Žaliosiomis trąšomis arba sideratais vadinami augalai, kurie specialiai auginami ir užkasami į dirvą, kad ją patręštų, kai neturima užtektinai mėšlo ar komposto.

Žaliosios trąšos, ypač ankštiniai augalai, papildo dirvą organinėmis medžiagomis, pagerina struktūrą. Pavyzdžiui, siauralapiai lubinai itin stipriomis ilgomis šaknimis pasiekia maisto medžiagas net iš 2 m gylio, gerai ir giliai supurena dirvožemį, pasisavina kitiems augalams nepasiekiamas medžiagas.

Žaliosioms trąšoms tinka šie augalai:

smėlyje ir priesmėlyje – grikiai, vikiai, siauralapiai, geltonžiedžiai ir daugiamečiai lubinai, aliejiniai ridikai, pašarinės pupos, seradėlės, facelijos, saulėgrąžos;

priemolyje – žieminiai rapsai, aliejiniai ridikai, dobilai, baltosios garstyčios, saulėgrąžos, vikiai, facelijos;

priemolyje ir molyje – barkūnai, baltieji dobilai, saulėgrąžos, facelijos, vikiai.

Vėlyvą rudenį sideratai nupjaunami, šiek tiek susmulkinami ir negiliai įterpiami į dirvą.

Siauralapiai lubinai derlingesnėse dirvose užauga aukštesni negu 1 m, gausiai šakojasi, šoninės atžalos ilgai žydi. Jie gerai auga ir dera visose dirvose, tačiau vešlesni būna derlingesnėse molio ir priemolio dirvose. Siauralapius lubinus trąšoms siūloma aparti blizgančių ankščių tarpsniu, nes tada juose daugiau sausųjų medžiagų (lignino, celiuliozės). Jų efektyvumą lemia ne tik įterptas žaliosios masės kiekis, bet ir cheminė sudėtis. Bendrojo azoto siauralapiuose lubinuose yra daugiau negu geltonžiedžiuose – apie 3,2 proc.

Siauralapius lubinus galima sėti ne tik lengvose smėlio bei priesmėlio, bet ir sunkesnėse priemolio dirvose. Vienametės piktžolės sunaikinamos tinkamai dirbant žemę prieš lubinų sėją. Be to, siauralapiai lubinai iš pradžių auga sparčiai, ir piktžolės jų nestelbia. Iki lubinų įterpimo vienametės piktžolės nespėja subrandinti sėklų ir nepasisėja.

Žaliosioms trąšoms siauralapiai lubinai sėjami po 20 kg/arui (100 kv. m). Jų sėklos įterpiamos ne per giliai: lengvoje dirvoje – 3–4 cm, o sunkesnėje – 2–3 cm gyliu. Geriausia sėti eilėmis, 15 cm tarpueiliais.

Geltonžiedžių lubinų, nelygu veislė, vegetacija trunka 87–145 dienas. Taupant sėklas, juos galima sėti kartu su kitais augalais, tik svarbu parinkti tokius augalus, kurie nesumažintų, o dar padidintų žaliosios masės derlių.

Geltonžiedžius lubinus galima auginti visose dirvose, tačiau lengvose smėlio ir priesmėlio dirvose jie dera gausiau už siauralapius. Turint sėklų, juos galima auginti ir sunkesnėje dirvoje. Kai tik pradžiūsta, dirva negiliai kultivuojama ir akėjama. Iki sėjos dar būna laiko, todėl dirva, jeigu būtina, dar kartą kultivuojama ir akėjama. Sėjama po 15–20 kg/arui daigių sėklų. Derlingesnėje priesmėlio ir lengvo priemolio dirvoje vertėtų sėti daugiau sėklos, o smėlio žemėse – kiek mažiau. Lengvose smėlio ir priesmėlio dirvose sėklos įterpiamos ne giliau kaip 3–4 cm, o sunkesnėse priemolio – 2–3 cm gyliu.

Po sėjos pasėlis voluojamas, kad vienodžiau ir greičiau sudygtų. Geltonžiedžiai lubinai netręšiami.

Aliejiniai ridikai užaugina didžiausią žaliosios masės derlių, jeigu dirvoje pakanka azoto. Juos geriausia sėti eilėmis kas 15 cm. Aliejinių ridikų sėklos smulkios, todėl jos įterpiamos ne giliau kaip 2–3 cm. Giliau įterptos ne visos sudygsta, pasėlis būna retas. Sėklos norma – 250–300 g/arui. Nedideliuose sklypuose daržų sėjomainai aliejinius ridikus galima sėti pakrikai rankomis, tada būtina sėklas įterpti akėčiomis ir lauką suvoluoti.

Rapsai nelabai tinka žaliosioms trąšoms ekologiniuose ūkiuose, nes jiems reikia chemikalų ir azoto trąšų. Tačiau po ankstyvųjų daržovių, bulvių, netgi po javų gali užaugti nemažai žaliosios masės. Rapsus geriausia pasėti rugpjūčio pirmomis dienomis, nes vėliau pasėti mažai užaugina žaliosios masės. Sėjama 7,5–15 cm tarpueiliais, 3 cm gyliu. Prastai įterptas sėklas sulesa paukščiai, todėl reikėtų jas įterpti vienodai ir lygiai.

Baltosios garstyčios žaliosioms trąšoms sėjamos po 2–2,5 kg/arui, 12,5 cm tarpueiliais. Pasėtos iki rugpjūčio 10 dienos garstyčios rugsėjo antroje pusėje pradeda žydėti. Greitai augantys augalai ilgą, saulėtą ir drėgną rudenį užaugina nemažai žaliosios masės. Garstyčios apariamos, kai žydi. Sunkesnėje priemolio dirvoje jos lėčiau mineralizuojasi, todėl reikėtų užarti anksčiau. Lengvoje priesmėlio dirvoje garstyčias galima užarti vėliau.

Garstyčių šaknys gerai išpurena podirvį, pagerina dirvos struktūrą. Jos saugo augalus nuo pašaknio ligų, palankiai veikia dirvos biologines ir fizines savybes, stelbia piktžoles.

Žaliosioms trąšoms galima auginti daugiametes ankštines žoles. Jos paprastai sėjamos į antsėlį, kurį nuėmus, iki rudens dar užauga žaliosios masės derlius. Jas galima įterpti pavasarį ir tada sėti vasarinius javus ar kaupiamuosius augalus.

Daugiametes žoles trąšoms galima sėti ir kitaip: antraisiais metais pirmąją žolę nupjauti pašarui, o atolą aparti.

Į žieminius javus žolės įsėjamos anksti pavasarį, o į vasarinius ir mišinius – tuo pačiu laiku. Varpinės daugiametės žolės neprilygsta ankštinėms, tačiau kartais jas galima auginti azotingų ankštinių augalų žaliosios masės greitai mineralizacijai pristabdyti.

Įsėliniai augalai užaugina nemažai žaliosios masės tik derlingose, drėgnose dirvose. Be minėtų žolių, žaliosioms trąšoms galima auginti svidres, barkūnus, facelijas, pupas, žirnius, vikius ir kitus augalus.

Parenkant sideratus, reikia atsižvelgti į po jų auginamų augalų giminingumą. Tai pačiai šeimai priklausantys augalai netinka, nes skatina plisti ligas ir kenkėjus. Pavyzdžiui, po rapsų netinka auginti kopūstines daržoves. Tik facelijos ir rugiai nesigiminiuoja su daržovėmis.