiaus sūnėnas ir matė visą šį neregėto vandalizmo aktą.

Pečiuitas giminaitis ne juokais įniršo, griebė spjaudytoją už pakarpos, privedė prie piešinio ir liepė nulaižyti apšnerkštą sieną.

Kad bausmė būtų tikresnė, jis vandalo taip pigiai nepaleido, privertė liežuviu nušluostyti gerokai didesnį nei apspjaudytas sienos plotą.