Medikų abejingumas skaudžiausiai kerta tada, kai dėl to nukenčia artimiausi žmonės. Kai matai specialistus baltais chalatais, kurie į pacientus ir savo darbą žiūri aplaidžiai, pro pirštus. Kai be sąžinės skrupulų, laiku nesuteikdami reikiamos pagalbos, žmogų gali pasmerkti myriop.

Kelintą kartą skaitau savo motinos ligos istorijos kopiją. Net 170 puslapių! Knygos pradžia, kai ligonė gulėjo Kauno medicinos universiteto klinikų Neurochirurgijos klinikos galvos smegenų traumų skyriuje, sukelia daug įtarimų.

Šio skyriaus medikų užpildyti vos keli puslapiai. Kelios datos pirmuosiuose puslapiuose keistai šokinėja, kelios įtartinos dėl savo tikslumo. Gegužės 19-ąją (antradienį) — jokio įrašo. Vadinasi, joks gydytojas visą dieną prie ligonės nebuvo priėjęs.

Tik penktąją parą nuo atvykimo į ligoninę skyriaus vedėjas docentas Rimantas Vilcinis pagaliau jai iškvietė pagalbą — alergijų specialistę Algirdą Kriusiukėnienę. Tačiau diagnozuoti ligą jai pritrūko kompetencijos.

Vėl viską prisimenu. Nuo pradžių. Toks įspūdis, kad žmogus buvo gydomas ne prestižinėse šalies klinikose, o gūdaus kaimo ligoninėje. Ne XXI amžiuje, o viduramžiais.

Į blauzdą įkando vabzdys

Gegužės 17 dieną, sekmadienį, mano mama 81 metų Sofija Palubeckienė iš Jurbarko ligoninės dėl galvos traumos buvo atvežta į Kauno klinikas ir paguldyta į galvos smegenų traumų skyrių.

Maždaug prieš tris dienas darbuojantis darže jai į blauzdą įkando vabzdys. Netrukus moteris pasijuto blogai — pradėjo krėsti šaltis, pasidarė silpna. Ant blauzdos buvo ryški įkandimo žymė ir trys raudonos pailgos dėmės. (Kaip rašoma „Medicinos enciklopedijoje“, rožė ir prasideda į liepsnos liežuvius panašiomis raudonomis dėmėmis).

Tos dėmės išgąsdino mamos kaimynę: „Koja atrodė baisiai. Jai patariau tuoj pat eiti į polikliniką“.

Šeštadienį, gegužės 16 dieną, mama ir atėjo pas Jurbarko poliklinikos šeimos gydytoją. Tačiau jos išrašytų vaistų nusipirkti nesuspėjo. Stovėdama vaistinėje eilėje ji apalpo ir krisdama į grindis susitrenkė galvą.

Greitoji ją nugabeno į Jurbarko ligoninę, kur buvo suteikta pirmoji medicinos pagalba. Tačiau Jurbarke nėra kompiuterinio tomografo, kuriuo būtų galima nustatyti galvos traumos pavojingumą. Artimiausias — Kaune.

Tad kitą rytą (gegužės 17 d.) ligonė buvo išvežta į Kauno klinikas ir apie 12 val. paguldyta į Neurochirurgijos klinikos galvos smegenų traumų skyrių.

Vizitas pas vedėją nepadėjo

Po kelių valandų į minėtą Kauno klinikų skyrių iš Vilniaus atvykome mudu su vyru ir kaunietis mano brolis. Mamą priėmęs ir konsultavęs gydytojas Jonas Gelūnas informavo, kad jos padėtis — patenkinama, operacijos daryti nereikia, nes kompiuterinis tomografas neparodė, kad kaukolė būtų skilusi.

„Bet kartais tomografas ne viską parodo. Jei viskas bus gerai, po savaitės išleisime namo“, — nuramino gydytojas.

Medikui papasakojau, kad ligonei į blauzdą įkando vabzdys, toje vietoje — šašas ir didelės mėlynos dėmės, paprašiau, kad iškviestų odos ligų gydytoją. J.Gelūnas pažadėjo tai padaryti, tačiau patarė pirmiausia kreiptis į vedėją.

Pasibeldžiau į skyriaus vedėjo R.Vilcinio kabineto duris. Jis užsirakinęs kažką rašė kompiuteriu. Ir jam papasakojau apie savo motinos kojos bėdas ir prašiau, kad iškviestų odos ligų specialistą.

Tačiau mano vizitas skyriaus vedėjui aiškiai nepatiko — jį atitraukiau nuo svarbaus darbo. R.Vilcinis pareiškė, kad pirmadienį iš atostogų grįš gydytojas Mečislovas Obelenis, tad mano mamą perduos gydyti jam.

Reikėjo daugybės prašymų

Nuo pirmadienio kasdien skambinau į galvos smegenų traumų skyrių ir prašiau gydytojų, kad ligonei iškviestų ausų ir akių (dėl galvos traumos) ir odos ligų (dėl vabzdžio įkandimo) specialistus.

„Gerai, gerai“, — žadėjo M.Obelenis. Ausų ir akių gydytojus šiaip taip iškvietė, odos — ne. Kodėl? „Ne taip paprasta“, — pasakė M.Obelenis.

Mama skundėsi medicinos seserims, kad skauda koją. Jos patarė sakyti budinčiam gydytojui. Tas patraukė pečiais: ne mano ligonis — M.Obelenio. O tas jau išėjęs namo.

Trečiadienio (gegužės 20 dienos) pavakarę mamos atėjęs lankyti mano brolis pastebėjo, kad jau beveik visa jos blauzda apimta raudonio, ištinusi. Brolio pakviestas budėjęs gydytojas J.Gelūnas pareiškė, kad galbūt tai venų uždegimas, ir patarė nupirkti gelio „Lioton 1000“.

Alergologė rožės neįžvelgė

Ketvirtadienį paskambinau skyriaus vedėjui R.Vilciniui. Išdėsčiau viską nuo pradžių, tačiau gydytojui mano kalba pasirodė per ilga. „Tai ko jūs konkrečiai norite?“ — nutraukė.

„Konkrečiai, daktare, noriu, kad pagaliau mano motinai iškviestumėte odos ligų specialistą, — reikalavau. — M.Obelenio prašyk neprašęs — nekviečia. Šiandien jau ketvirtadienis. Ligonei per savaitgalį visko gali atsitikti — gali prireikti chirurgų įsikišimo“.

Kaip supratau, skyriaus vedėjui R.Vilciniui neatrodė, kad ligonei reikia skubios pagalbos. Be to, jis buvo užsiėmęs — ruošėsi kažkokiai mokslinei konferencijai. Kitą savaitę jo jau nebuvo darbe. Manau, jis net neperskaitė, ką ligonės siuntime buvo parašę Jurbarko medikai.

Po šio skambučio pagaliau mamai buvo iškviesta pagalba dėl skaudančios kojos. Ne odos gydytojas, kaip prašėme, o alergijų specialistė.

Alergologė Algirda Krisiukėnienė rožės neįžvelgė — diagnozavo limfedemą. (Tai limfos tėkmės sutrikimas, kai skystis iš audinių negali pasišalinti ir sukelia tinimą.) Rekomendavo blauzdą tepti geliu „Lioton 1000“, dėti vėsius kompresus ir laikyti ją pakėlus, gerti antihistamininių vaistų.

Antibiotikų ligonei buvo paskirta tik penktadienį prieš vidurnaktį. Praėjus 6 dienoms po to, kai ji buvo atvežta į klinikas. Budinti medicinos sesuo išvydo: ant blauzdos — jau pūslės ir sukėlė aliarmą.

Šeštadienį, gegužės 23 dieną, atvažiavę mamos lankyti, pamatėme, kad ji jau miršta. Mūsų nebepažįsta, judesiai nekoordinuoti, kliedi. Koja iki kelio nusėta pūslių, o vietomis net pajuodusi. Šlaunis taip pat patinusi, atsiradę mėlynių.

Nubėgau ieškoti gydytojų. Rezidentas nieko nesusigaudė, medicinos seserys ramiai gėrė kavą. Mano pranešimas, kad ligonė miršta, joms nepadarė įspūdžio: „Ko čia rėkiate — ne mes ją gydome“.

Po skambučio puolė gydyti

Reikėjo ieškoti pagalbos, išeities. Pažįstami patarė skambinti vienam Kauno klinikų vadovų, vyriausiajam chirurgui Ryčiui Rimdeikai. Paskambinau. Tik tada pagaliau prasidėjo gydymas. Atsirado vaistų ir specialistų, įvyko keli konsiliumai. Iš infekcinės ligoninės buvo iškviesta infekcinių ligų gydytoja. Deja, viskas buvo per vėlai.

Pradėjus antrąjį gydymo etapą, staiga medikams viskas tapo aišku. Vienas, tik užmetęs akį, tiesiai šviesiai pareiškė: „Net neabejoju, kad ligonei — sepsis“.

Kito gydytojo žodžiai buvo tokie: „Vilčių likti gyvai — vienas procentas“.

Reanimacijos palatoje mano mamos gyvybė buvo palaikoma įvairiausiais aparatais. Bet po truputį ji geso, kol šeštąją parą galutinai užgeso.

Mirties priežastis — sepsinis šokas. Jį sukėlė laiku negydyta — nekrozavusi kairės blauzdos odos bulozinė (pūslinė) rožė.

Diagnozavo, ką norėjo

Tą šeštadienį, kai mama jau buvo nugabenta į reanimacijos palatą, atėjau į galvos traumų skyrių padėkoti M.Obeleniui už „gydymą“ — tada kaip tik išpuolė jam dirbti.

Medikas bejėgiškai skėsčiojo rankomis ir negalėjo paaiškinti, kodėl taip „gerai“ gydė — beveik savaitę, kad jo ligonė atsidūrė prie mirties slenksčio.

Gydytoja A.Krisiukėnienė, kai jai paskambinau, niekaip negalėjo prisiminti, kokią ligą ligonei nustatė.

— Viskas buvo prieš mano disertacijos gynimą. Daug buvo visokių išgyvenimų, taip sakant, — sakė gydytoja.

— Ar jums neatrodė, kad šiai ligonei — rožė?

— Diagnozavau ne rožę. Tai — dermatologų prerogatyva. Rožę dermatologai gydo.

— Ar skyrėte ligonei antibiotikų?

— Neskyriau, nes ji nekarščiavo. Tiesiog man tai visai nebuvo panašu į infekciją ir nebuvo jokių infekcijos požymių.

— Bet jau tada, kai jūs buvote iškviesta konsultuoti, beveik visa blauzda buvo raudona, patinusi, skausminga. Prieš tai — raudonos, liepsnos liežuvius primenančios dėmės.

— Jeigu pasidomėtumėte, tai — daugelio ligų, pavyzdžiui, limfedemos, venų tromboflebito, simptomas. Tai irgi uždegiminės ligos, kurios nėra gydomos antibiotikais. Antibiotikais paprastai nesišvaistai, jeigu tuo metu neįtari ligos. Tam pirmiausia reikia diagnozuoti ligą.

— Tai jūs apsirikote — ne tą ligą nustatėte?

— Gali būti. Tai — vienas dalykas. O kitas dalykas — mano užduotis buvo atsakyti, ar tai alergija, ar ne alergija. Yra mano surašyta, kaip viskas atrodė ir ką aš paskyriau. Mano, kaip konsultanto, užduotis yra surašyti veiksmų planą.

O gydymo parinkimas, taktika, ypač vaistų gavimas — tai ne mano prerogatyva. Tai skyriaus gydytojų prerogatyva. Kiekvienas skyrius turi savo tvarką. Ligonio stebėjimas priklauso nuo palatos gydytojo.

— Gydytoja, ar neatrodo, kad jums trūko kompetencijos?

— Aš negaliu komentuoti situacijos, jeigu jos gerai neprisimenu. Pas mus yra daug ligonių, ir sunkių. Ir ypač tame skyriuje, kur jūsų mama gulėjo. Kokius konsultantus kviesti, sprendžia gydytojas. Aš negaliu kištis.

— Mane stebina, kaip jūs, apžiūrėjusi ligonę, nepastebėjote infekcinės ligos, neskyrėte antibiotikų.

— Antibiotikai — ne mano kompetencija. Skirti antibiotikus ir gydyti pūlines ar infekcines odos ligas nėra alergologo kompetencija.

— Ar ne dėl tos istorijos pakeitėte darbą ir išėjote iš klinikų?

— Ne, tikrai ne. Aš išvažiuoju dirbti į kitą miestą.

Gydytojo chalatą A.Krisiukėnienė iškeitė į darbą vienoje vaistais prekiaujančioje bendrovėje.

„Ne viską galime numatyti“

Galvos smegenų traumų skyriaus vedėjo R.Vilcinio klausiau, kodėl ligonei pagalba nebuvo suteikta laiku. Negi vadovas nematė, kad jos gyvybei gresia pavojus?

Išgirdęs tokį klausimą, R.Vilcinis pareiškė: „Tai — ne pokalbis telefonu“.

Išpešti iš gydytojo žodį buvo sunku, į klausimus atsakė po keleto minučių, į kai kuriuos iš viso neatsakė — tylėjo.

— Supratau, kad jūsų skyriui pagydyti sunkesnį ligonį — nelengva užduotis.

— Buvo sprendžiamos kitokios problemos, dėl kurių ji buvo paguldyta į mūsų skyrių.

— O kaip jūs manote, per kiek laiko išsivysto sepsis? Per mėnesį?

— Aišku, jis neatsirado tada, kai įkando uodas. Tai yra komplikacija. Greičiausiai jai niežtėjo tą koją, kasėsi ir žaizda buvo užteršta. Vaistai buvo paskirti nuo pirmosios dienos.

— Tavegilis?

— Pagal tuo metu esamą situaciją. Pati žinote, kad tas sepsis atsirado tik penktadienį.

— Bet jau nuo sekmadienio koja atrodė įtartinai. Greitai sutino, dar labiau paraudo.

— Taip, tai buvo reakcija į įkandimą. Jokių užkrėtimo požymių nebuvo. Temperatūra buvo normali.

— Jai temperatūra ir nebuvo pakilusi.

— Kai atsirado sepsis, pakilo.

— O kada, jūsų nuomone, atsirado sepsis?

— Tada, kai pakilo temperatūra.

— Kurią dieną?

— Penktadienį. Tai rodė ir kraujo tyrimai, kaip paaiškėjo vėliau.

(Gydytojas sakė netiesą. Ligos istorijoje nėra jokių įrašų, kad penktadienį, gegužės 22 dieną, ligonei buvo atlikti kraujo tyrimai.)

— O kodėl neužbėgote sepsiui už akių — neskyrėte plačiai veikiančių antibiotikų? Turėjote labai daug laiko.

— Dauguma medikų taip nedaro.

— Jeigu skyriuje antibiotikų nėra, reikėjo pasakyti, kad nupirktume ir atvežtume. Antibiotikai ligonei buvo pradėti leisti tik penktadienį prieš vidurnaktį, kai budinti medicinos sesuo ant kojos pastebėjo pūsles.

— Aš, kaip žinote, tuo metu darbe nebuvau.

— Vedėjau, o ką reiškia skyriaus gydytojo M.Obelenio pasakymas „Ne taip paprasta“? Kai motinai prašiau iškviesti odos ligų gydytoją, išgirdau tokį jo atsakymą.

— Aš nežinau visų jūsų pokalbių. Bet dermatologas taip pat buvo iškviestas. Buvome aptarę, kad reikia iškviesti. Įvyko labai liūdnai. Ne viską galime numatyti, kas atsitiks.

Gydytojas ir čia sakė netiesą. Ligos istorijoje nėra jokio ligonę konsultavusio dermatologo įrašo.

Sveikatos apsaugos ministras Algis Čaplikas:

„Kur jau kur, bet Kauno klinikose specialistų tikrai daug. Ten — ir specializuotos atskiros klinikos, ir specializuoti skyriai. Viskas priklauso nuo konkretaus vadovo gebėjimo organizuoti darbą.

Iškviesti į kurį nors skyrių kitos srities specialistą neturėtų būti sunku. Tai galima padaryti per 5 minutes — juk viskas po ranka.

Klinikos finansuojamos bene geriausiai. Pagrindiniai vaistai — tie, kurie yra būtini, tikrai finansuojami.

Į senus žmones klinikose neturėtų būti žiūrima abejingai. Man sunku tai vertinti.“

Vilniaus miesto Centro poliklinikos diagnostikos centro gydytoja Janina Čekuolienė:

„Rožė — tai gana dažna infekcinė liga. Ji išgydoma, man neteko girdėti, kad nuo rožės kas nors būtų miręs.

Tiksli ligos diagnozė priklauso nuo gydytojo kvalifikacijos. Tačiau tai nėra tokia paprasta liga — ligonį reikia įdėmiai apžiūrėti, kad nesuklystum diagnozuodamas. Tiksliai nustatyti ligą reikia kuo greičiau. Rožė — išskirtinio mediko dėmesio reikalinga liga.

Ši liga būna lėtinė ir ūminė. Lėtine, kartkartėmis pasikartojančia rože serga vyresni žmonės, ūmine — jaunesni. Vyresni žmonės infekcijai ypač neatsparūs, todėl juos reikia stebėti dar atidžiau. Esant pūslinei rožei nedelsiant reikia atverti pūsles ir leisti pasišalinti toksinams.

Kai nuo infekcijos apmiršta gilesni audiniai, sutrinka kraujotaka, vystosi nekrozinė rožė, kitaip sakant, įvyksta audinių infarktas. Tada audinius reikia išvalyti. Laiku nepašalinus infekcijos židinio, ji patenka į kraują ir vystosi sepsis. Sepsinis šokas — pati sunkiausia rožės komplikacija. Ji nėra dažna.

Rožės kitaip neišgydysi, tik antibiotikais, pavyzdžiui, ilgai veikiančiu bicilinu, kuris priklauso penicilino grupei. Reikia tiksliai apskaičiuoti antibiotikų kursą, kad infekcija būtų sunaikinta“.