Apie 9 nėštumo mėnesius – su ironija. Ne apie stebuklo laukimą seilėjantis ir klausantis klasikinės muzikos, o apie visuomenės požiūrį į nėščiąsias, stereotipus, kultūrų skirtumus, cinišką su kūdikiais susijusią rinkodarą, prietarus, juokingus nutikimus ir šiaip pastebėjimus.

Skraidymą lėktuvu tenka riboti – nenoriu, kad kūdikis išvystų pasaulį iš paukščio skrydžio.

Vis dėlto nesijaučiu pasiruošusi tam, kad man pakirptų sparnus, tad švęsti Velykų pas draugus į Edinburgą dardame traukiniu.

Škotijos sostinė praėjusiais metais britų buvo išrinkta „geriausiu miestu gyventi visoje Jungtinėje Karalystėje”.

Nežinau, ar iš tiesų taip yra, tačiau daili senovinė iš smiltainio sumūryta Edinburgo architektūra tamsiais skardos stogais turi kažką elegantiškai paryžietiško, o sugrįžti pasimėgauti puikia Škotijos nacionalinės galerijos kolekcija – visada malonu.

Pusryčiaudami bičiulio namuose mėgaujamės pro jo apartamentų langus atsiveriančiu nuostabiu Šiaurės jūros įlankos vaizdu su nardančiais ruoniais ir ūke paskendusiomis salomis, kuriose dunkso senoviniai vienuolynai. O vakarus leidžiame kuriame nors puikiame restorane.

Jų nuotaika, maistas, savitas charakteris ir interjeras verti pagiriamojo žodžio. Vien ko vertas „The Dome”, įžymybių pamėgtas „The Witchery” ar „Grain Store Restaurant”, priklausantis mūsų bičiulio geram pažįstamui.

Per Velykas nieko neveikiame – slampinėjame po Karališkąjį botanikos sodą, Nacionalinę galeriją, mažus antikvariatus ir senamiestį. Vaikščiodama pastebiu, kaip mano vyras vis šnairuoja į vaikiškus vežimėlius.

O, taip, vežimėlio problema mums opi. Visi turintys vaikų pažįstami vienu balsu tvirtina: vežimėliui negailėkite pinigų. Mat šykštus moka du kartus – pigieji ir prastieji genda, išklera jų guoliai, lūžta ienos ir nukrinta ratai.

Man jie visi iš pirmo žvilgsnio yra vienodi – vienodai nepatrauklūs griozdiški plastiko gabalai. Tačiau pakanka pasiklausyti diskusijų apie vežimėlius – jos karštesnės nei politikų debatai!

Vaikiškų vežimėlių manija – išties nepaaiškinama. Ne kartą esu pastebėjusi, kad jais tebesidomi net ir tos mamos, kurių vaikai jau laksto ar tuoj eis į mokyklą – kažkodėl joms tai vis dar tebėra aktualu.

Vilnietės pažįstamos pasakoja, kad miesto parkuose, kur susirenka mamos, vyrauja tikra „Formulės 1” lenktynių nuotaika – kieno vežimėlis geresnis? Yra žvaigždžių vežimėliai, kurie stumiami aukštai užrietus nosį, ir yra biudžetiniai, kurių kvaištelėjusios mamos net gėdinasi ir stumia susigūžusios.

Vežimėlių psichozei, pasirodo, pasiduoda ir vyrai. Tai suprantama. Juk prabilus apie keturis ratus jų smegenyse instinktyviai įsijungia susidomėjimas.

„Rrrrrrrrr” – maži berniukai žaidžia su mašinytėmis, dideli patiria orgazmą prabangių automobilių salonuose, o susiruošusieji tapti tėvais pūkščia, tūpčioja ir kilnoja vežimėlius parduotuvėse.

Didžiojoje Britanijoje jau seniai kalbama, kad vežimėlių gamintojai juos kurdami orientuojasi ir į tėvus. Kadangi šiam pirkiniui skiriama pinigų iš šeimos biudžeto, vyro balsas būna lemiamas. Guoliai, konstrukcijos, atšvaitai, manevringumas – vežimėlio aprašymas primena automobilio. Kaina – taip pat.

Yra vežimėlių, kainuojančių 900 svarų sterlingų (apie 3600 litų), – už tiek gali nusipirkti naudotą automobilį.

Meilės būsimai atžalai apakinti tėvai moka ir tiek. O kur dar įvairūs nepigiai kainuojantys niekučiai – vežimėlio aksesuarai? Skėtis nuo saulės, popierinio kavos indelio laikiklis, tinklelis nuo saulės, nuo uodų, apsauga nuo lietaus, firminis maišelis sauskelnėms. Visi šie „plastmasiukai” ir skuduriukai atsieina po kelias dešimtis svarų sterlingų.

Gūžčioju pečiais: kas gali būti toks kvailas, kad leistų pinigus niekučiams? Sprendžiant iš vaizdo gatvėse, tokių yra tūkstančiai.

Mat gamintojai begėdiškai manipuliuoja tėvystės ir motinystės instinktu. Taip pat – kvailiausiu žmonijos konkurencijos jausmu. Dar – tuštybe ir noru panėšėti į žvaigždes.

Žiniasklaidoje mirgėte mirga nuotraukos, o gamintojų tinklalapiuose – gyrimasis, kuri žvaigždė kokiu vežimėliu vežioja savo atžalą. Atlikėja Madonna ir aktorė Gwyneth Paltrow turi vienokį, Beckhamai – kitokį.

Apžiūrinėju parduotuvėje tą vienos pažįstamos išgirtąjį, kokiu stumdomas Anglijos futbolo rinktinės kapitono Rio Ferdinando vaikelis.

Tai – tikras vežimas monstras. Juodas, masyvus, žvilgančio tamsinto metalo – tikras šarvuotis. Pritaisyk prie tokio automatą „Kalašnikov” ir gali vykti į Afganistaną gąsdinti talibų.

Nepatinka šarvuočiai – yra variantas ir klasikos mėgėjams, imituojantis klasikinį senovinį vežimėlį. Tačiau tai toks griozdas, kad turėtų būti parduodamas kartu su tvirta aukle, nes vienai mamai su tokiu susidoroti – jokių galimybių. Beje, visi naujausios mados šedevrai – sunkūs, tarsi būtų iš švino.

O štai dar vienas įmantriu pavadinimu, kuris prasideda raide i. Akivaizdu – jis skirtas tėveliams „iPhone”, „iPod” ir „iPad” gerbėjams.

Kitus gamintojus nuolat painioju, mat vežimėlių kompanijos primena kūdikio gugavimą – „bububu”, „liuliuliu”, „pynipyni”. O kur dar atskiri modeliai ir jų kodiniai pavadinimai? Įsigilinti į jų skirtumus, privalumus ir trūkumus prieš įsigyjant – sunkus darbas.

Nepaisydami to, kai kurie tėvai noriai tuo užsiima. Ir noriai kloja kosmines sumas už kelis aliuminio strypus, porą gabalėlių plastiko, kelias brezento skiautes ir šlykštų dizainą. O ir tai dar ne taip paprasta įsigyti, nes parduotuvėse sudaromi paklausių modelių laukiančiųjų sąrašai.

Balandžio mėnesį pasiteiravus apie nusižiūrėtą vežimėlio modelį, pardavėja paklausia, kada laukiame kūdikio. Birželį, atsakau. Ji išpučia akis ir nužiūri mus tarsi visiškus asocialus, kuriems turėtų būti atimtos tėvystės teisės.

„Viešpatie, ko jūs laukėte? Nežinau, ar spėsite. Tai – naujas modelis, pasirodysiantis gegužės mėnesį, tačiau jam jau sudarytas visas laukiančiųjų sąrašas”, – su užuojauta aimanuoja pardavėja, bandydama sukelti mano susidomėjimą, bet sukelia tik juoką.

Mintyse linkiu, kad vežimėlių gamintojų ir pardavėjų išpūstas rinkodaros burbulas sprogtų su dar didesniu trenksmu nei sprogo nekilnojamojo turto.

Ciniškesnių verteivų turbūt reikėtų gerai paieškoti.

Tarsi marionetes timpčiodami apakusių iš meilės tėvelių jausmus, ambicijas ir tuštybę, jie lobsta už šimtus pardavinėdami vos keliasdešimt svarų kainuojančius vežimėlius.

Garsiai paaimanuoju dėl to savo vyrui ir sakau, kad reikia pasidairyti „eBay” aukcione kokio geros būklės naudoto vežimėlio. Galiausiai vis dėlto išsirenkame lengviausią ir turbūt ilgiausiai atlaikysiantį vežimėlį.

Pažvelgusi į kainą atsidūstu.

„Tokie niekai kaip „Christian Louboutin” bateliai irgi kainuoja kelis šimtus svarų”, – juokiasi mano vyras. „Lubutenai” bent jau gražūs ir estetiški, tarsi meno kūrinys”, – sviedžiu paskutinį argumentą. Ir jam tenka su manimi sutikti.

Tęsinys – kitame numeryje.