Po smėlėta Pietų Lietuvos žeme – trapi gyvybė

Žengti per laukines pievas Pietų Lietuvoje reikia atsargiai, ypač jei netoliese telkšo vasaros saulėje įkaitusi pelkutė. Nes čia pat po kojomis, po smėlėta Dzūkijos žeme, Lazdijų rajone, slypi lietuviškos brangenybės – trapios, gležnos ir saugomos.

Tai – ką tik išsiritę balinių vėžlių jaunikliai.

Mokslininkai yra apskaičiavę, kad balinių vėžlių Lietuvoje yra kiek daugiau nei 500. Mūsų šalis – šiauriausia šių gyvūnų paplitimo Europoje arealo dalis, jų aptinkama dažniausiai tik pietinėje Lietuvos dalyje.

Dar visai neseniai laisvėje gyvenančių balinių vėžlių tebuvo likę vos keli šimtai. Didžioji dalis jiems tinkamų gyventi buveinių – pelkių – buvo sunaikinta sovietmečiu vykdant masinę melioraciją.

Darbui atsidavusių gamtininkų dėka dabar šių vėžlių situacija pamažu gerėja.

Veisiejų regioninio parko vyresnioji ekologė Irma Maciulevičienė žino, kur balinių vėžlių patelės deda kiaušinius.

Vasaros pradžios vakarais mokslininkė pro žiūronus stebėdama pelkę kantriai laukia, kada iš vandens išnirs vėžlio patelė ir į šlaitą ropšis po žeme dėti kiaušinių.

Tam, kad kiaušinių neišvogtų plėšrūnai ir jaunikliai saugiai išsiristų, jiems būtina apsauga.

„Lizde padėtus kiaušinius reikia apdengti vielos grotelėmis. O jei netoliese ganosi galvijai – kiaušinių dėtį verta aptverti ir tvorele“, – sakė ekologė I. Maciulevičienė.

Niekieno netrukdomi ir saulės spindulių šildomi vėžliukai ima ristis vasaros pabaigoje. Įprastai jie turėtų likti po žeme ir ten išsiritę peržiemoti.

Tačiau būtent tada jiems kyla didžiausias pavojus. Dėl klimato kaitos po žeme liekantys vėžlio jaunikliai dažnai neišgyvena.

Lietuvos gamtos fondo biologė Dalia Bastytė-Cseh pasakojo, kad keičiantis klimatui žiemomis nebelieka ilgalaikės sniego dangos, kuri saugodavo vėžliukus nuo užšalimo: „Dabar sniegas nutirpsta žiemos vidury, žemė sušlampa, o tada staiga vėl užšąla. Tokių staigių permainų vėžliukai neišgyvena.“

Kartu su Dalia ir Irma brovėmės pro kalvotas laukines Dzūkijos pievas, kur prie netoliese besiganančių galvijų telkšo natūralios ar specialiai vėžliams mokslininkų atkurtos balos. Kvapniais čiobreliais apaugusiuose šlaituose – jau pažymėtos ir apsaugotos kiaušinių dėtys.

Stabtelėjome prie vienos iš jų. Švelniais judesiais įrankiu prakapsčiusi pažymėtą smėlėtos žemės plotą, Irma vieną po kito ėmė traukti jau išsiritusius vėžliukus. Čia jų – net 10.

„Tai bent sėkmė! Šitiek išsiritusių mažylių“, – klūpėdama priešais atkastą balinio vėžlio lizdą džiaugsmingai sušuko ekologė I. Maciulevičienė.

Anot jos, įprastai patelė padeda 10–20 kiaušinių, tad jei išsirito daugiau nei pusė – puikus rezultatas.

Kelios dešimtys jauniklių netrukus buvo nuvežti į Lietuvos zoologijos sodą Kaune. Tačiau tie, kurie išsirito be mokslininkų žinios, už savo būvį gamtoje kovos patys.

Mobiliuosiuose inkubatoriuose vėžliukai saugiai peržiemoja, kad ankstyvą vasarą galėtų būti paleisti į gamtą.

Inkubatoriuose žiemoja šimtai trapių ir jautrių vėžliukų. Visi jie atkeliavo iš laukinių, kalvotų ir pelkėtų Pietų Lietuvos laukų.

Siekiant sukurti kuo artimesnę natūraliai aplinką, inkubatoriuje yra reguliuojama vandens temperatūra, sukuriamas dienos ir nakties režimas, vanduo papildomas įvairiais augaliniais ekstraktais, maistinėmis medžiagomis.

„Vėžliukai gauna gyvo maisto: uodų lervų, svirplių, tarakonų. Į vandenį įpilame ramunėlių, dilgėlių nuoviro, kad geriau gytų odos įtrūkimai. Rūpinamės jais kaip mamos vaikais“, – pasakojo Lietuvos zoologijos sodo Šaltakraujų gyvūnų skyriaus vedėja Alma Pikūnienė.

Žiemą praleidę inkubatoriuje, pavasarį jie perkeliami į lauko akvariumus. Vasaros pradžioje, ūgtelėję ir sustiprėję, vėžliukai ruošiami kelionei į gamtą.

Vyresnioji herpetologė Rasa Jautakienė tvirtino, kad zoologijos sode vėžliukai peržiemoja sėkmingai. „Išgyvenamumas – nuo 94 iki 100 proc.“, – džiaugėsi specialistė.

236 baliniai vėžliukai šiais metais birželio viduryje iš Lietuvos zoologijos sodo iškeliavo atgal į pelkes ir kūdras Pietų Lietuvoje.

Kur ir kiek vėžliukų paleisti, sprendžia gamtininkai. Svarbu, kad šie gyvūnai būtų kuo mažiau trikdomi. Laisvėje vėžliukai savimi rūpinis ir gintis nuo plėšrūnų turi patys.

Be to, tai jautrūs gyvūnai – pamatyti balinį vėžlį laukinėje gamtoje reikia didelės kantrybės ir laikytis rimties.

Prie vienos iš pelkių tyloje praleidę daugiau nei valandą, kartu su fotografu pastebėjome virš vandens tarp augalų kyšančią galvą.

Lėtai užsiropštęs ant salelės, vėžlys ėmė šildytis besibaigiančios vasaros spinduliuose. Gerai įkaitinęs kiautą ir atgavęs judrumą, vėžlys pliumptelėjo vandenin.

Panėręs jis sugaus savo grobį. Ir taip gyvens dar kokį šimtą metų. Jei tik niekas jam nesutrukdys.