Medikai skatina nuolat rūpintis sveikata, perio diškai ją pasitikrinti. Tačiau daugėja žmonių, kuriems tai tampa liga. Jie įsivaizduoja sergantys nepagydomomis ligomis, plūsta jų nerandančius gydytojus ir ieško vis kitų medicinos specialistų.

Nuolat ligų ieškantis žmogus, medikų teigimu, dažniausiai jomis neserga. Tačiau toks elgesys taip pat laikomas liga. Apie ją „Sostinei“ pasakoja Vilniaus psichoterapijos centro psichologė Gintautė Malinauskienė.

- Ar medikams dažnai tenka susidurti su žmonėmis, kurie nuolat sau ieško kokių nors ligų?

- Psichoterapeutams ir psichologams neretai tenka susidurti su žmonėmis, kurie yra įsitikinę, kad serga viena ar keliomis nepagydomomis ligomis. Tokie pacientai nuolat varsto gydymo įstaigų duris. Jausdamas ir išties kentėdamas nuo įsivaizduojamos ligos simptomų, žmogus vaikšto pas gydytojus ir su baime laukia diagnozės.

Tačiau medikai paprastai nieko blogo neranda. Kuriam laikui žmogų tai nuramina, bet tik trumpam. Netrukus įkyrios mintys apie mirtiną ligą sugrįžta, o žmogus toliau ieško gydytojo, kuris galėtų jam padėti.

- Ar toks vaikščiojimas pas medikus yra liga?

- Žmogus, kuris visą savo dėmesį kreipia į nemalonius kūno pojūčius ir mažiausius negalavimus, supranta kaip rimtos ligos pradžią, yra kamuojamas hipochondrijos.

Kai kurie pacientai skundžiasi negalavimais keliose vietose, kiti sutelkia dėmesį į vieną vidaus organą. Bet perdėtas susirūpinimas sveikata visada susijęs su stipriu nerimu dėl nepagydomos ligos. Esant hipochondriniam sutrikimui žmogus bijo susirgti arba yra įsitikinęs, kad serga.

Nei pakartotini tyrimai, nei gydytojų įtikinėjimai, kad žmogus neserga, nei artimųjų prašymai liautis skųstis išgalvotomis ligomis hipochondrija sergančio žmogaus nenuramina.

- Ar tai psichologinis sutrikimas, ar paveldima liga?

- Hipochondrija yra rimtas psichosomatinis sutrikimas, turintis gilesnių psichologinių priežasčių.

Vidutiniškai nuo 4 iki 7 proc. pasaulio gyventojų patiria stipresnius ar silpnesnius hipochondrijos simptomus. Ar liga yra paveldima, sunku atsakyti.

Aišku tik viena, kad hipichondriškų tėvų vaikams rizika „įgyti“ hipochondriją yra didesnė nei nesergančių tėvų vaikams. Ligų bijantys tėvai savo nerimą ir perdėtą susirūpinimą sveikata gali lengvai perduoti vaikams.

Kai kurių specialistų nuomone, hipochondrija yra vienas iš nedaugelio negalavimų, kurio galima išmokti.

- Nuo ko gali prasidėti hipochondrija?

- Šią ligą gali paskatinti ir realiai persirgtos ligos, ypač netikėta artimo žmogaus liga, pasibaigusi mirtimi.

Didelę įtaką hipochondrijos vystymuisi turi ir informavimo priemonės. Beveik kasdien spaudoje ar per televiziją pasakojama apie sergančius vėžiu, diabetu ar kitomis sunkiomis ligomis. Internete apstu informacijos apie ligas.

Švietimas apie riziką sveikatai yra reikalingas, tačiau per daug informacijos, kuri kartais būna netiksli ar klaidinga, gali labai sustiprinti nerimą.

- Ar hipochondrikai iš tikrųjų sugeba įsiteigti sau net ir ligų simptomus, skausmus?

- Gali būti įvairiai: hipochondrija sergantis žmogus gali jausti skausmą, kurio jokiu fiziniu sutrikimu gydytojai paaiškinti negali. Tokiais atvejais įprasta į hipochondriją žiūrėti kaip į „tinginių ar apsimetėlių ligą“.

Bet hipochondrija nėra ligos simuliavimas, kadangi žmonės iš tikrųjų jaučia skausmą, silpnumą ar kitus varginančius pojūčius. Nors fiziniai simptomai yra gilesnių psichologinių problemų išraiška, pats žmogus šitos sąsajos suvokti ir pastebėti negali.

Būna, kad hipochondrija sergantis žmogus iš tiesų suserga, tačiau dažniausiai jis bet kokį simptomą interpretuoja kaip nepagydomos ligos pradžią.

- Kaip hipochondrikas elgiasi nuėjęs pas medikus: jis jais nepasitiki, reikalauja pakartoti tyrimus, eina pas kitus specialistus?

- Hipochondrija sergantis žmogus sunkiai bendrauja ne tik su gydytojais, bet ir su artimaisiais. Ligų paieška gali tęstis ne vienerius metus, todėl tokie pacientai jaučiasi savo elgesiu varginantys aplinkinius, kurie vis bando pakeisti jo įsitikinimus.

Nerasdamas atsakymų žmogus gali kreiptis vis į kitus specialistus, prašyti pakartoti tyrimus, ieškoti savarankiškai informacijos apie „varginančią ligą“.

Kita vertus, labai svarbus ir pačių medikų požiūris į tokius pacientus. Kartais dėl laiko stokos ar savo nuostatų į hipochondrikus gydytojai žiūri nerimtai. Pasitikėjimo ir saugumo nerimastingam ir baimingam pacientui tai nesuteikia.

Todėl labai svarbu, kad šeimos ar vidaus ligų gydytojai būtų tinkamai parengti pokalbiui su nuo hipochondrijos kenčiančiais žmonėmis ir laiku nukreiptų juos pas psichiatrus ar psichologus.

- Kokiomis ligomis medikams paprastai skundžiasi hipochondrikai?

- Tai dažnai priklauso nuo jo psichologinių ir fiziologinių savybių. Dažnai skundai būna susiję su virškinimo ir širdies bei kraujagyslių sistemomis, galvos svaigimu ar organais, kurių veiklą reguliuoja vegetacinė nervų sistema.

Tačiau, nepaisant to, kur lokalizuojasi skausmas, įsivaizduojama liga žmogui atrodo sunki ar mirtina, todėl dažnai minimos vėžio, infarkto, afilaksinio šoko ar panašios baimės.

- Ar liguista vaizduotė gali sukelti kokių nors komplikacijų?

- Hipochondrija sergantys žmonės kenčia tiek nuo fizinio skausmo, tiek nuo patiriamos baimės ir nerimo. Būdamas nuolat susirūpinęs sveikata, nerasdamas blogos savijautos priežasčių ir jausdamasis nesuprastas artimųjų, žmogus puola į neviltį.

Hipochondriją gali lydėti depresija, netgi mintys apie savižudybę. Be to, nuolatiniai tyrimai (pavyzdžiui, dažnai atliekamos rentgenogramos) gali turėti šalutinį poveikį sveikatai. Dažnai būna atliekami iš viso nereikalingi tyrimai ar net chirurginės operacijos.

- Kokiais būdais hipochondrija gydoma?

- Hipochondrija gali būti gydoma vaistais, kuriuos skiria psichiatras, tačiau gydyti vien medikamentais nepakanka.

Fiziniai simptomai dažnai rodo psichologines problemas, todėl būtina psichoterapija. Jos metu žmogus atskleidžia fizinio negalavimo priežastis.

Kita vertus, hipochondrijos galima išmokti, todėl psichoterapijos metu žmonės mokosi naujai reaguoti į ligas, kūno pojūčius ir išorinę informaciją apie savo sveikatą.