Kino globėjos šv. Tulos sergimas Adolfas Mekas leisti avangardinio kino žurnalą pradėjo įsiskolindamas pranciškonams, o kurti filmus – iš CBS televizijos pavogtose juostose. “Norėdamas būti kino kūrėju turi mokėti vogti”, - apie ryžtą vardan kino įveikti bet kokias kliūtis pasakoja jis.

Jaunesnysis kito žymaus avangardinio kino kūrėjo Jono Meko brolis praėjusią savaitę iš Niujorko atvyko į Vilnių, kur “Skalvijos” kino teatre buvo demonstruoti jo filmai – “Aleliuja kalvoms” (angl. “Hallelujah the Hills”) ir kartu su žmona Pola Chapelle kurtas dokumentinis “Grįžimas namo” (angl. “Going Home”).

Po 14 metų Lietuvoje trečią kartą atsidūręs kūrėjas lrytas.lt pasakojo apie kino juostų vagystes, avangardinį kiną, sužeistus aktorius ir kino globėją.

* * *

- Atvykę į JAV 6-ajame dešimtmetyje su Jonu pradėjote leisti žurnalą apie kiną „Film Culture Magazine“. Kaip sekėsi lietuviams leisti alternatyvią spaudą Amerikoje?

- Žmonės stebėjosi: kaip jūs, nemokėdami nei rašyti, nei kalbėti angliškai, leidžiate žurnalą. Privalėjome – nebuvo, kas tuo užsiima. Pirmajam numeriui išleisti rinkome aukas iš pažįstamų avangardinio kino kūrėjų. Surinkome 200 dolerių. Išspausdinti paprašėme lietuvių Pranciškonų spaustuvės Brukline. Į skolą pranciškonai išspausdino ir antrąjį numerį. Su trečiuoju numeriu jie mus padavė į teismą. Tačiau supratę, kad nieko iš mūsų negaus, nutraukė bylą.

- Kada panaudojote į skolą už 700 dolerių nusipirktą 16 mm kamerą „Bolex“?

- Filmavimas vykdavo lėtai - neturi pinigų, nustoji filmuoti ir lauki geresnių dienų. Nufilmuoti pirmąjį Jono filmą „Guns of the trees“ (1962) prireikė vienerių metų, nors turėdamas pinigų gali nufilmuoti per pora mėnesių. Mums trūko juostų, jau nufilmuotas laikydavome po lova. Neturėjome pinigų joms išryškinti. Gerai, kad CBS televizijoje dirbantis draugas iš ten vogdavo mums juostas. Norėdamas būti kino kūrėju turi mokėti vogti.

- Kas jums yra filmavimas?

- Kinas yra vaizdas, čia žodžiai nėra svarbūs. Bardo koledže mokydamas studentus kino meno rodydavau jiems nebylųjį F.W.Murnau filmą „Paskutinis juokas“ (angl. „The last laught“), kuriame nėra jokių titrų. Po to paleisdavau bet kurį Holivudo filmą be garso. Ar galėtumėte suprasti, kas jame vyksta? Žinoma, ne.

- Gyvendamas JAV turėjote galimybę stebėti kino evoliuciją, kartu su kitais avangardistais ėjote priešakinėje eilėje. Koks yra šiandieninis amerikinis kinas?

- Viskas labai greitai keičiasi dėl skaitmeninių technologijų - video išpopuliarėjimo. Šiandien kiekvienas gali sukurti filmą, bet tai nereiškia, kad padaugėjo gero kino. Dauguma tokių filmų - tik Holivudo imitacija. Alternatyvus kinas irgi kinta - jis perima naujas keistas formas. Daugelis filmų yra tik vizualinės abstrakcijos - spalvos ir vaizdo iškraipymai be jokio pasakojimo. Video pakeičia visą montažo ir filmavimo idėją. Įmantrias abstrakcijas gali padaryti spaudydamas mygtukus. Su kino kamera tai padaryti būtų labai brangu. Turi pasinaudoti naujomis galimybėmis. Užsispyrę žmonės numiršta nesikeisdami.

- Bardo koledžo studentės dokumetiniame kelio filme profesorius A.Mekas pavadina jos filmą „šūdo gabalu“. Koks dėstytojas buvote?

- Sara Jacobson? Eik jau! Ji neturėjo nė žalio supratimo apie kiną. Taip, aš niekada negirdavau studentų ir dažnai vartodavau žodį „šūdas“. Bet visuomet stengiausi išaiškinti, kaip būtų galima pagerinti filmą. Priešingu atveju studentai pradėtų galvoti, kad jie tokie geri, kad nebereikia mano pagalbos. Esu labai kritiškas. 6-7 dešimtmečio kūrėjai žinojo, ką jie daro. Žinojo kontekstą, kino istoriją - šiandieninis jaunimas tuo nesidomi.

- Jūsų brolis visur su savimi nešiojasi kamerą. Ar jaučiate poreikį kurti filmus?

- Nejaučiu, bet noriu kurti. Tačiau kad ir kokio mažo biudžeto būtų tavo filmas, pavyzdžiui, penkių milijonų dolerių, labai sunku juos gauti. Tai mane stabdo. Holivudui tokie pinigai - tik kišenpinigiai.

- Lietuvių publikai parodėte savo 1963 metų filmą „Aleliuja kalvoms“ (angl. „Hallelujah the Hills“). Koks buvo jo biudžetas?

- Niekas iš filmavimo komandos negavo daugiau nei reikėtų išgyventi. Prodiuseris susitarė, kad per savaitę aktoriai gaus po 400 dolerių, tačiau jie gaudavo tik šimtą. Likusieji buvo prižadėti tada, kai filmas atneš pelno.

- Ir už tokį atlygį aktoriai nuogi lakstė po sniegą?

Taip, ši scena buvo sunkiausia. Vermonte, kur buvo filmuojama, temperatūra nukrito iki 10 laipsnių žemiau nulio. Kai baigėme filmuoti, prodiuserio žmona nepagalvojusi pagrindinę aktorę pakišo po šiltu dušu. Ji klykė iš skausmo. Aikštelėje visą laiką aktorius lydėjo nelaimės. Vienas, krisdamas nuo stogo, į atsikišusią vinį persipjovė koją, kitas užlipo ant vinies miške. Filme matosi, kaip jis šlubuoja. Paprastai aktorius būtų nuvežtas į ligoninę, bet ne. Ištraukėme pliauską su vinim iš pėdos - ir viskas, gali vaidinti toliau. Nieko nebuvome apdraudę, o kiekvieną akimirką galėjome ką nors užmušti.

- Jus visą laiką kažkas globojo?

- Žinoma, šv.Tula, kino globėja. Radau kažkieno užrašytus šventosios pamokymus bei maldas ir išleidau maldaknygę. Ji yra nedidelė, taigi visur su savimi gali nešiotis kišenėje. Joje visuomet rasi paguodos. Pavyzdžiui, „šv.Tulai patinka tavo filmai, nors niekas jų ir nemėgsta“.

- Šv.Tula vaizduojama kaip Švč.Mergelė Marija su aureole, primenančia 16 mm kino juostos ritę. Iš kur kilo jos atvaizdas?

- O, šventieji ateina iš dangaus. Iš tiesų tai žmonos giminaitis skulptorius gavo užsakymą iš Bažnyčios padaryti Marijos skulptūrą. Juokingiausia, kad būdamas katalikas jis sukūrė tokią aureolę. Bažnyčia skulptūrą, žinoma, atmetė.

- Koks jos tolesnis likimas?

- Ji stovi mūsų namų šventoriuje. Žmonės iš viso pasaulio plaukia jos pažiūrėti. Kadangi šv.Tula priima aukas tik užsienio valiuta, turiu visą stiklainį įvairiausių pinigų. Šiam mitui jau trisdešimt metų, todėl daugelis nebežino tikrosios istorijos – tikrina šventųjų sąrašus. Aišku, ten jokios Tulos nesuranda. Aš ir sakau - juk ne visi šventieji surašyti. Popiežius kiekvieną dieną skelbia šventuosius, todėl sąrašai turėtų būti atnaujinami.

- Beveik keturiasdešimt metų dėstėte kino meną. Kaip susukti gerą filmą?

- Pirma, nedarykite normalaus filmo, nes visi juos daro. Tebūna jis šokiruojantis arba kiek įmanoma originalus.

Antra, nelaukite, kol kas nors jums duos pinigų. Taip niekada nieko nesukursite.

Tačiau išmokyti, kaip sukurti gerą filmą, negaliu. Kaip negali išmokyti parašyti gero eilėraščio ar nutapyti gero paveikslo. Tai turi kilti iš tavęs paties, iš tavo beprotybės. Jeigu nori kurti filmą, jau esi išprotėjęs.