Krištoliniai daiktai nuo seno žavėjo savo užburiamu žėrėjimu, jais nenustota žavėtis ir dabar. Ir nors posovietiniu laikotarpiu krištolinių indų mados buvo aktyviai kratomasi kaip įkyraus sovietinio palikimo, dabar krištolas vėl dažnai puošia stalus – jo žavesys vėl keri, o spindesys užburia. Ir jokiu būdu negalima teigti, kad krištoliniai indai – šalti kaip ledas.

Tam tikru kampu pavertus prieš šviesą krištolinės taurės raižiniuose galima įžvelgti ir vaivorykštės spalvų gamą...

Lašelis istorijos

Skaidrumas, tyrumas, vaiskumas – kalbama, kad šioms krištolo ypatybėms abejingų nebuvo dar mezolito laikais. Tuomet iš krištolo buvo gaminami amuletai, papuošalai. Tačiau tikrai žinoma, kad krištolą labai vertino senovės Romos turtuoliai. Didžiulę prabangą romėnams reiškė gerti iš kalnų krištolo išpjaustytos taurės ar pasidabinti krištoliniu papuošalu, o ką jau kalbėti apie kitus iš krištolo padarytus daiktus, tarkim, krištolinę dūdelę.

Antikos laikais buvo manoma, kad krištolas – tai ledas (gr. kristallos – ledas), sustingęs taip, kad negali ištirpti. Ir tik XVII a. anglų mokslininkas Robertas Boyle'is, ištyręs ledo ir kalnų krištolo tankius, nustatė, kad kalnų krištolas – tikras akmuo ir su sušalusiu vandeniu neturi nieko bendra.

Šaltas ir naudingas

Vis dėlto ne veltui krištolas buvo tapatinamas su ledu – krištolinį gaminį pridėjus prie skruosto, pasijus malonus šaltas dilgtelėjimas, o, pavyzdžiui, norėdami atskirti krištolą nuo stiklo, palaikykite juos abu rankoje, ir netrukus pajusite, kad stiklas greitai sušyla, o krištolas išlieka vėsus.

Taip yra dėl to, kad stiklas – blogas šilumos laidininkas, todėl įšyla greičiau. Vėsinamąjį krištolo poveikį stengtasi išnaudoti visais laikais – štai Japonijoje siuvinėtojai kalnų krištolo rutuliukais vėsino rankas, kad prakaitas nesuteptų brangaus, kruopščiai siuvinėjamo audeklo. Šiandien jau žinoma, kad krištolo kristalai laidūs ultravioletiniams spinduliams, naikinantiems bakterijas, dezinfekuojantiems aplinką ir skatinantiems žaizdų gijimą.

Brangakmenis ar...

Šiais laikais kalbėdami apie kalnų krištolą dažniau turime omenyje brangakmenį, iš kurio gaminami papuošalai, juvelyriniai dirbiniai, na, o praktiškus kalnų krištolo daiktus, tokius kaip, pavyzdžiui, virdulys, galima pamatyti nebent muziejuose: kadaise krištolinį virdulį, padarytą iš vientiso Uralo kalnų krištolo kristalo, dovanų gavo Rusijos caras Petras I. Apskritai Rusijoje iki pat šių dienų krištolu itin žavimasi – krištolinių indų servizai išdidžiai puikuojasi tikro ruso sekcijos lentynose kaip prabangos ir turto simbolis. Tik dabar šie indai išpjaustyti ne iš kalnų, bet iš gamykliniu būdu išgauto krištolo.

Krištolo gamyba

Krištolo gamybos tradicijos labai senos – juokais sakoma, kad tai krištolo grožio pakerėti lygumų gyventojai, neturintys kalnų – krištolo išteklių, išrado krištolo gamybos technologijas. Lietuvoje krištolas pradėtas gaminti XVII a. Ūtos (dabar – Varėnos kraštas) stiklo manufaktūroje. Sukaupę nemažą patirtį krištolo gamintojai ištobulino technologijas – šiais laikais gaminamas krištolas išlaiko visas kalnų krištolui būdingas ypatybes – skaidrumą, trapumą, skambėjimą, žėrėjimą. Krištolo gamyba labai paplitusi pasaulyje ir Europoje.

Net ir ne krištolo ekspertas yra girdėjęs apie austrišką „Swarovski“ krištolą, visame pasaulyje garsėja čekiškas „Bohemia“ krištolas, išskirtinių taurių gamyba garsėja Austrijos įmonė „Riedel“, kokybiškas ir gražus krištolas gaminamas mūsų kaimyninėje Baltarusijoje įkurtoje stiklo gamykloje „Neman“.

Gražūs ir visai nekenksmingi

Krištolas, iš pažiūros tyras, skaidrus ir bespalvis, savo sudėtyje turi net kelių metalų oksidų, nuo kurių buvimo ir kiekio priklauso krištolo žėrėjimas, tyrumas, trapumas. Šiais laikais populiariausias švino krištolas. Lietuvoje toks krištolas imtas gaminti tik 1985 m. Panevėžio gamykloje.

Švinas, krištolui suteikiantis skaistumo, žaismingo spindesio ir melodingo skambesio, tikrai nekenkia krištoliniuose induose laikomiems gėrimams bei produktams ir niekaip nepaveikia jų skonio ypatybių. Pagal Europos standartus švino kiekis krištole neviršija 24 proc., tačiau kuo mažiau jo įmaišoma, tuo krištolas blankesnis ir ne toks vaiskus.

Krištoliniai indai su švinu labai gražiai švyti, puikiai atrodo ir yra populiarūs, tačiau dažną jų naudojimą, pasak ekspertų, galima vadinti prabanga, mat šie indai – itin trapūs ir greitai dūžta. Bet ir ši „bėda“ neliko neišspręsta – Lietuvoje galima įsigyti ir retų krištolinių indų su titano oksidu, kurie išvaizda nė kiek nenusileidžia krištoliniams gaminiams su švino oksido priemaišomis. Svarbiausia ir pranašiausia šio krištolo ypatybė ta, kad krištolas su titanu yra lankstesnis, atsparesnis dūžiams, todėl tokie indai yra praktiškesni ir tinkamesni dažnai naudoti.

Krištolas ir raižiniai – neatskiriami

Ko gero, mažai kas įsivaizduoja krištolines taures be raižinių. Raižytas krištolas – tai viena gražiausių ir subtiliausių krištolinių indų ypatybių. O bėgant metams keitėsi ir krištolo raižinių mados. Tačiau iki šiol galima įsigyti tradiciniais raižiniais puoštų indų – tai įvairios simetriškos saulutės, nedideli rombai, charakteringi spinduliai. Tradicinis krištolinių indų raižinys – tai smulkus ir gana tankus ornamentas, puošiantis bene visą indo išorę. Palyginti su šių laikų krištolinių indų raižinių mada, klasika gerokai skiriasi – šių dienų krištolas raižomas lankstesnėmis linijomis, subtiliais, lengvais, romantiškais piešiniais su dažniausiai ryškėjančiu gėlių motyvu. O ir pats raižinys neperkrauna indo – dažniausiai iki pat indo viršaus piešinys net nepakyla, o baigiasi maždaug ties antruoju „kupolo“ trečdaliu nuo apačios, užleisdamas vietą lygiam krištolui.

Ką gerti ir valgyti iš krištolinių indų?

Galbūt rinkdamiesi krištolinius indus pirmiausia mąstysite, ką galima iš jų valgyti? O ką – gerti? Ekspertai teigia, kad karšto maisto ir gėrimų geriau netiekti krištoliniuose induose – šaltas krištolas mėgsta šaltus produktus ir skysčius, mat nuo karščio jis nustoja žėrėti. Parduotuvėse pateikiamas didžiausias pasirinkimas indų – stalo „puošmenų“: taurių, taurelių, vazų, vazelių, peleninių, ąsočių, grafinų... Šios paskirties indai Lietuvoje populiariausi, be to, ne visi gali sau leisti prabangą visą stalą nukloti krištoliniais indais, nors ekspertai sako, kad niekas taip gerai nedera prie krištolo kaip pats krištolas. Tačiau stalas taip pat puikiai ir puošniai atrodys, jei dailius krištolinius indus padėliosite kaip tam tikrus stalo akcentus, pavyzdžiui, išdėliosite krištolinių taurių ir taurelių rinkinį – bus ne tik gražu, bet iš jų gerdami jausite ir tikrą malonumą.

Krištoliniai indai ir kiti...

Krištolas dera prie įvairių indų: gerai atrodys kartu su keraminiais, labai solidžiai – prie metalinių, sidabrinių, tačiau krištolo geriau nederinti su moliniais, mediniais indais. Ir verta atsiminti, kad krištolinių indų verčiau neserviruoti kartu su stikliniais – šie, nors ir kruopščiausiai, švariausiai nublizginti, atrodys tik kaip šešėlis šalia krištolinių: žėrint krištolo taurėms, stikliniai indai atrodys mažų mažiausiai prastai. Ne veltui italų matematikas ir filosofas Gerolamo Cardano (1501–1576) manė (traktate „Apie brangakmenius“), kad kalnų krištolas kilęs ne iš paprasto vandens, o iš „akmenų sulčių“...