Rūpinimasis savo sveikata iš mados jau virto pasauliniu reiškiniu. Ir tai visiškai pateisinama – jei gyvenimas sekasi, kodėl gi jo nepratęsus iki begalybės? Kaip visada į masinius reiškinius pirmiausia reaguoja verslas, ir štai jau visur pilna sveikatingumo klubų, o parduotuvėse stebuklingais būdais atsirado „ekologiškai švarių produktų“. Vyndariai taip pat nežiopsojo ir į rinką atėjo su „biodinaminiu“ vynu. Vyno krautuvėlėse iškart atsirado jo paklausa.

Biodinamikos mada jau pasiekė gana aukštą lygį. Pirkėjai pradėjo etiketėse ieškoti tam tikrų užrašų. Visur rengiami pramoginiai reginiai nesusigaudantiems: jeigu lauke auga vynmedžiai, tręšiami organiniu mėšlu, vadinasi, vynas iš to lauko – biodinaminis. Tačiau jei paklausite šio vyno gamintojo apie rūgštųjį lietų, jis nusistebės: „Jūs ką?! Virš ekologiškai auginamų vynuogynų lyja tik ekologiškas švarus lietus!“.

Labiausiai ekologijos ieškotojai nustemba sužinoję, kad ekologinis ir biodinaminis vynas – tai ne tas, kuriame nėra sulfitų. O kai perskaito ant jų etikečių užrašą „Sudėtyje yra sulfitų“, nusivylimas pasiekia apogėjų. Tokiais atvejais belieka patarti atsivežti vyną iš trečiųjų šalių, kuriose negalioja įstatymas, reglamentuojantis ant butelių pateikti tokį užrašą. Štai prieš mane trys buteliai: pirmasis iš Ispanijos, jo etiketėje įvairiomis Europos Sąjungos kalbomis rasime pranešimą apie sulfitus; antrasis ir trečiasis buteliai – iš trečiųjų šalių Moldovos (beje, gautas iš tos šalies, o ne pirktas mūsų krašte) ir Tuniso. Nė ant vieno iš šių dviejų butelių lietuvius gąsdinančio užrašo nerandame.

Vins sans soufre (liet. „vynas be sulfitų“)

Daugelis vyndarių biodinamininkų svajoja apie visiškai natūralų vyną, pagamintą iš vynuogių, augintų be jokių priedų, net ir be sieros junginių. Yra ir vis daugėja vartotojų, paprastai alergikų, kurie tokio vyno jau ieško. Vyną be sieros dvideginio siūlo keli Prancūzijos gamintojai: Pierre'as Overnoy iš Jura, Marcelis Laprierre'as iš Beaujolais, Catherine ir Pierre'as Bretonai iš Luaros regiono, Thierry Allemand'as iš regiono netoli Ronos ir Pierre'as Frickas iš Elzaso. Jų pėdomis seka vyndariai ir kituose kraštuose. Tai Stanko Radikonas Italijos šiaurėje (Friulyje) ir Frankas Cornelissenas Etnos šlaituose, taip pat Tony Coturri ir Paulas Frey Kalifornijoje. Tačiau įvairiausi techniniai sunkumai daro savo ir toks vynas niekada netaps masine produkcija. Pagaminti vyną be SO2 priedų galima, jeigu jam gaminti bus naudojamos visiškai sveikos uogos bei tam tikros mielės (kitaip vynas gali pradėti gesti net ir fermentacijos procese) ir jei fermentacija vyks ne aukštesnėje kaip 13–14 oC temperatūroje. Tačiau visi vynai be sieros priemaišų yra visiškai natūralūs, jų galiojimo laikas labai trumpas, net ir laikant idealiomis sąlygomis, išsilaiko ne ilgiau kaip kelis mėnesius. Todėl kol kas sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti gaminami ir pardavinėjami platesniu mastu.

Be to, vynas, neapdorotas sieros junginiais, net jei ir labai kruopščiai pagamintas, dažnai išsiskiria didesniu lakių rūgščių ir kitokių junginių kiekiu, todėl jis daug nemalonesnio skonio nei standartinis vynas. Taigi net ir prisiekę natūralių gamybos metodų šalininkai po tam tikro laiko įsitikina, kad visiškas SO2 atsisakymas nėra būdas pagaminti geresnį vyną. Tuo labiau, kad fermentacijos metu, visiškai natūraliu būdu pasigamina net 15 mg/l SO2 ir jo antrinių produktų. Taigi pagaminti visiškai sieros neturintį vyną, net jei ir nenaudojant jos tiesiogiai gamybos procese, tiesiog utopija.

Ekologinis vyno ūkis

Taigi kaip surasti tikrą ekologinį ūkį? Juk jų yra, jų negali nebūti. Tų beprotiškų vyndarių, kurie seniai ir fanatiškai teisingai tręšia dirvą, tyrinėja požeminius vandenis, įvertina vėjų rožę, kosmogonines sroves ir saulės vėją. Tačiau ar jie remiasi savo dvasinio mokytojo Rudolfo Steinerio priesakais, ar eina savais „biodinaminiais“ keliais, dar lieka išsiaiškinti.

Idėjinis įkvėpėjas

R. Steineris vadinamas labiausiai saugoma XX a. paslaptimi. Jo vardas tvirtai siejamas su filosofija, medicina, pedagogika, teatru, vaizduojamuoju menu ir tuo pat metu jis visai nėra susijęs nė su viena iš išvardytų sričių. Žemės ūkiui jis padarė neįkainojamą paslaugą – sukaupė žinias apie gamtą ir pasaulėjautą ir aštuoniose paskaitose sugebėjo visa tai dar 1924 m. perduoti grupei vokiečių ūkininkų. Šios jo paskaitos paskelbtos pavadinimu „Dvasiškai moksliniai sėkmingos žemės ūkio plėtros pagrindai“.

Tikroji biodinamikos istorija prasideda nuo tų ūkininkų, kurie R. Steinerio moksle ieškojo atsakymų į iškylančius klausimus. Nagrinėjęs platų įvairių problemų spektrą, jis specialiai žemės ūkiu nesidomėjo, o tuo labiau – vynininkyste. Be to, jis buvo įsitikinęs blaivininkas. Tačiau jo antroposofija aiškino žmogaus ryšį su aplinka ir galėjo padėti išsiaiškinti daugelį gamtos procesų.

Tuomet didžiausi vargai žemės ūkyje buvo susiję su ūkininkų susižavėjimu chemikalais, kurių naudojimas iš esmės keitė požiūrį į žemės ūkį. Seniau, R. Steinerio nuomone, žmonės, dirbę žemės ūkyje, vadovavosi savo intuicija ir tradicijomis, perduodamomis iš kartos į kartą. Cheminė intervencija į dirvą ir augalus visą tai darė nereikšminga. Mokslas sprendė savo problemas. Atsirado grybelis – jam naikinti buvo sukurti fungicidai, išaugo piktžolės – atsirado herbicidai. Vabzdžius naikino insekticidais. Visos šios stipriai veikiančios medžiagos pavadintos pesticidais. Su jomis dirbo mūvėdami guminėmis pirštinėmis, kvėpavimo organus apsaugoję kaukėmis.

Ūkininkai džiaugėsi rastais pigiais ir paprastais sprendimais. Jiems tereikėjo paimti reikiamus miltelius ir jų tirpalu apipurkšti savo vynuogynus. Ir pigu, ir veiksminga. Tačiau kartu su kenkėjais buvo naikinami ir naudingi mikroorganizmai ar vabzdžiai, buvo silpninamos dirvos ir augalų natūralios apsisaugojimo funkcijos. Visa tai kurį laiką nieko nejaudino, kol tokio požiūrio rezultatai neperžengė tam tikros ribos ir tapo aiškiai juntami: prasidėjo dirvos erozija, susilpnėjo augalų gyvybingumas, buvo suardyta natūrali ekosistemos įvairovė.

Panašūs procesai tuomet vyko ir medicinoje. Ligų priežastys nustumtos į antrąjį planą, ligų požymiai dėl sintetinių preparatų išnykdavo, o tai ir buvo laikoma ligos nugalėjimu. Artėjančios krizės ženklas buvo tai, kad normaliai augalams vegetuoti reikėjo vis daugiau trąšų. Vienos sudedamosios dalys naikino tam tikras dirvos dalis, todėl kitos turėjo atstatyti pusiausvyrą. Vynuogių kokybė vis prastėjo, reikėjo taikyti įvairias priemones vynui gamybos proceso metu pagerinti. Tam reikėjo naujų išlaidų ir naujų išradimų.

Alternatyva

Ieškant atsvaros tokiam požiūriui, buvo prisimintos dar XIX ir XX a. sandūroje skaitytos R. Steinerio paskaitos, kuriose kviečių pavyzdžiais buvo įrodinėjami biodinamikos veiksniai. R. Steineris sakė, kad augalai, kaip ir žmogus, – kosmoso vaikai ir savo esme atspindi tai, kas su jais vyksta. Tai ne tik fizikinė ir cheminė substancija, bet ir energetinė. Augalo energiją galima padidinti, harmonizuojant jo maitinimo pusiausvyrą natūraliomis trąšomis. Kartu būtina įvertinti natūralius gamtos ciklus, priklausančius nuo planetų.

Biologinis vynas

Jau kuris laikas daug kalbama apie „ekologišką“ vyną. Intuityviai kiekvienas jaučiame, kad visa tai turi kažkokį ryšį su rūpinimusi aplinkos švarumu, su poveikiu gamtai. Tačiau kas po visu tuo slepiasi? Ką galima, o ko negalima naudoti gaminant ekologišką vyną ir auginant vynmedžius? Seniau viskas buvo daug paprasčiau. Visur ir pagrįstai buvo manoma, kad vynas, ypač aukštos kokybės, jau pačia savo esybe yra biologinis, natūralus produktas. Pagaliau dar Louis Pasteuras tvirtino, kad „...vynas yra natūraliausias ir higieniškiausias iš visų gėrimų“. Ir tikrai – vynas, gamintas tam tikruose regionuose, kur nebuvo didžiosios pramonės, turėjo visas galimybes būti tikrai natūralus produktas. Situacija pasikeitė, kai žemės ūkyje plačiai pradėta taikyti cheminius preparatus. Herbicidai, pesticidai, neorganinės trąšos – visa tai negalėjo neturėti įtakos vyno kokybei.

Tiesa, vyno gamyba, ypač aukščiausios kokybės, labai griežtai reguliuojama. Pavyzdžiui, prancūziškoji AOC (pranc. Appellation d'origine contrôlée) sistema, garantuojanti vyno kilmę ir jo gamybos būdą. Tačiau šiose taisyklėse nieko nesakoma apie trąšų ar augalų apsaugos priemones. Taigi vyndariai turėjo pasirinkti: ar naudoti įvairiausias šiuolaikines priemones, užtikrinančias didelį derlingumą, ar laikytis tradicinių metodų, sudėtingesnių, tokių, kuriems reikia daugiau darbo sąnaudų ir nuolatinės vynuogynų priežiūros. Biologinis ūkininkavimas – tai šis tas daugiau nei naudojimas ar nenaudojimas tam tikrų apibrėžtų metodų. Tai savotiška filosofija, kurios pagrindinė aksioma – pagarba natūraliai aplinkos pusiausvyrai, užduotis ateinančioms kartoms išsaugoti natūralią aplinką kartu su visu ją supančiu turtu. Taip grindžiamas dėmesys, kuriuo biologinio vyno gamintojai apgaubia savo vynuogyną, stengdamiesi jį prižiūrėti taip, kad kuo mažiau pakenktų natūraliam ekosistemos vystymuisi.

Biologinio ūkininkavimo idėja ypatingą atgarsį gavo Prancūzijoje. Čionykščiai vyndariai naują ūkininkavimo būdą susiejo su konkurencingumo elementais, tačiau ne tik su tuo. Daugelis jų gana rimtai savo veiklą pradėjo traktuoti kaip misiją rūpintis ir saugoti aplinką. Tvarkydami savo vynuogynus, jie laikosi daugybės nuostatų. Šios nuostatos išdėstytos 1991 m. Europos Komisijos direktyvoje Nr. 2092 ir keliuose Prancūzijos vyriausybės potvarkiuose, sudarančiuose vadinamąją cahier de charges (liet. „biodinaminio ūkininkavimo taisyklių sąvadas“). Reikia pridurti, kad šis sąvadas paruoštas vynuogynams prižiūrėti. Vynui gaminti skirto sąvado nėra, todėl Prancūzijoje vynas nežymimas kaip ekologiškas ar biologinis. Tik kalbama apie vyną, pagamintą iš vynuogių, augintų biologiniu būdu.

Biologiniuose ūkiuose nenaudojamos organinės trąšos. Dirvos papildymas organiniais junginiais leistinas tik naudojant natūralų kompostą ar mėšlą. Taip pat neleistina naudoti herbicidų. Ten, kur tai būtina, piktžolės raunamos rankomis. Tačiau dažnai tarp eilių sodinama ir dobilų, žirnių ar garstyčių. Tai daroma manant, kad šie augalai pataiso dirvos struktūrą ir suteikia žalio mėšlo. Vienas didžiausių biodinaminės vynininkystės šalininkų, Luaros slėnio vyndarys Nicolais Joly, viename savo interviu paprašytas paaiškinti skirtumą tarp biodinamikos ir organikos pasakė: „Bendrais bruožais jos labai panašios – neturi cheminių produktų, tačiau organikoje nėra energetikos, nėra judesio, dinamikos. Mums svarbiausias dinamikos procesas, t. y. kai sukuriamos ypatingos sąlygos mikrobams aktyvinti. Tai tas pats, jeigu žmogui vietoj gatavų produktų duotume darbo įrankius ir sėklas, kad jis pats pasigamintų sau maisto.“

Tame pačiame interviu jis, paklaustas, ar galėtų atskirti biodinaminį vyną nuo paprasto pagal skonį, atsakė, kad nuliūdins žurnalistą: „Deja, ne visada. Su pienu daug paprasčiau.“ O mūsų šalyje jau atsiranda nelabai pagrįstų pareiškimų: „Skonis ir yra pagrindinis skirtumas. Ragaudami ekologišką vyną nemalonaus poskonio nepajusite, todėl išliks tik malonūs potyriai.“ Gaila, bet taip tikrai nebus.

Nors tiesiogiai, vien remdamiesi skoniu ir nepajusime, kuris vynas biodinaminis ar organinis, net ir Lietuvoje jo šalininkų vis daugėja. Daugėja ir šių vyndarių vyno. Tai pirmiausia gamintojai iš Prancūzijos: „Bott-Geyl“, Zindas Humbrechtas, Bernard'as Baudry, „Romanee-Conti“; Italijos – Leone de Castris, „Rovero“; Austrijos –„Wimmer-Czerny“; Vokietijos – dr. Burklinas Wolfas; Ispanijos – „Albet i Noya“, „Pares Balta“; ir kitos, kurių vynas atsiras netrukus..

Trys pagrindiniai „banginiai“

Trys pagrindiniai biodinamininkų „banginiai“, kuriais remiasi jų filosofija ir vynuogynų priežiūra:

1. Trąšos

Visi biodinamininkai naudoja griežtai apibrėžtą preparatų arsenalą. Astralinės trąšos, laikytos karvių raguose. Jas sudaro daugybė preparatų: P 500 (horn manure). Karvių raguose fermentuotos išmatos, laikytos visą žiemą užkastos. Hektarui jų reikia tik 60 gramų. P 501 (horn silica) – smulkintas lauko špatas, sumaišytas su lietaus vandeniu, laikytas karvių raguose. M. Thun kompostas MT, kuriame, be organinių šiukšlių, dar naudojami naminių gyvulių lavonai, paukščių liekanos ir t. t. Į kompostą dar pridedamos šešios homeopatinės sudedamosios dalys: P 502 – kraujažolių žiedai, visą vasarą išlaikyti elnio šlapimo pūslėse saulėje, o paskui dar pusmetį žemėje. P 503 – laukinių ramunių žiedai, išlaikyti karvių žarnose. P 504 – dilgėlių lapai, išlaikyti tam tikrą laiką užkasti žemėje durpėse. P 505 – ąžuolo žievės, išlaikytos naminių gyvulių kaukolėse, užkastose žemėje. P 506 – pienių žiedai, išlaikyti karvių žarnų plėvėje. P 507 – valerijonų žiedų sultys. P 508 – asiūklių arbata, naudojama nuo grybelinių ligų.

2. Dinamizacija

Trąšos vartojamos mažomis dozėmis. Iš pradžių jos dinamizuojamos – maišomos kibire pagal laikrodžio rodyklę, kad susidarytų krateris. Tada staiga keičiama maišymo kryptis. Taip aktyvinami jų gamtiniai mechanizmai, todėl jų poveikis padidėja kelis kartus. Dirvos dinamizacija – arimas ryte suteikia jėgų augalams, po pietų – sulaiko dirvoje vandenį.

3. Astrologinis kalendorius.

Iš Europos Sąjungos dokumentų „Aplinkai nekenksmingų technologijų kūrimas ir tobulinimas tampa vienu didžiausių kiekvienos šalies ekonomikos uždavinių pasaulyje. Vystant ekologinį ūkininkavimą, galima reorganizuoti žemės ūkį į nežalingą aplinkai produkcijos sistemą. Ekologinis žemės ūkis skatina tvarią žemės ūkio plėtrą ir padeda sumažinti produkcijos perteklių iš tradicinio žemės ūkio.Ekologinę žemdirbystę praktikuoja beveik 100 pasaulio šalių. Bendras plotas nuolat didėja, 2003 m. jis buvo beveik 24 mln. hektarų.“