Visuomenės nuomonę suskaldę Vilniuje statomi Valdovų rūmai šaukiasi naujų milijonų. Pagrindinis statybų iniciatorius, kadenciją baigęs prezidentas Algirdas Brazauskas, praėjusią savaitę trims aukščiausiems Lietuvos pareigūnams įrodinėjo, kad būtina skirti dar bent kelias dešimtis milijonų litų statyboms užbaigti.

Nuo pirmosios dienos prieš svetimkūnį Katedros aikštėje protestuojantis Vilniaus universiteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros docentas Nerijus Šepetys sutinka — statybas reikia baigti. O paskui parduoti aukcione. Kaip paprastą statinį.

Videonaujienose žiūrėkite pokalbį su A.Brazausku.

Videonaujienose žiūrėkite pokalbį su istoriku A.Bumblausku.

— Šią savaitę statomuose Valdovų rūmuose viešėjo visi trys aukščiausi šalies pareigūnai kartu su kadenciją baigusiu prezidentu Algirdu Brazausku. Kaip manote, ar tai reiškia, kad valdžia, kad ir kokia būtų finansinė biudžeto situacija, ras pinigų statyboms užbaigti, nes to labai nori pagrindinis Valdovų rūmų gynėjas?

— Čia galima išskirti du aspektus. Gėdingą projektą — Valdovų rūmus, nors rūmais šio statinio negalėčiau pavadinti, reikia baigti statyti. Kitokiu atveju jie sugrius.

Nors geriausias variantas būtų — už tuos pinigus, kurių reikalaujama statyboms, išardyti šį statinį. Tačiau tam reikėtų stiprios politinės valios.

Kitas dalykas — tai, kad Valdovų rūmuose susirinko visi aukščiausi šalies pareigūnai, pakviesti pensininko Nr.1 Algirdo Brazausko. Jis yra, ko gero, įpareigotas dėl šių rūmų priežiūros dar buvusios Vyriausybės nutarimu. Jis turi teisę inicijuoti tokias ekskursijas.

Gal ir gerai, kad ir premjeras, ir Seimo pirmininkas, ir prezidentas ten nuvyko ir savo akimis pamatė, kad tai tėra statybų, o ne istorijos objektas. Visi kultūros projektai Lietuvoje baigiasi statybų projektais — tokia realybė.

Tačiau galima pasidžiaugti, kad Seime jau atsiranda jėgų, kurios pasisako ne tik prieš pinigų skyrimą, bet ir inicijuoja patikrinimą, kaip naudotos paskirtos lėšos.

Aukšti šalies pareigūnai pamatė, koks tai objektas.

Manau, kiekvienam lietuviui turėtų būti gėda, kad Katedros aikštėje stovi toks daiktas. Panašius baisumus norėta statyti ir kitose Vilniaus senamiesčio vietose dar gerokai anksčiau, pavyzdžiui, tiesti automagistralę. To užuomazgas matome Vokiečių gatvėje, kur pristatyta baisių sovietinių pastatų.

— Iš jūsų atsakymo galima spręsti, kad net didžiausi Valdovų rūmų kritikai sutinka, kad reikėtų baigti šias statybas Katedros aikštėje.

— Žinoma, niekas jau šio statinio negriaus, taigi reikėtų baigti statybas. Tačiau manau, kad nevertėtų iš šių rūmų daryti reprezentacinio centro ar muziejaus. Brangiems antikvariniams baldams įsigyti iššvaistyta jau tiek milijonų.

Šį statinį reikėtų parduoti. Kad ir nelabai brangiai, bet gal pirkėjas iš jo padarytų ką nors kita. Patalpos yra ir jas galima protingai naudoti. Ir nereikia daugiau skirti pinigų šiems rūmams įrengti. Jau vien ką reiškia vėtrungės iškėlimas. Apie kokį skonį galime kalbėti, kai perkami ragai ir auksiniai blizgučiai. Tai atspindi Vidurinės Azijos buvusių sovietinių vadukų skonį. Auksuodami rūmus, pilis jie įsivaizduoja, kad atstato viduramžių pastatus.

— Bet kai buvo iškelta vėtrungė, rūmų šalininkai tvirtino, kas panašių būta ir viduramžiais.

— Galbūt kokių nors panašumų ir yra. Tačiau baisiausia, kai neva autentiškas daiktas pagaminamas toks pat, koks jis yra buvęs. Tai ne kopija, o klastotė. Toks daiktas neturi jokio vertės. Taip galima pavadinti ir pačius Valdovų rūmus.

— Tačiau statybų gynėjai tvirtina, kad analogiški Valdovų rūmai buvo atstatyti kone kiekvienoje Europos valstybėje. Lenkijoje ir Vokietijoje irgi netrūksta istorinių butaforijų, tačiau ten niekas nesipiktina.

— Čia į vieną suplakami du skirtingai dalykai. Įsivaizduokite, per karą subombarduotas visas miestas. Iš tų griuvenų ką nors bandoma atstatyti, rekonstruoti. Dažniausiai tai būna tik fasadas. Tokio atstatymo pavyzdžių yra Vilniaus senamiestyje. Nors tai apgailėtina, tačiau nieko kita su tuo pastatu nepadarysi.

Vokietijoje, Lenkijoje taip pat iš griuvėsių kilo nauji pastatai, nes remtasi brėžiniais, planais. Valdovų rūmai prieš du šimtus metų buvo griuvėsiai, juos caro kariuomenė nugriovė. Jokių projektų ar brėžinių nėra, tėra tik keli piešiniai. Taigi statomas naujas pastatas istorine tema.

Kiek žinau, ta Valdovų rūmų atstatymo idėja nacionalistiškai nusiteikusiems išeiviams kilo dar sovietmečiu. Ją, matyt, pasigavo mano bendrapavardis Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretorius Lionginas Šepetys ir perdavė ją kitam sekretoriui A.Brazauskui.

Sekretorius A.Brazauskas norėjo tokios pilies, kaip kažkada Antanas Sniečkus — Trakų pilies.

Tačiau abejoju, ar tų buvusių komunistų valstybės supratimas yra kitoks nei buvo anksčiau.

Buvę komunistai, radikalūs nacionalistai patriotai, garbinantys mistifikuotą senovę, labiausiai nori tų Valdovų rūmų. Kad neva matytų tą didybę. Na, gal valstybės didybės prasmės nelabai supranta, bet žino, kad didybė turi būti šiek tiek paauksuota, kad padarytų įspūdį. Tačiau tai apgailėtina.

— Kaip vertinate, kad Valdovų rūmų statyboms savo pinigus aukoja nemažai užsienio ir vietos lietuvių? Vadinasi, jie tiki ta paauksuota didybės idėja pačiame sostinės centre.

— Kiekviena tauta kažkaip šlovina savo didingą praeitį. Romantizmo banga suvienijo radikalius nacionalistus ir komunistus. Valdovų rūmai būtini tiems, kuriems dabartis yra tokia nyki ir nuobodi, nedidinga, palyginti su tuo, kaip gyveno mūsų kunigaikščiai. Iš viso to ir atsiranda istorijos mistifikavimas ir tokių statinių kaip vadinamieji Valdovų rūmai poreikis.

Mano supratimu, šie rūmai yra pasibjaurėtini ne dėl kokios nors autentikos nebuvimo, o dėl to, kad tai yra iššūkis sveikam protui. Tai neskoninga, baisu, netikra.

— Jūs turbūt nesutinkate ir su teiginiu, kad čia atstatomas valstybingumo simbolis. Juk čia stovėjusius Kunigaikščių rūmus pradėjo statyti Žygimantas Augustas, sudaręs Liublino uniją ir Lietuvą pavertęs Lenkijos provincija.

— Mano galva, Liublino unija reiškė išsigelbėjimą Lietuvai nuo Maskvos. Šie rūmai niekada nebuvo toks valstybingumo simbolis, kaip šiandien suprantame. Tuo metu valstybė buvo daug labiau susijusi su konkrečiais asmenimis nei dabar. Istoriškai žiūrint, valstybė tuo metu su žmogumi buvo labiau susijusi nei dabar. Pats karalius paprastam žmogui buvo daug svarbesnis nei dabar koks pareigūnas. Tie ryšiai buvo nutraukti sovietmečiu, kai visi tapo tik sistemos dalimi.

Dabar didžioji dalis žmonių supranta, kad tas statinys Katedros aikštėje nėra jos valstybingumo simbolis. Net tais laikais, kai čia stovėjo Kunigaikščių rūmai, pastatas neturėjo tokios reikšmės, kokią dabar bandoma jam suteikti. Pastatas yra svarbus tiek, kiek žmonės jam suteikia svarbos.

— Kaip vertinate tai, kad Vilniuje, jau nekalbant apie mažus miestelius, griūva nerestauruojamos bažnyčios, jos stovi uždarytos. Šv.Onos bažnyčiai remontuoti niekaip nerandama keleto tūkstančių litų, tačiau prašoma pinigų Valdovų rūmų salėms nudažyti?

— Tie šimtai milijonų litų galėjo būti skirti atstatyti provincijos dvarus, kurių nėra kam tvarkyti. Vilniaus centre bažnyčias reikia ramstyti, kad šios nesugriūtų. Valstybė turi rūpintis kultūros paminklais. Tačiau nebuvo principinės nuostatos. Tebuvo tik viena — pastatyti Valdovų rūmus. Labai svarbu, kad tos statybos kuo greičiau baigtųsi.

— Apskritai kokių minčių jums sukelia šis statinys, kai praeinate pro jį?

— Taip ir žiūriu — kaip į svetimkūnį, kuris užstoja vaizdą, gadina aplinką. Tai yra blogis. Lyg votis ant kūno, ir reikia išlaukti, kol ji išnyks. Jei būtų galimybė, tauta galėtų vieningai šį pastatą ir nugriauti. Aišku, tai sunkiai įgyvendinama, tačiau man tokių minčių kyla, kai matau šį statinį.

Žinoma, pagerbti istorinę tautos didybę reikia, tačiau tai vertėtų daryti ne statant naujus rūmus.

— Kaip manote, ar istorikai, architektai, miestų erdvių kūrėjai ir aktyvūs miestiečiai neturėjo garsiau reikšti protesto prieš Valdovų rūmų statybą dar tada, kai statinys buvo projektuojamas?

— Bent trijose akcijose prieš rūmų statybą esu dalyvavęs. Buvome vieni pirmųjų protestuojančių, kai statybos dar nebuvo pradėtos. Specialistų pozicija buvo aiški, tačiau didesnės reakcijos nesulaukė. Galėjai kelti triukšmą, bet buvo matyti, kad niekas nepasikeis.

— O kaip vertinate už dešimtis milijonų litų įsigytus antikvarinius baldus, gobelenus, kurie bus eksponuojami statomuose rūmuose? Ką jie turi bendra su viduramžių Lietuva ir mūsų valdovais?

— Nežinau, kiek ten yra pinigų švaistymo. Jei tai būtų privačių asmenų iniciatyva supirkti seni brangūs daiktai ir čia rodomi, tai gal ir apsimokėtų. Bet Lietuvoje tai neįmanoma.

Esu prieš, kad valstybė tiesiogiai užsiimtų tokiais dalykais. Aukcionas ar varžytynės parduodant šį statinį būtų geriausia išeitis, ką dabar galima padaryti.

O senoviškų daiktų galima pamatyti Nacionaliniame muziejuje, tik ar žmonės veržiasi jų žiūrėti? Kuriems įdomu, nuvažiuos į gerą muziejų Europoje.