Ar turėčiau meluoti ir sakyti, kad nežinau, kuo skiriasi vaginalinis orgazmas nuo klitorinio, mylimas mano Dienorašti? Juk vienas iš dešimties Dievo įsakymų sako: „nemeluok“.

Ir ar turėčiau meluoti, kad man rūpi demonų varymas iš „Lordi“, jei man iš tiesų rūpi šiek tiek globalesni dalykai? Gyvenu šalyje, kuri palaiko G.W.Busho politiką, ir mieste, kuriam gresia Rolando Pakso „tvarka“. Krikščionių kraštas, ar ne?

Kodėl porno? Kodėl ne?

Ajajai, labai atsiprašau, kad rašau truputį porno stiliumi. Lietuvoje labai nemažai porno. Turbūt pasiteisina – kai kurios televizijos laidos yra porno, kai kurie žurnalai yra porno, ir vietinės „žvaigždės“ taip pat užsiima porno, kad tomis žvaigždėmis taptų, kad patektų į tas televizijos laidas ir ant tų žurnalų viršelių (angl. porno – illegal activities designed to stimulate sexual desire. Iš: Tilde English–Lithuanian dictionary).

O rinkimų agitacija man kažkodėl taip pat priminė porno.

Didžioji dauguma mano draugų mėgsta porno. Tikrą porno. Ar bent jau erotiką kine. Man irgi patinka gražus nuogas kūnas. Ir man patinka, kai reiškiniai vadinami tikraisiais vardais. Man patinka porno, jei tai ir vadinasi porno. Šiuo aspektu esu pornografijos šalininkė.

Mieliau filmuočiausi porno filme, nei kurčiau agitacines kalbas karui pateisinti. Turbūt esu pašėlusi pacifistė. Bet kai kuriems mano pažįstamiems žmonėms, skelbiantiems save krikščionimis, porno filmai kažkodėl kelia didesnį pasibaisėjimą, nei karas.

Šį kuklų susimąstymą inspiravo nesenos aktualijos. Aną savaitę gavau “mailą”, kuriame buvo informacija iš bernardinai.lt – Kauno bei Panevėžio egzorcistų kreipimasis dėl „Lordi“ koncerto. Tarp mano kolegų tai sukėlė smagų šurmulį, ir mes pasikeitėme dar keliais panašaus plauko pranešimais.

Už Suomiją, už muziką, už įspūdžius

Na, galima, aišku, varyti demonus iš suomių. Bet apie suomius esu palyginti geros nuomonės. Kol kas nepažįstu nė vieno suomio asmeniškai, tačiau myliu Arto Paasilina. „Zuikio metai“ yra viena tobuliausių knygų, kurias skaičiau. Nuo vaikystės žavėjausi Alvaro Aalto stiliumi. Jei neklystu, tas vyrukas taip pat gimė Suomijoje. Ir – kokį grožį režisuoja suomis Aki Kaurismaki! Mačiau tik „Priemiesčio šviesas“, tačiau tokių natūralių fotogeniškų kadrų kai kurių amerikiečių režisierių šedevruose ir su žiburiu nerasi! Na, mano mama pasakytų: „Neieškok šiknoj smegenų“. Tai amerikiečių šedevruose europietiško kino stilistikos gal ir neieškosiu.

O jei Jimas Morrisonas būtų gyvas, ir atkaktų į Marijos žemę su „The Doors“? Jei radikalieji krikščionys išsinagrinėtų jų tekstus, turbūt taip pat koncerto metu laikytų šv. Mišias?

Ar kas nors meldėsi šioje homofobų žemėje už Eltono Johno sielą, kai jis čia koncertavo? Juk tas vyrutis susituokęs su kitu vyručiu! Ajajai, kaip baisu, ar ne? Kaip baisu viskas, ko nesupranta didžioji kritikų masė, ar ne taip?

Taip, Dienorašti, „Lordi“ man panašūs į pigiai išsidirbinėjančius levakus. Ir jie man visai neimponuoja.

Tačiau Lietuvoje taip pat galima rasti ne vieną „Lordi“ dvasinės krypties muzikos grupelę – tik tie garbūs arkivyskupai turbūt nesilanko undegroundo klubuose. Galėtų apsilankyti – turėtų už ką melstis ir apie ką rašyti pranešimus spaudai.

„Woo“ – be abito

Nereikia ir undergroundo – vien į „Woo“ nuėję, iki soties prisižiūrėtų ratų apsivalgiusių vietinės padangės „žvaigždžių“ ir kvadratinių vyrukų samdomų žudikų veidais. O jei būtų be sutanų, ir į rankas pasiimtų „Cuba Libre“ stiklą, įsilieję į besiliejančius pokalbius tikrai išgirstų, kaip kas nors su pasididžiavimu pasakoja apie draugą, turintį aukštos klasės viešnamį, ir vežiojantį turtingiems vyrams elitines prostitutes į namus.

Na, bent jau aš „Woo“ buvau be vienuolės abito – tai girdėjau tokių ir panašių istorijų į valias. Kas įdomiausia (ir nuostabiausia) – žmonės tikrai nuoširdžiai didžiuojasi, galėdami pasigirti tokiomis draugystėmis. O aš, matyt, kartais moku nutaisyti atidžios klausytojos veidą.

Nesu nusitekusi prieš kunigus ir tokius jų pranešimus. Bet lietuviai kažkodėl mėgsta badyti pirštais ir sakyti: „Tu - negeras, o aš - geras, tu - bedievis, o aš esu tyrasis krikščionis“. Oi, kaip smagu klijuoti etiketes, ar ne?

Nežadu iš nieko varyti demonų. Ir esu netyra krikščionė. Rūkau. Vartoju alkoholį. Gyvenau audringą ikivedybinį lytinį gyvenimą (nors dešimt Dievo įsakymų to lyg ir nedraudžia). Turėjau įvairių santykių su įvairiais vyrais. Su vedusiais – taip pat. Elgiausi taip, kaip man tada atrodė geriausia. Nieko neprievartavau, ir manęs niekas neprievartavo. Buvo – pražuvo.

Mano giminėje nėra tikrų krikščioniškų tradicijų. Prie Kūčių stalo giminės mieliau kalbėjo apie kažkokius tragikomiškus realybės šou, nei apie save pačius ir per metus nuveiktus darbus. Gal nieko keista, kad esu pašėlusi moteris. Tačiau – o, taip, malda bei meditacija mane šiek tiek apramina, pripažįstu, mylimas Dienorašti, pripažįstu! Ir pasninkas apramina, oi, kaip neblogai apramina.

Seksas ant Trijų Kryžių kalno

Ir, Dienorašti, brolau, jei galvoji, kad man nėra nieko šventa, klysti.

Štai ne taip seniai, gal sausio pradžioje, vienos draugės tėvas man pasakojo, kaip mylėjosi su viena iš savo meilužių ant Trijų Kryžių kalno. Jis sakė, kad tai „kažkaip stipriai“ paveikė tą moterį, nes „ji ir taip buvo jautri emociškai“. „Gal dėl to, kad tas seksas buvo beveik ritualinis“, – su kuklia šypsena sakė jis.

Aš pagalvojau vienaip, pagalvojau kitaip. Ir nutariau, kad tai vis tiek truputį šlykštu. Trijų Kryžių kalnas – šventa vieta. Tegul dulkinasi kas kur nori, bet nebūtina man visa tai pasakoti!

Bet, aišku, neišdrįsau tam žmogui pasakyti, ką galvoju apie tokius dalykus. Net apsimečiau, kad man labai įdomu klausytis tokių dalykų. O ką reikėjo daryti? Važiavom automobiliu už miesto, – gal būtų paleidęs eiti 30 km namo per lietų ir vėją.

Maža to, po kelių minučių tas vyrukas pasakė, kad būtų nieko prieš ir su manimi, hm hm, kaip čia pasakius, – na, Dienorašti, tu mane supratai. Bet bliamba ir tada aš tesugebėjau rasti tik labai mandagių dingsčių į tuos hm hm nesivelti. Mandagių, argumentuotų, įtikinančių dingsčių. O aiškiai pasakyti: „vyruti, tu manęs nė kiek nedomini, jokia prasme“ taip ir neišdrįsau. Gerai bent jau tiek, kad tas žmogus daugiau tokių tiesmukų užuominų nelaidė.

Paskui draugai man karšė kailį (tiksliau, uoliai auklėjo žodžiais) ir sakė, kad visada reikia sakyti tiesiai šviesiai: “Dėde, tu manęs nė velnio netrauki, forget it”. Oi, kartais mandagumas yra bėda!

Esu kuklus žmogelis. Ne visada ir ne visiems žmonėms į akis išdrįstu pasakyti tai, ką galvoju. Ypač, jei kadaise gerbiau tuos žmones. Ypač, jei tie žmonės kitiems stengiasi atrodyti šventesni, nei yra iš tiesų.

Kukliai mename jaunystę

O aš nesu šventa, ir mano draugai nėra šventi, ir, manau, mes tokiais nė nesistengiame apsimesti.

Kartais lėbaujant išsivysto tokia pokalbių tema: ekstremaliausia (t.y. labiausiai vieša) vieta, kurioje mylėtasi (ar dulkintasi). Gera juk prisiminti jaunystę ir jos pokštus!

Turbūt originaliausias vieno jauno vyro variantas – rytiniame troleibuse. Bet tas vaikinas iš tiesų drąsus. Tikiu, kad taip ir buvo. Ir visai linksma tokiomis temomis pasikalbėti.

Aš šioje srityje didelių žygdarbių nesu nuveikusi (labai seniai, kolektyviniame sode vieno nedidelio miesto pakraštyje, vidury baltos dienos, atsirėmus į medį – kol pradėjau nuogąstauti, kad ateis pensininkai su dalgiais).

Bet man mano „netyrumas“ netrukdo eiti į Bažnyčią ir pamaldų metu su visiškai nuoširdžia šypsena spausti rankas nepažįstamiems senukams. Tai mane džiugina! Ir pamokslai mane taip pat džiugina! Kaip kažkada pasakė man tikrai patinkantis kunigas, „siela visada jauna, nes ji žino, kad visos nuodėmės jai atleistos“. Galų gale, ar mylėtis yra nuodėmė?

Kažkur pasakyta, „neteisk, ir nebūsi teisiamas“. Tačiau davatkos visais laikais spirgėdavo iš džiaugsmo, turėdamos apie ką papletkavoti. O keli kunigai, su kuriais esu kalbėjusi, leido suprasti man patys nemėgstą davatkų. Kai kurie kunigai irgi turi humoro jausmą, nes humoro jausmas – mano manymu – taip pat yra Dievo dovana.

Pagiežingos tyruolės su kryžiais

Smerkti labai paprasta. Apsiskelbti tyruoju – taip pat. Socialiniuose centruose, kurie paprastai būna įsikūrę kokioje nors parapijoje, galima aptikti ultrakrikščionėmis save laikančių mergelių, kurios – patikėk, Dienorašti, – su nemenka pagieža akyse žiūri į tokias, kaip aš.

Jos dažniausiai nešioja ant kaklo medinius kryžius, ir, atrodo, yra pasirengusios visai nenusmailintu kryžiaus galu išakėti širdies čakrą kiekvienam ir kiekvienai, kas gyvena kitaip, nei jos.

Petruška pasakojo apie vieną tokią, ultraekstrasupertyrą teisuolę. „O, ten buvo fenomenas,“ – vėliau sakė Gabė (kadaise vadovavusi tam socialiniam centrui). Kiek žinau, ta mergelė savo tyrumu žmones dabar džiugina užsienyje.

Aš tai mąstau taip: jei jūs, tyrosios super mergelės, skaistybę saugote iki dvidešimt šešerių ar penkiasdešimties (turbūt vėliau nebe taip jau svarbu), tai visai nebūtina žudyti tų, kurios į savo kūną žiūri kaip į Dievo dovaną, ir į gyvenimą – taip pat. Juk gyvenimas ir kūnas – labai laikini dalykai.

Todėl dar galvoju: jei jums labai smagu kentėti hormonų audras, ir jei labai smagu tą kančią išlieti ant tų, kurios džiaugiasi gyvenimu (ir savo kūnu), tai aš gal vis tiek neprivalau kentėti jūsų pamokslų ir pagiežingų žvilgsnių.

Kadaise, savanoriaudama neįgalių vaikų stovykloje netoli Vilniaus, buvau susiriejusi su viena tokia radikalia aktyviste. Ji mėgino mane atversti į „tikrąjį“ (tyrąjį) tikėjimą. Petruška sumaniai gesino konfliktėlį, bet didžioji aktyvistė, įtariu, manyje įžvelgė tik puolusią moterį. Bent jau tai bylojo jos elgsena ir veido išraiška, kupina pasidygėjimo. O aš tik gyvenau laimingą kasdienį ikivedybinį gyvenimą su tuomečiu sužadėtiniu!

Netrukus, galbūt neapsikentusi mano laisvamaniško požiūrio, radikali aktyvistė nuėjo pasimelsti į ten buvusį kluoną. Manau, net ir už mane skausmo kupinu veidu sukalbėjo kokią maldą. Tačiau viena devyniolikos metų mergaitė (vaikystėje persirgusi vandenlige ir dėl to truputį sutrikusio protinio vystymosi) lakstė aplink tą kluoną, šūkavo, lindo vidun (galbūt net kėsinosi padegti šieną), ir, manau, šiek tiek sutrukdė toms maldoms.

Mergelė marija ir PMS'as

Ta mergaitė ten buvo didelis šviesos spindulys (o tą vasarą buvo šalta ir pylė klaikios liūtys) – nuolat krėsdavo išradingus pokštus, pavyzdžiui, kažkur buvo užrakinusi Gabę, žaislus vyniodavo į tualetinį popierių, o sriubą krykštaudama gardino dideliais cukraus kiekiais. Negalėjau pykti, kai ji įsibėgėjusi puldavo prie manęs ir iš visų jėgų trenkdavo galva man į krūtinę.

– Saulele, man PMS'as, ir taip papus skauda, maldauju, nereikia! – mėgindavau ją sutramdyti žodžiais.

– Aaa! – palaimos kupinu veidu spiegdavo ji. – Mergelė Marija tave myyyli! – ir dar sykį įsibėgėjusi trenkdavosi iš visų jėgų.

Jai labai patiko Mergelė Marija. Ji dažnai ją minėdavo.

Man irgi patinka Mergelė Marija. Tačiau jei meldžiuosi, dar nereiškia, kad neigiu fizinį gyvenimą. Amerikiečių (yeah, amerikiečių) metafizikė Louise L.Hay vienoje savo knygoje labai gražiai kalba apie tai, kad kai kurie žmonės savo ausytę laiko šventesne vieta, nei šiknos skylutę. Necituosiu, nes neturiu tos knygos po ranka. Bet, po paraliais, jei neturėtume šiknos skylutės, negalėtume daryti kakų, ir gyventume tikrai trumpiau, nei be tos šventosios ausytės.

Jei kažkas susilaiko nuo seksualinių santykių ir smerkia tuos, kurie nelabai stengiasi susilaikyti, tai tų smerkiančiųjų reikalas. Tikiu, kad yra žmonių, kurie nesmerkia gyvenančių kitaip.

Tarptautinis tikėjimo žodis: “Tolerancija”

Tikiu, kad yra žmonių, kurie nesmerkia kitokių, nei jie. Tikiu, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie nelaiko kitataučių savo priešais. Kurie nelaiko žydų savo priešais. Kurie nelaiko islamo išpažinėjų savo priešais. Kurie nelaiko homoseksualistų savo priešais. Kurie nelaiko vegetarų savo priešais. Oi, čia jau kaip kokia tikėjimo žodžio paliegėlė, – „tikiu“ ir „tikiu“. Bet juk tikiu iš tikrųjų. Ir žinau, kad yra.

Todėl su dideliu džiugesiu rašau laišką egzorcistams ir visiems prijaučiantiems – pasimelskime, mieli draugai, už G.W.Bushą, ir už visus, kurie inicijuoja karą!

Galima ieškoti begalės demonų apsėstų individų, ir stengtis iš kiekvieno jų išvaryti tą juos apsėdusį blogį. Tačiau kodėl nesusitelkus ir nenukreipus maldų karui nutraukti?

Atsistokime ir iškelkime rankas, kaip tai daro tikėjimo žodžio apkvaitėliai. Galbūt apsirenkime baltai, jei kyla toks noras, ir giedokime visi kartu, ir plokime, ir skanduokime, tiesiog IŠSILIEKIME – kaip sektantai, pas kuriuos buvo nuvykęs Boratas.

Skaitykime šias eilutes su liguista euforija ir neadekvačiu entuziazmu. Tikėkime, kad visa išsipildys, ir visa jau yra išsipildę – mūsų maldos išklausytos! Aleliuja!

Pradedam, Dienorašti?

Kiekviena diena gali būti Padėkos diena

Dieve, dėkui Tau už tai, kad esu! Ačiū Tau už tai, kad myli ir globoji mane! Dėkui tau už duoną kasdieninę, ir už vandenį bei vyną (ir už tekilą retkarčiais, kas be ko). Ačiū Tau už kasdienę grikių košę. Ir už šventinę lašišą, aišku, ačiū.

Dieve, ačiū Tau už tai, kad mane supa linksmi plačių pažiūrų žmonės. Ačiū Tau už tai, Dieve, kad mes neteisiame kitų, ir patys nesame teisiami. Ačiū už tai, kad suvokiame „South Park“ humorą! Ačiū Tau, gerasis Dieve, už tai, kad myli mus ir laimini kiekvieną mūsų žingsnį. Ačiū Tau, kad girdi šią tyrą gaivališką mūsų maldą! Ačiū už tai, kad ji jau yra išklausyta!

Ačiū, Dieve, už tai, kad mano šalies žmonės yra laisvi ir sumanūs! Ačiū Tau už tai, kad jie dvasines vertybes kelia aukščiau materialiųjų! Dėkoju, Visagali, už tai, kad žmonės mūsų šalyje gyvena saugiai ir laimingai, visų pirma tikėdami Tavimi ir savimi, ir tik paskui jau – Nekropoliu, žiniasklaida bei nuolaidų kortelėmis!

Pavasarinė šlovinimo akcija

Šlovinu Tave, Tvėrėjau, ir garbinu tavo skurtą nuostabų pasaulį!

Šlovinu pasakišką Lietuvos žemę, įstabius klonius bei kalnus, ir fantastiškas upes, tokias nuostabias plaukimui baidarėmis!Šlovinu Lietuvos ežerus, tokius malonius žvejybai, ir ežerų pakrantes, patogias draugams nudistams! Laiminu kraštą, kuriame gimiau ir gyvenu! Laiminu žaliuojančias girias, rudenį kupinas grybų (beje, dėl klimato pokyčių – ir žiemą kartais kupinas grybų)! Laiminu skaniuosius grybus! Ir uogas laiminu taip pat! Ir nepakartojamą paukščių čiulbėjimą bei darbščiųjų bitelių lakiojimą. Laminu kelius ir vieškelius, ir samanas, į kurias kartais taip gera panirti (sukorus begalę km dviračiu, arba labai toli nuėjus Nerijos pajūriu).

Laiminu žydrą, o kartais ir ne visai žydrą Lietuvos padangę! Laiminu kiekvieną Lietuvos gyventoją, ir rūstaus veido saulėje įdegusį žemdirbį, ir keisto veido Rolandą Paksą, demonstratyviai ryžtingai skelbiantį kažkokius mistiškus dalykus.

Nepažaboti ir džiaugsmingi kultūriniai mainai

Laiminu kiekvieną besilaukiančią moterį Lietuvoje – tebūna pratęsta šių nuostabių žmonių giminė! Laiminu kiekvieną besilaukiančią Lietuvos pilietę užsienyje – tesklinda mūsų kraštiečiai po visą pasaulį, jei to nori! Tebūna jiems skalsi ir skani emigranto duona! Ir tegrįžta jie gyventi čia, kai to užsimanys. Tepargrįžta, tesuguža iš tolimų kraštų visi ir visos, ir teatsiveža savo antrąsias puses, rastas užsienyje, teparsiveža čia visus kitų rasių ir kitų tikėjimų žmones, teturtina mūsų šalį kitų kultūrų apraiškomis ir naujais genais!

Ir laiminu visus kitų šalių piliečius, gyvenančius Lietuvoje! O, tegul jiems būna smagu ir saugu mūsų krašte! O, tegul jie su meile ir džiaugsmu mėgaujasi gyvenimu šičia! Tepatiria, kad Lietuvos žmonės esti svetingi, tolerantiški ir mylintys, atviri naujovėms ir kitų žmonių patirčiai.

Laiminu visų tikėjimų žmones, radusius namus Lietuvoje. Tebūna palaimintos jų tikėjimų formos, tebūna palaiminti visi jų maldos namai ir visos jų šventės!

Lopšinė G.W.Bushui

O dabar visi kartu, dainuokime! Dieve, gelbėk G.W.Busho sielą! Viešpatie Visagali, apšviesk tą žmogų! Apšviesk jo vedamą tautą!

Tepatiria tas intelektu nešvytintis žmogus siurrealų, bet labai realų regėjimą! Tepamato G.W.Bushas pasaulį Irake gyvenančio mažo berniuko akimis! Tepajunta skausmą moters, netekusios vaikų. Teišgirsta jos raudą, tesuvirpina ji jo ausų būgnelius ir cementu aptekusią širdį!

O, tepajunta tas lėkšto veido žmogus visų mažamečių paniką, kai tie girdi sprogimus! Tepajunta tai, ką juto jo karių žalojami vyrai Abu Ghraibo kalėjime! Teužuodžia G.W.Bushas svylančius savo kiaušus! Teužuodžia naftą visais plaučiais, ir tesidžiaugia svaiginančiu „juodojo aukso“ kvapu!

Tegul kiekvienas G.W.Bushą garbinantis amerikietis susapnuoja tą patį regėjimą! Tesuvokia tie viskuo aptekę žmonės, kad karas taip pat yra terorizmas, o jų vadinamasis terorizmas taip pat tėra karas! Tesuvokia, kad baimė kyla iš negebėjimo mylėti, ir tepajunta visi tie žmonės, o ypač nupiepėlis G.W.Bushas, meilę! Teužlieja juos nesuvaldoma, nepaaiškinama, neaprėpiama meilė viskam, kas gyva, – tepajunta jie, kaip stulbinančiai atsiveria jų kanalai su Kosmosu, tepatiria, kaip gera, kai visos čakros atsivėrusios! Tepamato, kad visa yra tobula, ir nereikia nieko užkariauti!

Teprabunda G.W.Bushas po šio įstabas sapno, tenusišypso nuoširdžia (ne fotožurnalistams skirta) šypsena, ir tegul karštai pamyli savo nuostabiąją žmonelę, žinodamas, kad nebereikia su niekuo kariauti.

Tesužino jis ir teoriškai, ir praktiškai, kad porno yra geriau, nei karas.