Žmonijos istorija – istorija apie tai, kur ji gyveno, ką valgė ir kaip klajojo maisto ieškodama. Žmonijos istorija yra jos išlikimo istorija, nuosmukiai ir pakilimai, kuriems maistas ir jo gavimo bei naudojimo formos darė ir daro nepaprastai reikšmingą įtaką. Gali būti, kad nuo to, kaip mes naudosime savo maisto išteklius, šiandien priklauso, ar gyvensime rytoj.

Maitinimasis prasidėjo atsiradus pirmai gyvai ląstelei. Bet kokia gyvybės forma vystosi tik dėl jai pasiekiamo ir tinkamo maisto, nesvarbu, ar tai plika akimi nematomas pirmuonis, ar žydinti gėlė, ar agresyvus žinduolis.

Norint gyventi reikia maitintis, organizmo vystymąsi lemia kitos gyvybės formos naikinimas, išgyventi jis gali tik tada, jeigu sugeba pasiekti, išgauti, užvaldyti maistą bei jo atsargas. Tai būdinga visoms gyvybės formoms, neišskiriant žmogaus. Pastarasis kitos gyvybės naikinimą dažniausiai įvelka į prideramą „humanišką“ formą, tačiau esmė lieka ta pati – nežudysi, negyvensi. Nereikėtų išsiskirti vegetarams, jie taip pat naikina kitas gyvybės formas ir, nors procesas ne toks drastiškas, bet ko esmė tokia pat. Žmonijos istorija – istorija apie tai, kur ji gyveno, ką valgė ir kaip klajojo maisto ieškodama. Tai išlikimo istorija. Taigi panagrinėkime, ką padarė žmogus per istorikams žinomus laikotarpius dėl skanesnio duonos kąsnio.

Priešistorė

Senovės žmonių egzistavimo sąlyga – augalinio maisto rinkimas ir medžioklė. Pirmykščiams žmonėms išgyventi buvo gana sudėtinga, dažnai jie patys tapdavo plėšrūnų aukomis, neturėdami aštrių dantų, didelės jėgos ar vikrumo. Todėl greičiausiai šiandienio Homo sapiens protėviai maitinosi augalais, vabzdžiais, žvėrių laimikio likučiais. Vėliau, klajojant iš vienos vietos į kitą ir išryškėjus įgimtam sumanumui, sugebėjimui prisitaikyti bei mąstymui, pradėta medžioti organizuotomis grupėmis, išmokta pasigaminti ginklų bei įrankių. Apie priešistorės laikotarpio žmogaus gyvenimą daugiausia galime spręsti tik iš archeologinių tyrinėjimų rezultatų. Žemės gyventojams buvo labai svarbi medžioklės, kaip išlikimo sąlygos, įrankių gamyba. Randama kirvių, vėzdų, lazdų, peilių, iečių ir strėlių antgalių, įvairių rėžtukų grobiui doroti, žeberklų. Ar bus sėkminga medžioklė, ar gausus užderės uogų, vaisių, kitų augalų derlius, ar pakaks genčiai maisto – visa tai tolygu žmogaus gyvenimui, išlikimui, vystymuisi. Gyvenimas pavojingas, žiaurus ir trumpas, reikalaujantis maksimalių pastangų, fizinės jėgos bei vikrumo. Maisto gavyba – gyvenimo ir evoliucijos pagrindas. 4–10 tūkst. metų amžiaus Prancūzijos Lascaux urve piešti arklių, stumbrų, įvairių kitų gyvūnų medžioklės paveikslai tarsi apgaubia žiūrintįjį, giliai po žeme nusigavę pirmykščiai žmonės piešė liūtų medžioklę Chauvet urve, kengūrų ir echidnų atvaizdus įamžino australų protėviai, lokių – priešistorės šiaurės norvegai, antilopių ir gazelių – Pietų Afrikos senieji gyventojai. Medžioklė, maisto gavyba – pagrindinė išlikusių archeologinių radinių tema.

Žmogus vienintelis iš Žemėje gyvenančių gyvybės formų savo maistą ėmė perdirbti ir apdoroti bei gaminti. Pirmiausia buvo džiovinama ir verdama mėsa, o vėliau, apie 12000–8000 m. pr. Kr., įvairiose Žemės vietose pradėta užsiiminėti žemdirbyste. Tai iš esmės naujas posūkis žmonijos istorijoje. Manoma, kad jį lėmė klimato pokyčiai. Maždaug prieš 14 500 metų Artimuosius Rytus bei kitus dabartinio žmogaus protėvių gyvenamuosius plotus dengė tankūs miškai ir vešlūs žolynai – stepė su daugybe maistingųjų augalų. Rankiotojai ir medžiotojai parnešdavę gausų laimikį. Tačiau užslinkus ledynams ir atšalus klimatui išgyvenimas tapo sudėtingesnis, augmenija nuskurdo, o gyvūnų sumažėjo. Taigi žmonės, norėdami sukaupti maisto atsargų, ėmė kultivuoti augalus. Vėl atšilus klimatui ir atsiradus gausesnių, atsinaujinančių maisto išteklių, atsirado galimybė gyventi sėsliau, sukaupiant reikiamas atsargas genčiai ar gyvenvietei. Nuolatinės maisto atsargos iš esmės pakeitė žmogaus gyvenimo būdą. Niekas negalėjo sustabdyti žemdirbystės raidos, ypač tobulėjant metalo apdirbimo technologijoms ir lengvėjant žemdirbystės darbams. Pakankamas ir valdomas maisto kiekis užtikrino sėslų ir spartų Žemės gyventojų gausėjimą bei sąlygas pirmosioms civilizacijoms atsirasti.

Maisto trūkumui ir badui, kaip pagrindinėms žmogaus gyvenimo grėsmėms, pasitraukus, Šiaurės Afrikoje, Artimuosiuose bei Tolimuosiuose Rytuose ėmė kurtis organizuotos gyventojų grupės, atsirado miestai-valstybės, imta tobulinti kitas gyvenimo sritis: kalbą, raštą, statybą, amatus. Apie 7500 m. pr. Kr. istoriniuose Viduržemio jūros bei Azijos regionuose imta gausiai auginti grūdinius ir kitus kultūrinius augalus. Tai susiję su potvynio vandens užliejamais ir vėliau dėl sąnašų itin derlingais tampančiais žemės plotais. Žmonių grupės tokiose vietose ėmė auginti grūdus, daržoves, sodinti sodus, ganyti gyvulius. Buvo plėtojami prekybos ryšiai upėmis ar jūra, vystėsi žvejyba. Mesopotamijoje apie 3500 m. pr. Kr. tiesti keliai tarp gyvenviečių, kūrėsi miestai, atsirado mainai, prekyba perteklinėmis maisto atsargomis bei kitomis prekėmis.

Manoma, kad viena iš rašto sukūrimo sąlygų buvo būtinybė išsaugoti ir pasidalyti maistinių kultūrų auginimo, perdirbimo bei gyvulių veisimo įgūdžiais, kai kurių kraštų kalendorių atskaitos taškais laikomos sėjos pradžia ar pabaiga, mokesčiai taip pat dažnai mokami maisto produktais. Keletui tūkstančių metų šeimos turto matu tapo gyvulių „galvos“ ir sėjamų laukų plotai. Žmonės stebėjo metų laikų ciklą ir siejo jį su sėja, ravėjimu, pjūtimi, gyvulių veisimu, ganiava ar melžimu. Pagal šias sąsajas užgimė religiniai ritualai, nes maisto atsargų derlių lėmė gamtinės sąlygos. Žmonės bandė išmelsti ar pergudrauti gamtą prašydami dievų palankaus klimato pasėliams auginti bei gyvuliams veisti. Visose senųjų laikų religijose svarbiausias dievas simbolizavo saulę – kaip pagrindinį gyvybės garantą, tačiau šalia jo visada atsirasdavo garbingos vietos derlingumo, vaisingumo, gamtos stichijoms atstovaujantiems dievams, o melstasi jiems taip pat karštai kaip motulei saulei. Religinės maldos bei aukojimai netruko išsirutulioti į pompastiškas ritualines apeigas, iškilmingus aukojimus bei triukšmingas ir prabangias šventes.

Senosios civilizacijos

Taigi apsirūpinusi maisto ištekliais žmonija ėmė gyventi sėsliai ir organizuotai bei tobulinti savo aplinką. Imtasi ir pačios mitybos, mokytasi maistą apdoroti ir perdirbti, siekiant padaryti skanesnį ar ilgiau išsaugoti. Tuo laikotarpiu savo aukštu išsivystymo lygiu išsiskyrė kelios civilizacijos: Šiaurės Afrika (Egiptas), Artimieji Rytai (šumerai, Mesopotamija, Babilono karalystė) ir Tolimieji Rytai, Azija (Geltonosios upės, Indo slėniai). Šie regionai sukūrė ir atrado pagrindinius maisto auginimo, perdirbimo ir gaminimo būdus bei priemones, kurie paplito po visą pasaulį žmonėms klajojant, keliaujant, kariaujant, tobulinant savo buitį ir aplinką. Trumpai apžvelkime istorines sąlygas, lėmusias šių regionų virtuvę bei maitinimosi tradicijas.

Egiptas. Egipte, Sacharos dykumos oazėse, žmonės gyveno dar prieš 12 tūkst. metų. Archeologų duomenimis, 8000 m. pr. Kr. šioje šalyje jau buvo pasiektas labai aukštas civilizacijos lygis. Egipte sukurta daugybė neįtikėtinų dalykų: didingos piramidės ir monumentaliosios šventyklos, balzamavimo technologijos, drėkinimo sistemos, hieroglifų raštas, saulės ir vandens laikrodžiai, papirusas ir t. t. Nuslūgus Nilo potvynio vandenims, nepaprastai derlinga, fosfatų gausi žemė duodavo puikų derlių. Čia buvo auginamos grūdinės kultūros, linai, įvairios daržovės, ankštiniai ir prieskoniniai augalai, vynuogės, datulės (joms naudojamas ir dirbtinis apdulkinimas), figmedžiai, palmės, granatmedžiai.

Egiptiečiai laikė bandas naminių gyvulių: galvijus, ožkas, kiaules, avis, asilus, prijaukino šunį, Nile gaudė žuvis, medžiojo antilopes, stručius, kiškius, veisė sodus, kasė tvenkinius. Buvo naudojama laukinių paukščių dirbtinio nupenėjimo technologija, paplotėliais penimų gervių, žąsų atvaizdai pavaizduoti Sakaros kapuose. Egiptiečiai išrado kepimo krosnį, girnas, mokėjo gaminti vyną, alų, makaronus, raugti ir kepti duoną, pyragus, spausti įvairiausius aliejus, lydyti riebalus, karštomis sąlygomis išlaikyti džiovinamą, šaldomą maistą, naudojo ugniai atsparius degto molio ir puikius stalo indus. Medų jie naudojo kaip pagrindinį saldumo šaltinį, gamino gaivų rūgštoką gėrimą iš kinrožių lapų (karkade).

Apie 3000 m. pr. Kr. jau ži­no­ma 20 minkštų sū­rių rū­šių, ras­ta įvairių sū­rio ga­mybos įran­kių. Išskyrus sausros laikotarpius, Egiptas buvo turtinga šalis su religinga, išradinga bei darbščia tauta. Nors eilinio egiptiečio maistas buvo gana paprastas ir neįmantrus, didikų bei faraonų patiekalai buvo prabangūs ir ypatingi kulinarijos šedevrai. Valgydami vyrai ir moterys sėdėdavo kartu prie stalų ant kėdžių, visi paruošti patiekalai dažniausiai buvo iš karto sudedami ant stalo, kilminguosius linksmindavo muzikantai, aktoriai, puotos šeimininkas privalėjo deramai pasirūpinti svečiais. Daugelis Egipte naudotų maisto ruošimo technologijų bei patiekalų užkariavimų metu paplito po aplinkines teritorijas ir tapo vėlesnių civilizacijų maitinimosi tradicijų dalimi.

Tarpupis, arba Mesopotamija. Senoji šumerų tauta, Tarpupio, arba Mesopotamijos (gr. mesos – tarp, potamos – upių), žmonės, kaip ir egiptiečiai, buvo pasiekę aukštą išsivystymo lygį. 7000–6000 m. pr. Kr. jau auginamos praktiškai visos pagrindinės grūdinės kultūros, molinga ir nenaši žemė ariama bei efektyviai drėkinama (čia išrastas arklas su mediniu ir metaliniu noragu, ratas), veisiami galvijai, avys, ožkos, kiaulės, nuo 1000 m. pr. Kr. – vištos (iš čia apie 600 m. pr. Kr. jos „nukeliavo“ į Graikiją) ir kupranugariai. Dėl druskingos žemės daugiausia auginti miežiai, iš jų kepta duona, raugtas alus (manoma, kad jis ir pradėtas gaminti Babilone arba Egipte, o gal ir abiejose vietose). Plačiai naudojami ankštiniai augalai, svogūnai, porai, agurkai, ropės, įvairūs prieskoniniai augalai, sezamai, prieškalnėse augo pistacijos ir migdolai, granatai, obuoliai, kriaušės, figos. Datulės naudotos saldumui išgauti, labai mėgstami pyragaičiai su medumi. Pieno Tarpupyje negerdavo, jis buvo laikomas gyvulių skrandžiuose, kur fermentuodavosi ir virsdavo ilgai negendančiu naudingu produktu – sūriu ar lydytu sviestu. Skėriai buvo laikomi didžiausiu skanėstu, ypač suverti ant iešmo ir pakepti. Ūkiniuose tekstuose aprašoma žvejyba (senojoje Babilonijoje suskaičiuojama iki 50 žuvų rūšių), nors vėliau dėl nežinomų priežasčių ji buvo ribojama, laukinių paukščių medžioklė. Apie 3500 m. pr. Kr. Mesopotamijoje gyveno apie 200 tūkst. žmonių, jie atrado dantiraštį, mėnulio kalendorių, kūrė miestus ir įstatymus, steigė mokyklas, rašė knygas, prekiavo (alyvuogių aliejų ne gamindavo, o įsiveždavo), buvo religingi, astrologija ir mokslo laimėjimai pasiekė neregėtas aukštumas. Kaip ir Egipte, Mesopotamijoje maistą gamindavo vyrai, moterims dirbti senovės virtuvėse buvo per sunku.

Azija. Azijoje apie 3000 m. pr. Kr. taip pat klestėjo aukšto lygio Indo bei Geltonosios upės slėnių civilizacijos, kur upių potvyniai atnešdavo kraštui maistą ir gyvybę. Žmonės gyveno kelių aukštų plytiniuose ir mediniuose namuose, turėjo kanalizaciją, statydami užtvankas ir drėkinimo kanalus kūrė drėkinimo sistemas, ėmė auginti medvilnę ir ją austi, išrado raštą, paraką, kompasą, veidrodį, šilką. Šis regionas išsiskyrė didžiausia produktų įvairove, čia valgyta beveik viskas, kas juda ir auga. Šiose vietose trūko ganyklų, todėl gyvulių auginta gana mažai, o pieno produktai buvo praktiškai nenaudojami. Juos pakeitė sojos ir jų produktai, ankštiniai augalai, įvairios pupos, soros, vėliau kviečiai buvo atvežti iš Vakarų Azijos, ryžiai – iš Pietryčių. Dažnai buvo auginamos mažai priežiūros reikalaujančios antys, žąsys, laikytos ir vištos, taip pat kiaulės, buivolai, asilai, drambliai. Azijiečiai sukultūrino ličius, persimonus, kaštainius, persikus.

Didelė regiono dalis ribojosi su jūromis, todėl vartota daug žuvų, jūrų gėrybių, jūržolių, maistui naudotos įvairios daržovės, augalai bei grybai. Labai anksti pradėti naudoti prieskoniai, bet daugiausia skystu pavidalu: sojų padažas ar pasta, ryžių actas, sultinys, mėgstami imbierai, sezamai, prieskoniniai aliejai. Dažnai savo virtuvėje naudojamą krakmolą Azijos gyventojai išgaudavo iš laukinių augalų šaknų. Raudoni aitrieji pipirai pradėti naudoti daug vėliau, tačiau jie greitai pritapo ir išpopuliarėjo. Rytiečiai nežinojo kepimo krosnies, maistą jie virdavo riebaluose, garuose (dvigubo dugno indas naudojamas iki šių dienų) ar sultinyje, kepdavo. Sakė senovėje buvo naudojama kaip religinis ritualinis gėrimas, skirtas dievybėms, arbata, kaip stimuliuojamasis gėrimas, buvo geriama jau 2700 m. pr. Kr.

Rytuose valgant nėra patiekalų eiliškumo, maistas taip pat neruošiamas atskiram žmogui. Ant stalo patiekiama daug patiekalų, supjaustytų nedideliais gabalėliais, ir kiekvienas gali įsidėti į savo lėkštutę ko panorėjęs, mirkyti į įvairiausius padažus. Šeima gali sėdėti aplink didelį puodą ir kiekvienas gamintis sau norimą valgį. Naudojama labai daug indų, patiekalas imamas lazdelėmis (jomis negalima mosikuoti, palikti įsmeigtų į maistą, iš bendro indo maisto imti kitu galu), atsikąsti nemandagu. Maisto kultūros lygis labai aukštas, kulinarija turi savo filosofiją bei estetiką. Senoji kinų filosofija teigia, kad skaičius 5 susijęs su pasaulio sandara, todėl išskiriami penki skoniai, penki grūdai, penki kvapai, penkios spalvos.

Senovės Graikija ir Roma. Nykstant senosioms civilizacijoms (manoma, kad tai galėjo įvykti dėl ilgus metus nepalankių gamtos sąlygų, kariaujančių tautų antpuolių ar nuskurdimo dėl pernelyg didelio vartojimo) Viduržemio jūros regione įsigali senovės Graikijos ir senovės Romos tautos. Jų politika, ekonomika ir kultūra panašios, todėl šis laikotarpis vadinamas helenine civilizacija. Šiaurinė Viduržemio jūros sritis – kalnuota vietovė, čia nebuvo galimybės užsiauginti pakankamai grūdinių kultūrų, todėl nuo seno plėtota prekyba, aktyviai tiesti keliai, jūra keliauta laivais, veisti gyvuliai. Daugiausia auginti kviečiai, miežiai, soros, vynuogės ir alyvmedžiai. Pastarieji laikomi deivės Atėnės dovana ir garbinami kaip šventi medžiai. Čia trūko ganyklų, todėl paprastai laikyti nedideli gyvuliai: avys ir ožkos bei keli raguotieji žemės darbams. Mitybos kultūra neaukšta, valgyta ir gerta sėdint prie stalų iš molinių ar metalinių indų, maistas buvo imamas rankomis, kartais šaukštais. Vėliau pereita prie rytietiško papročio valgyti gulint ant specialios kanapos.

Daugiausia valgyta vakare, gausiai užgeriant vynu, o ryte ir dieną žmonės dažniausiai užkąsdavo jame pamirkyta duona. Maistą paprastai gamindavo moterys, kurios daugiausia laiko praleisdavo namie, prižiūrėdamos ūkį, nors raugti vyną ir Romoje patricijams gaminti patiekalus privalėjo tik vyrai. Graikai ir romėnai – religingos tautos, maistas ir vynas čia gausiai aukotas dievybėms, joms pagerbti rengtos didelės šventės, eitynės, nuo 776 m. pr. Kr. pradėtos organizuoti olimpinės žaidynės pagrindinio dievo Dzeuso garbei. Romėnai nekeliaudavo, nevesdavo ir nekariaudavo, jei šventos vištos neturėjo apetito. Suklestėjo architektūra, skulptūrų menas, teatras, vystėsi valstybės ir demokratijos procesai, mokslas, atsirado pirmosios bibliotekos. Ištobulintas karo menas, imta užrašinėti istoriją, sukurti ir imti analizuoti filosofiniai teiginiai. Aleksandrui Makedoniečiui užkariavus žemes nuo Graikijos iki Indo slėnio, susikūrė didžiulė imperija, kurioje graikų atstovai, pirkliai ir amatininkai valdė miestus, skleidė helenistinį gyvenimo būdą.

Taip susiliejus rytietiškoms tradicijoms ir laimėjimams su graikų kultūra, imperijos gyventojų gyvenimas įgavo savitų mišrių bruožų. Be to, keliaujantys ir kariaujantys piliečiai „parsinešė“ į savo gimtinę kitų šalių technologijų, maisto gamybos būdų bei patiekalų. Todėl daug įtakos graikų, romėnų ir italų kulinarijai turėjo Mesopotamijos, Egipto, Artimųjų Rytų kraštų mitybos ypatumai. Sakykime, manoma, kad pirmasis kokteilis iš vyno, alaus, medaus ir obuolių sulčių sumaišytas 3000 m. pr. Kr. tarp Tigro ir Eufrato, o po dviejų tūkstančių metų tokį patį gėrimą ragavo etruskai, senovės tauta, gyvenusi dabartinės Italijos pietuose. Be jos, tuo metu Italijos pusiasalyje gyveno keletas tautų: romėnai, sabinai, samnitai, taip pat graikų kolonistai. Susijungus kelioms tautoms, įkūrus sostinę, VI a. pr. Kr. paskelbta apie Romos Respublikos susikūrimą. Valdymo pokyčiai leido Romai tapti vienu iš galingiausių to meto miestų ir sėkmingai kariauti su gretimomis šalimis.

Romos imperijos karinė galia tapo didžiausia per ilgus amžius, užkariauta daugiau nei pusė tuo metu žinomo pasaulio. Pastatytas Koliziejus, termos, forumai, akvedukai ir kanalizacija, lotynų kalba ir teisė tapo tarptautinės. Užkariautose šalyse pradėta diegti romėniška tvarka, nors kartais girdima nuomonė, kad romėnai patys nesukūrė nieko, jie tik susivežė viską, kas geriausia, iš užkariautų kraštų. Sakykime, prieskoniai, kurių romėnai nenaudojo visai, buvo atvežti užkariavus Graikiją ir Egiptą. Tada juos imta naudoti be saiko ir visur, populiariausi buvo pipirai ir net šiandien Romoje yra pipirų kelias – Via Piperatia.

Romėnai augino javus, vaisius, daržoves, vynuoges, alyvmedžius, laikė avis, ožkas, bites, naminius paukščius, daug kiaulių bei arklių. Kelionėms prireikdavo mulų, jaučių, asilų. Kariaujant mažieji ūkiai nuskursdavo ir juos supirkę turtingieji, pasinaudodami vergų darbu, įkurdavo stambius dvarus, be to, buvo užgrobiamos užkariautos žemės. Neturtingieji traukdavo į Romą ir kitus miestus, vargšų skaičius augo, jų maistas buvo labai skurdus. Dažniausiai jie valgė tirštą pupų, miežių ar kviečių miltų tyrę arba miltų, trinto sūrio ir medaus košę, užgerdami vandeniu skiestu vynu. Karių maistas taip pat buvo gana asketiškas ir tik turtingieji galėjo mėgautis neribojama prabanga ir lėbavimu.

Puotų metu skanėstais buvo nuklojami keli stalai, degdavo žvakės, smilkyti smilkalai. Svečiai buvo sodinami išorinėje pusėje, kad iš vidinės galėtų prieiti vergai ir patarnautojai. Sėdėdavo tik moterys, vyrams buvo ruošiami specialūs gultai, centrinė vieta laikyta garbingiausia. Po maldos, apsiplovimo kvapiuoju vandeniu puotaujantieji pasipuošdavo vainikais, juos linksmindavo muzikantai, akrobatai, aktoriai, poetai, būdavo patiekiamos vaišės, vykdavo loterijos. Seniausioje žinomoje valgių gaminimo knygoje „De re coquinaria“ buvo aprašyti senovės Romos imperijos valgiai: nuo įmantrių užkandžių, rožių žiedlapių vyno, geriausių būdų trumams arba granatams konservuoti iki sudėtingų daržovių patiekalų su prieskoniais, stručių troškinio, jūrų ežių paruošimo, įvairių paršiukų, kiškių patiekalų ir riešutų kremo su medumi gaminimo būdų. Taigi Graikų ir Romos imperijų didikų pomėgiai suformavo pagrindą labai reikšmingai šiuolaikinės kulinarijos krypčiai – Italijos ir Viduržemio jūros regiono virtuvei.

Taigi per keletą pirmųjų tūkstančių organizuotos žmonių veiklos metų maistas, jo gavyba ir atsargų kaupimas padarė nepaprastai didelę įtaką jų gyvenimo būdui ir istorijai. Ne randamo, o pagaminamo maisto pastovumas ir perteklius ėmė lemti sėslų gyvenimą, mirtingumo mažėjimą, prabangą ir turtus, atsirado klasinė nelygybė – kilmingiesiems viską, ko reikia norint išgyventi, pagamindavo vergai. Dėl maisto pertekliaus kai kuriais laikotarpiais atsirado „pernelyg didelio vartojimo efektas“, kai per daug be reikalo buvo išlaidaujama, lėbaujama, ištvirkaujama. Kivirčai tarp genčių tapo tiksliniais karais, nes tai priemonė užimti didesnius plotus, sukaupti turtus ir maisto atsargų, gerinti gyvenimo kokybę. Šalių kulinarijos, mitybos tradicijos ir papročiai keičiasi ir maišosi, nes nuolat vyksta užkariavimai, kraštų sujungimai ir padalijimai, senųjų civilizacijų žinios ir tradicijos tobulinamos, asimiliuojamos pagal regiono savitumą ir tautos galimybes ar poreikius.

Viduramžiai

Laikotarpis nuo Romos imperijos žlugimo 476 m. iki 1500 m. vadinamas viduramžiais. Žmonės jau išplitę ir gyvena tinkamo klimato regionuose visame pasaulyje. Šis žmonijos istorijos periodas kartais dar vadinamas tamsiuoju. Jam būdingi dažni ir negailestingi karai dėl teritorijos ar religijos, feodalizmas, Kryžiaus žygiai, miestų, valstybių kūrimasis ir nykimas, inkvizicija, maras ir kitos ligos. Karai, negandos, nelaimės nuskurdino Europą, o Artimųjų Rytų gyventojų klasių kova ar bažnyčių persekiojimai neleido sklisti naujoms idėjoms. Sukūręs iki tol nežinomą žolelių antpilą galėjai gana greitai pakliūti į religinių fanatikų sukurtą laužą. Teisę eksperimentuoti turėjo uždari vienuolynai, buvo tobulinamos gėrimų (vyno, alaus, likerio), vertingų ar ritualinių patiekalų gamybos technologijos, pavyzdžiui, Toledo vienuolynų gyventojai gamino marcipanus. Nors vienuolynai visuomenei informacijos neskleidė, vis dėlto naujų maisto produktų vartojimas nesuvaldomai plito kartu su kareiviais, piligrimais ir vienuoliais.

Manoma, kad ir Europos, ir kitų regionų istoriją galėjo nulemti valgymo įpročiai. Juk musulmonai niekada nesibrovė į kiaulieną valgančių šalių teritorijas, kai kuriuose kraštuose laikantis religinių draudimų jiems būtų labai sunku išmaitinti armiją vietiniais ištekliais. Karų su kryžiuočiais metu nuo pastarųjų sklindantis nežinomas stiprus česnako kvapas musulmonams kėlė mistinį siaubą. Teigiama, kad vokiečių pergales prieš prancūzus nulėmė tai, kad šie valgydavo lengvą maistą: baltą duoną, jūrų gėrybes, daržoves, gerdavo raudonąjį vyną. O Vokietijos kareivis, sukirtęs ne vieną riebią dešrą su juoda duona bei išgėręs alaus ir taip maistingai pasistiprinęs bei kupinas energijos, galėdavo daug daugiau priešų išguldyti. Skurdžiose šeimose vyrai ir sūnūs įsirašydavo į kariuomenę vien dėl to, kad gaudavo šiltą apdarą, geresnį už jų drabužius, ir pavalgyti gardžiau nei namuose. Karas be stiprios ekonomikos ir pakankamų maisto resursų pasmerktas pralaimėti. Taigi tik šalys, turinčios pakankamai maisto išteklių ir gausios mitybos tradicijas, galėjo užvaldyti naujas teritorijas.

Dažnai ir pačių karų ar tolimų kelionių priežastimi tapdavo išskirtinių, kartais labai brangių maisto produktų gavimas. Pavyzdžiui, prekyba prieskoniais buvo labai svarbus argumentas kovojant dėl valdžios ir turtų, kvapiosios žolės tapdavo vertinga preke (XIV a. 500 g imbiero mainydavo į avį, o tiek pat muskatų riešutų – į septynis galvijus). Kolumbas išplaukė į Indiją ieškoti aukso ir prieskonių, bet parvežė bulves ir batatus, paplitusius po visą pasaulį, Pasiekę net Tolimuosius Rytus, kryžiuočiai kaip trofėjų veždavo namo nežinomus prieskoninius augalus, aršiai pešdavosi dėl druskingų plotų. Druska kartais atstodavo pinigus, ji būdavo išgaunama kasyklose arba garinant jūrų vandenį.

Visoje žmonijos gyvensenos istorijoje buvo vertinamas saldus skonis: naudojamas medus, saldūs vaisiai, kramtomi cukranendrių stiebai (Indijoje iš jų spaudžiamas tamsus saldus sirupas). Tik VI a. persai pagamino cukrų, kuris buvo nepaprastai brangus, ir net karaliai laikė jį šalia savo brangenybių bei su pasididžiavimu demonstruodavo svečiams. Per karą anglų laivams užblokavus Europos uostus ir nebelikus cukranendrių, skirtų perdirbti, mokslininkai atrado, kad ne mažiau už jas cukraus sukaupia cukriniai runkeliai. Taigi Europa pradėjo naudoti vietinę žaliavą šiems saldiems gabalėliams gaminti.

Portugalų, ispanų ar olandų laivams atplaukus į Kiniją, jūreiviai buvo vaišinami arbata. Jie šių „kiniškų žolelių“ parvežė į Europą, kur iš pradžių jos buvo naudojamos salotoms. Vėliau arbata paplito po visą pasaulį, Mingų dinastija sukūrė įvairius jos ruošimo būdus. Kinija net iki XIX a. buvo vienintelė arbatos tiekėja.

Taigi viduramžiais mitybos įpročiai keitėsi daugiausia lemiami karų ir Bažnyčios, o maždaug po X a. – ir tolimesnių kelionių, kurių metu iš vienų regionų į kitus atkeliaudavo dar nežinomi maisto produktai. Buvo tobulinamos maisto ir gėrimų perdirbimo technologijos, dažniausiai vienuolynuose ar didikų namuose. Maistas tapo įvairesnis, tačiau būdingas vietiniam regionui, nes vežti didesniais atstumais pavykdavo tik greitai negendančius produktus. Be to, prekybą stabdė prasti keliai ir nepatikimos bei lėtos transporto priemonės. Tačiau pasaulis tobulėjo, kūrėsi valstybės, atsirado naujų technologijų, sukonstruota knygų spausdinimo mašina, statomi patikimesni laivai, braižomi vis platesni žemėlapiai. Prasideda Atgimimas ir Renesanso epocha – didžiųjų geografinių ir technologinių atradimų laikotarpis.

Renesansas. Naujieji amžiai

XV–XVI a. Europoje ir kai kuriuose kituose regionuose ėmė nykti uždari ir nepriklausomi miestai, kūrėsi gana stiprios valstybinės struktūros. Naujieji valdovai skatino tiesti kelius, plėtoti prekybą, sparčiai tobulinamos statybų, gamybos technologijos, įkuriamos švietimo įstaigos. Bažnyčios įtaka sumenko. Žmonės visada domėjosi, kas yra už horizonto. Šiuo laikotarpiu tapo akivaizdu, kad gyvenimas nesibaigia ties šalį supančia jūra, giria ar kalnais, kad kažkur gyvena kitos tautos, klesti nežinomos kultūros, valgomas kitoks maistas. Be to, užkariavimai ir kolonijos – tai naujų pajamų, turtų, maisto produktų šaltinis. Todėl stipresnės valstybės ėmė aktyviai organizuoti tolimas keliones, atrastų kraštų užkariavimai laikomi svarbiausiu tikslu. Kadangi plėtojosi ekonomika, technika ir technologijos, be maisto ir teritorijos – iki šiol pagrindinių karo laimikių, labai svarbūs tampa aukso, medienos, rūdos, vėliau – ir naftos ištekliai.

Vieni svarbiausių to meto įvykių – 1492 m. Kristupo Kolumbo Amerikos atradimas, 1498 m. Indijos pasiekimas jūra portugalų laivais, 1519–1521 m. Magelano kelionė aplink pasaulį. Šiuo periodu vyksta paskutinis nežinomų daržovių, vaisių, gyvulių, prieskonių ir kitų maisto produktų atradimo bei pasiskirstymo tarp pasaulio regionų laikotarpis. Su Kolumbo laivais iš atrasto Amerikos žemyno atkeliavo bulvės, kukurūzai, pomidorai, kvapieji pipirai, ankštinės pupelės, avokadai, aitriosios paprikos, saulėgrąžos, kalakutai, tabakas, vėliau – kakavos pupelės, kaktusai.

Mainais į indėnų žemes pateko cukranendrės, naminiai gyvuliai (arkliai, avys, kiaulės, ožkos, jaučiai), bitės, alus ir kitos alkoholio rūšys, įvairių regionų augalai. Azija „dovanojo“ kitiems žemynams arbatą, mangus, mandarinus, ličius, imbierus, fazanus, raudonas ir geltonas rožes, o pati gavo riešutus, aitriąsias paprikas, bulvių krakmolą bei gausybę Amerikos ir Europos maisto produktų. Europiečiai tyrinėjo Amerikos ir Azijos žemynus, dažniausiai kariaudami ir įkurdami kolonijas, taip diegdami savo tradicijas bei technologijas vietiniuose regionuose, tačiau lygiai taip pat vis papildydami savo gimtųjų šalių gyvenseną „naujųjų pasaulių“ papročiais, žiniomis, gaminiais.

Renesansas tiesiog kliedėjo atradimais, bandymais, naujovėmis. Aukštinamas žmogus, malonumas, idėja, mintis, kultūra, prisiminti antikos laikai, senovės civilizacijos. Maistas taip pat nelieka nuošalyje: tobulinami patiekalai, bandomi įvairių produktų mišiniai ir suderinamumas, ieškoma subtilių skonių, gaminami padažai, desertai, atsiranda valgymo kultūros užuomazgos. Karalių dvarai, turtingi miestiečiai ar valdininkai visapusiai skatina prašmatnių naujovių diegimą, virėjas laikomas nepaprastai svarbiu asmeniu (nepaisant to, kad dažnai jis perduodamas kaip palikimas ar dovana), mėgstami virtuvės meistrai iš tolimųjų egzotiškų šalių. Virtuvėje dirba vyrai, ir ši tradicija labai gaji, nes net ir šiais laikais garsiausiuose Europos restoranuose šeimininkauja stipriosios lyties atstovai, Prancūzijoje nesuskaičiuosi nė dešimties garsių kulinarių moterų. Dabar tai aiškinama vyriškų ir moteriškų lyčių hormonų bei receptorių skirtumais.

Taigi iš atsigabentų maisto produktų buvo gaminami nauji patiekalai ar gaminiai, dauguma jų tebevartojami ir dabar. Iš Kolumbo atvežtų kakavos pupelių Fernando Ortizas pradėjo virti pirmąją saldžią kakavą. Vėliau pagamintas šokoladas apsvaigino malonumų ištroškusią visuomenę – karaliaus Liudviko XV dvare jis geriamas ar valgomas kaip vaistas ir afrodiziakas, sukeliantis seksualinės energijos antplūdžius. 1570 m. prancūzų karaliaus Karolio IX vestuvių stalą pirmą kartą papuošė įdarytas keptas kalakutas. Šis patiekalas greitai paplito ir buvo pamėgtas aplinkinėse šalyse.

Europoje išvestos naujos šių paukščių veislės XVII a. pargabentos atgal į kolonizuotą Ameriką, kur tapo Padėkos šventės simboliu. Iki šių dienų ten populiariausia baltoji olandiška mėsingųjų kalakutų veislė. Iš Azijos pasklido Rytų virtuvės tradicinių raugintų daržovių receptai – Europoje pirmiausia pradėti rauginti kopūstai. Marco Polo iš Kinijos atvežė mėsėčius (it. ravioli) bei desertinių valgomųjų ledų receptą iš smulkinto ledo ir pieno. Nors makaronų buvo rasta Pompėjos griuvėsiuose, bet žinias apie juos 1788 m. atgaivino iš Šiaurės Italijos spagečių receptą atsivežęs JAV pasiuntinys Prancūzijoje Jeffersonas. Vėliau makaronų ir ledų gamybą ištobulino italai, nors pirmasis masinės gamybos spagečių fabrikas Italijoje atidarytas gana vėlai, tik 1824 metais. Portveinas pradėtas gaminti XVIII a., kai portugalų vyndariai pastebėjo, kad stipresnis vynas geriau išsilaiko. Į vyną pradėta pilti konjako gamyboje naudojamą spiritą.

Šakutė pirmą kartą paminėta IX a., tridantės šakutės buvo naudojamos Bizantijos imperijos laikais, tačiau Europoje jos ilgai buvo draudžiamos Bažnyčios, kuri iš dangaus siųstą maistą nurodydavo valgyti rankomis. Šis stalo įrankis paplito XIV a. Caterinos Medici dėka, kai ji panaudojo šakutę valgydama lakštinius. Tuo metu retai naudojamos atskiros lėkštės, valgyta iš staluose išskobtų įdubimų, visas paruoštas maistas patiekiamas iš karto. Tik vėliau iš Rusijos atkeliavo tradicija pietauti patiekiant patiekalus vieną po kito skirtinguose induose su tarnų eisenomis ir iškilmingomis pauzėmis.

XIX a. europiečiai nukeliavo į Afrikos gilumą ir iki XX a. pradžios buvo kolonizavę visą žemyną, laikomą kavos pupelių tėvyne.

Plintant rašytiniam žodžiui, spausdinant knygas, imta aprašyti ir maisto gaminimo technologijas bei leisti maisto gamybą reglamentuojančius įstatymus. Seniausiai paskelbtas alaus grynumą reglamentuojantis dokumentas buvo Vokietijoje, Vilhelmo IV pasirašytas 1516 metais. Apie XV a. susiformavo tradicinio angliško alaus gamyba – prieskoniai pakeisti apyniais. Įprastinis Europoje alus pradėtas gaminti Flandrijoje. Vokietijoje steigiamos didelės alaus daryklos. Nepaprastai didelį postūmį alaus gamybos technologijoms suteikė garo (1765 m.) ir šaldymo (1871 m.) mašinų išradimas bei švarios mielių kultūros išgavimo metodo patobulinimas (1883 m.).

Kai kinų emigrantų atvežtą padažą (kin. ke-tsiap) 1869 m. Amerikoje aptiko Henry Johnas Heinzas, pasaulis pradėjo naudoti pomidorų padažą. 1895 m. Niujorke atidaryta pirmoji picerija, nors jau porą šimtmečių italai šią baltą apvalią krosnyje keptą ir žolelėmis, alyvų aliejumi, ančiuviais ar sūriu pagardintą duoną skanavo kaip gardų ir nebrangų užkandį, bet savo tėvynėje pica išpopuliarėjo tik apie 1970 metus. Vieni naujausių citrusinių vaisių – greipfrutai – iš Centrinės Amerikos, kur jie buvo išvesti, į Europą atkeliavo tik XIX amžiuje.

Naujieji ir naujausieji amžiai

Per kelis pastaruosius šimtmečius pasaulis keitėsi ypač sparčiai. Pramonės revoliucija, vykusi apie 1750–1880 m., susijusi su anglies kaip kuro naudojimu, nes iki tol kūrenamos medienos kai kuriuose Europos regionuose ėmė trūkti. Anglis – kuras, tinkamas ne tik šildyti, bet ir plienui bei geležiai gaminti. Sukonstravus specialią aukštakrosnę, atsirado galimybė pagaminti daug palyginti nebrangaus plieno ir iš jo statyti stabilius bei atsparius tiltus, aukštus namus, didžiulius laivus, gaminti automobilius. Atradimų ir naujovių pramonės srityje atsirado neįtikėtinai daug, vienas po kito dygo fabrikai, tiesiami keliai, gilinamos upės, kad galėtų plaukti garlaiviai, kasami kanalai. 1825 m. sukonstruotas pirmas keleivinis traukinys Europoje, 1886 m. išrastas vidaus degimo variklis.

Maisto pramonei šis laikotarpis atnešė labai svarbių naujienų: apie 1800 m. pasirodo pirmieji konservai, vėliau – konservų dėžutės, 1856–1871 m. Louis Pasteuras išrado pasterizaciją. Konservavimas – labai svarbus veiksnys žmonijos istorijoje, nes atsirado galimybė išsaugoti greitai gendančius produktus ilgesnį laiką, vežti juos tolimesniais atstumais. Šio proceso plėtrą paskatino Napoleonas Bonaparte'as, paskelbęs, kad apdovanos žmogų, sugalvojusį, kaip aprūpinti jo armiją maistu. Prancūzų konditeris Nicolas Appertas pastebėjo, kad pakaitinus sandariai uždarytą stiklinį indą su maistu, pastarasis jame išsilaiko nesugedęs kur kas ilgiau nei įprasta. Po 15 metų bandymų išradingasis konditeris jau turėjo savo konservuoto maisto gamyklėlę ir Prancūzijos valdžios apdovanojimą, o jo 1810 m. išleista knyga apie konservavimo metodus nepaprastai išpopuliarėjo. Po kelerių metų Anglijoje atsirado geležinė dėžutė, tinkamesnė konservuotiems produktams negu stiklinė tara, nes buvo neduži ir lengvesnė.

Tačiau iki XIX a. maistu iš metalinės konservų dėžutės galėjo mėgautis tik turtingieji, nes pagaminti šį produktą buvo nepaprastai brangu, 1813 m. anglų darbininkas už pusę kilogramo konservuotos mėsos turėjo atiduoti trijų savaičių atlyginimą. Vėliau, pritaikius gamybinius įrenginius bei didėjant našumui, konservai pigo, tobulėjo ir iki šiol užima tikrai nemažai žmonijos raciono. Be to, 1834 m. Jacobas Perkinsas sukonstravo pirmąjį šaldytuvą, 1887 m. Paryžiaus parodoje pristatyti jo buitiniai modeliai, XX a. pradžioje niujorkietis Clarence'as Birdseye sukūrė maisto konservavimo šalčiu technologiją, remdamasis Kanados eskimų papročiu šaldyti ką tik sugautas žuvis sniege. Išlaikyti maisto produktus tinkamus vartoti ilgą laiką tapo dar lengviau.

Konservavimas leido sukaupti daugiau maisto atsargų ir išvengti maisto trūkumo, o tai labai aktualu tuo metu smarkiai padidėjus žmonijos populiacijai. Žmonės masiškai kraustydavosi į miestus, jiems reikėjo maitintis, nors patys maisto produktų nebeaugino. Pramonės revoliucijos metu varikliais varomų mechanizmų atsiradimas įvykdė perversmą ir ekonomikoje, ir socialiniuose santykiuose. Europoje, ypač Anglijoje, prasidėjusi naši masinė gamyba, aukštas to meto technologijų lygis leido šiam regionui tapti stipriam ir dominuoti pasaulyje. Maisto reikėjo vis daugiau, be to, jį tapo įmanoma ne tik pagaminti, bet ir pervežti iš vieno žemyno į kitą, kitiems regionams pasiūlyti naujų gaminių. Išsiplėtė rinkos, atsirado galimybė plėtoti gamybinę ir prekybinę veiklą – tai davė didžiulį postūmį ekonomikai.

Tačiau, manoma, maisto produktų kūrimas, apdirbimas ir konservavimas prisidėjo ir prie didžiųjų XX a. karų. Nesant galimybės vienoje vietoje sukaupti didelio kiekio ilgai negendančio maisto, ligšioliniai karai paprastai tebuvo nedidelių karinių pajėgų pasiblaškymas aplinkinėse teritorijoje. Galima prisiminti kelis žymius didelių teritorijų užkariavimus, tarkim, Aleksandro Makedoniečio ar totorių chanų, bet tai veikiau skirtingos plėtros šalių kova, kurios rezultatai tebūdavo trumpalaikiai. Užkariautos teritorijos būdavo greitai prarandamos, nes vietiniai partizanai sudegindavo pasėlius ir kaimus, nugriaudavo tiltus, išgindavo gyvulius ir taip priešą sustabdydavo, o, trūkstant maisto, greitai išguidavo.

Pats Napoleonas yra pareiškęs, kad jam baisu tik viena – tuščio skrandžio revoliucija. O štai XX a. patobulėjus karinei technikai ir ginkluotei bei atsiradus pakankamai maisto kariams pamaitinti, suburtos galingos armijos. Karių mityba – labai svarbus veiksnys. Pavyzdžiui, yra manančiųjų, kad jei tarybinei armijai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nebūtų tiekti amerikietiški konservai, rusų kariuomenė būtų pralaimėjusi. Gal tai ir perdėta, bet teiginį, kad armija, turėdavusi gausesnių maisto išteklių, nugalėdavo, galima išgirsti gana dažnai ir argumentuotai. Sotaus, stipraus kario jėga ir emocinė būklė laikoma viena iš sėkmės sąlygų. Šokolado plytelės buvo ir iki šiol yra dalijamos JAV kareiviams, kad suteiktų energijos žygiuojant tolimus atstumus.

Europos Sąjungos įkūrimas taip pat susijęs su maisto veiksniu. Po Antrojo pasaulinio karo buvo sunku gaminti maisto produktus Europoje ar įsivežti iš kitų šalių. Maisto stygius buvo juntamas net iki 6-ojo XX a. dešimtmečio. Kad būtų paprasčiau ir lengviau vežti gaminius, išvengti muito mokesčių, pabrangindavusių produktus, ir negaišti muitinių eilėse, Europos anglies ir plieno bendrija 1957 m. įkūrė Europos ekonominę bendriją. Ji priėmė nutarimą dėl išmokų ūkininkams – bendrąją žemės ūkio politiką, skatinusią auginti kuo daugiau žaliavos maisto produktams. Maisto stygius Europoje buvo greitai ir sėkmingai panaikintas.

Taigi nors kiekviena tauta ir turi jai būdingą mitybą, bet nuo XVII–XIX a. nebelieka to, ką mes linkę vadinti unikalia šalies virtuve ar tradicine kulinarija. Produktai plito po pasaulį kartu su kolonizatoriais, taip pat sparčiai maisto gaminiai keliavo ir atgaline kryptimi. Kiekvienos šalies maitinimosi kultūra susiformavo per ilgus amžius kintant gamtinėms sąlygoms, klimatui, karų metu perimant kitų tautų maisto ruošimo tradicijas, papročius, susiliejant skirtingų civilizacijų žinioms, plečiantis žemės ūkiui ir pramonei. Gyvenant sėsliau buvo valgomi patiekalai, būdingi tik tam regionui, bet kai pradėta daugiau ir greičiau keliauti, maisto gamybos technologijos taip pat ėmė plisti, maišytis, viena tauta ėmė savintis kitos kulinarinius atradimus. Nė viena šalis nebegali pasigirti unikalia virtuve.

Tarkim, Didžiojoje Britanijoje kadaise valgytus produktus, duoną, sūrį, mėsą, pyragus, žuvis, gausiai papildė kolonijų maistas: bulvės, pomidorai iš Amerikos, karis ir aštrūs patiekalai iš Indijos, arbata iš Azijos. Daug patiekalų atkeliavo iš Prancūzijos, Italijos, iš JAV įsitvirtino greitai ruošiamo maisto tradicijos. Taigi norint apibūdinti šalies virtuvę šiandien, reikia nagrinėti jos istoriją, kilmę, karus ir užkariavimus, įvairių laikotarpių technikos ir ekonomikos plėtrą, kultūrą, geografinius atradimus, tradicijas ir papročius. Dauguma patiekalų gal su šiek tiek skirtingais niuansais paplito labai plačiai. Sudedamosios dalys ir idėjos, prieskoniniai augalai, daržovės, gyvuliai paplitę po visą pasaulį, kiekvienas regionas pritaiko ką nors nauja pagal savo skonį, ir taip susidaro bendras pasaulio mitybos kultūrų mišinys. Ir nors kiekvienam ypač skanūs ir brangūs patiekalai, gaminti mūsų tėvų bei ragauti vaikystėje, ir svarbus tradicijų perimamumas, tačiau šalies kulinarija ar virtuvė suvokiama plačiau ir apima tautos istorijos plėtrą, savitumą, pramonės, prekybos, gamybos, žemės ūkio raidą, moralės, kultūros ir etikos lygį.

Šiandien...

Šiandien pasaulyje badaujančių žmonių labai daug. Nuo 1990 iki 2000 m. žmonių populiacija padidėjo labiau nei per visą XIX amžių. Daugiau nei 340 mln. pasaulio gyventojų reguliariai negauna visaverčio maisto, jiems trūksta geriamo vandens, vis mažėja dirbamų plotų, maisto ir kuro išteklių. O apie 20 proc. pasaulio šalių klesti perviršis, švaistymas ir per didelis vartojimas. Nors gamyba išplėtota ir pasiekiamas didžiulis darbo našumas, net daug produkcijos lieka nesunaudota. Katastrofiškai didėja atmosferos užterštumas. Žmonės vis dar negali susivienyti bendriems tikslams, milžiniškos lėšos skiriamos ginklams, karams, privatūs ištekliai ir gamybos priemonės naudojamos siekiant tik pelno, buvusios kolonijinės valstybės ar ekonomiškai silpnos šalys beviltiškai atsilikusios, neracionaliai naudojamos vandenynų ir Žemės gelmės.

Apie 2000 m. pasirodė pirmieji genetiškai modifikuoti produktai. Mokslininkai išmoko pakeisti natūraliai paveldimus požymius, jie „karpo“ DNR, išima ar įdeda į grandinę genus ir taip keičia organizmų ypatybes. Siekiant patenkinti vis didėjančius žmonijos, o ypač gyvenančiųjų skurstančiose šalyse poreikius, stengiamasi padidinti augalų derlių, gyvulių ir paukščių prieaugį, kuriami nauji produktai. Tarkim, kad pagamintų 1 kg vištienos, JAV anksčiau reikėjo apie 6 kg pašarų, o genetiškai modifikavus vištų genomą – tik 1,5 kg.

Skelbiama, kad bado greitai neliks: piktžolėms ar šalčiui atsparios grūdinės kultūros, ryžiai su padidintu vitaminų kiekiu, didelį derlių duodantys kukurūzai, bulvės, kurių nepuola Kolorado vabalai, ir kiti „stebuklingi“ maisto produktai pamaitins skurstančias tautas, išspręs kai kurių regionų problemas. Tačiau genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) produktai priimami pasaulyje skirtingai, nes baiminamasi dėl jų poveikio paties žmogaus paveldimumo savybėms, alerginių ligų, ekosistemos reakcijos ir pakeistų genų išplitimo gamtoje. Žinoma, jei genetiškai modifikuoti kviečiai augs dykumoje ir išgelbės nuo bado kenčiančius vietinius gyventojus, GMO lyg ir sveikintinas reiškinys, bet žmonija turi įvertinti ir galimas grėsmes savo pačios egzistavimui.

Pastaruoju metu pasirodė alternatyvių hipotezių, kad žmogaus aktyvumas pertvarkant gamtą, visuomenės santykių plėtra ir agresyvi žemės dirbimo veikla nėra pažangos rodiklis, o būtent dėl šių priežasčių susidarė situacija, kelianti pavojų visos žmonijos egzistavimui. Pradėjus verstis žemdirbyste, žmonės nebepriklausė nuo metų laikų ar gamtos stichijų, sumažėjo jų fizinis krūvis, pagerėjo mityba – įprastai vertinant, tai gyvenimo kokybės tobulinimas. Tačiau kai kurie tyrimai parodo, kas sėslus gyvenimas ir maitinimasis neįvairiu ilgai laikomu maistu, kurio vertė smarkiai sumažėjo, paskatino atsirasti ir plisti daugeliui ligų. Gyvenimo trukmė sutrumpėjo, padažnėjo kaulų lūžių, smurtinių sužeidimų, išplito ligos dėl mažakraujystės, infekcijų. Yra įrodymų, kad perėjus nuo medžioklės ir rinkimo prie sėslaus žemės dirbimo, žmonių pasaulyje smarkiai sumažėjo. Medžiotojai ir rinkėjai buvo stipresnės sveikatos, aukštesni, tvirtesni, tankesnių kaulų.

Priešistorinio žmogaus gyvenimo būdas leido jam gyvuoti gamtoje milijonus metų, bet dabartinė žmonija kaip savo istoriją pabrėžia tik pastaruosius 10 000 metų, kai atsirado žemdirbystė, ėmė kurtis miestai, vyko sparti techninė ir technologinė pažanga. Būtent šis gana trumpas gyvavimo laikotarpis dabartinėje visuomenėje laikomas teisingu ir pažangiu, nekreipiant dėmesio, kad jo metu vyravo suirutės, karai, vergovė, badas ir skurdas. „Tobulėdamas“ žmogus naikina viską aplinkui: kerta miškus, kad kultivuotų naujus plotus, žudo gyvūnus, kad apsirengtų, pavalgytų ar savo malonumui, sekina Žemės gelmes, naudodamas jų išteklius.

Natūralios augalų ir gyvūnų rūšys nyksta, jos keičiamos dirbtinėmis, dažnai skurdesnėmis bei griauna nusistovėjusią gamtos struktūrą. Naikindami pasaulio įvairovę ir sąžiningą konkurenciją tarp rūšių, kuri daug ilgesnį laiką buvo žmogaus gyvenimo aplinka, aliname savo pasaulį. Gali būti, kad žemdirbystė – klaidingas, bet lemtingas posūkis žmonijos istorijoje, atnešiantis jai išnykimą, kaip kadaise dėl numanomų technologinių ar gyvenimo būdo revoliucijų dingo senovinės civilizacijos. Tiesa, išnykus civilizacijai vienoje vietoje, ji atsirasdavo kitose, dar žmogaus neliestose, bet dabar negyvenamų vietų Žemėje jau nebeliko.

Pasaulyje jau girdisi balsų, kad žmogus turi sustoti. Kai kurie veikėjai skatina iš viso nebedirbti, nes visa, ko reikia žmogui, yra gamtoje, ir žmonijai neverta taip beprotiškai stengtis, kad darytų įtaką pasauliui ir jame gyvenančioms kitoms rūšims, nes iš to nieko gera nebus. Gyvename mieste, name ar bute, tačiau vis tiek būtent gamta yra mūsų gyvenamoji aplinka ir vienintelis išteklių šaltinis.

Gal visai nereikia veržtis ją „pavergti“, užtenka gyventi santarvėje su aplinka, kitaip vis dažniau tenka pačiam žmogui gintis nuo motulės gamtos. Skatinama rasti laiko sau, tiesiog tikram paprastam gyvenimui, nes šiandien skubantis žmogus dažnai neberanda laiko niekam daugiau, tik darbui. Daugelį vargina stresas, alergijos, migrena ir dažniausiai gydytojai jų klausia, ką, kada ir kaip jie valgo. O valgoma tai, kas greitai ir pigiai pagaminama.

Konservuoti cheminėmis medžiagomis, švitinti ar dujų aplinkos paveikti pusgaminiai pasiekia mus iš viso pasaulio. Kvėpuojame užterštu oru, geriame sunkiųjų metalų prisotintą vandenį. O juk senovės žmonės valgydavo natūralų, neperdirbtą maistą, skirtingą atitinkamais metų laikais ir augantį gimtajame regione. Mūsų protėviai skrupulingai stebėjo gamtinius procesus, jų poveikį sveikatai. Visas senovės medicinos mokslas byloja apie tai, kad tik gyvendami harmoningai su gamta ilgai džiaugsimės gyvenimu. Nenuostabu, kad pastaruoju metu vėl populiarėja lėtas gyvenimo būdas, net šlovinamas tingėjimas – kitas kraštutinumas.

Maistą taip pat imta vertinti natūralų, valgyti lėtai ir ne daugiau nei reikia gyvybei palaikyti, vis daugiau žmonių tampa vegetarais, atsiskyrėliais, religijoje, filosofijoje ima ieškoti kitokio gyvenimo būdo. Vis daugiau kalbama apie nereikalingą ir net žalingą per didelio vartojimo efektą. Atrodytų, kad žmonių gyvenimo būdo kryptis lėtai gręžiasi atgal, tik ar spėsim?