Dar visai neseniai pageidavę tik išpuoselėtos pievelės ir vieno kito dekoratyvinio spygliuočio nuosavų namų šeimininkai savo kiemuose vėl atranda daugiamečių augalų grožį ir malonumą patiems kapstytis žemėje.

Kad reikėtų kuo mažiau dirbti kieme. Toks būdavo namų aplinką kuriančių kraštovaizdžio specialistų užsakovų pageidavimas. Žmonės neturėjo laiko ne tik rūpintis aplinka, bet ir ja džiaugtis. Dabar situacija keičiasi.

Vejos ir spygliuočių derinys - patogus ir nereiklus. Bet nuobodus. „Tačiau dabar net turtingi verslininkai į rankas ima žoliapjovę, o jų žmonos ravi gėlynus, į kuriuos sodina dar neseniai tik kaimiškomis vadintas daugiametes gėles“, - tikino kraštovaizdžio architektė Stasė Jatužienė.

Alyvos - vėl madingos

Tai - tarsi teigiamas sunkmečio bruožas.

Žmonės turi daugiau laiko, nebeišgali samdytis prižiūrėtojų, todėl patys rūpinasi savo namų aplinka ir atranda didžiulį malonumą: atiduoda žemei nerimą ir blogą energiją, iš jos pasisemia stiprybės ir pagaliau pastebi tą grožį šalia savęs.

„Veja su spygliuočiais - nuobodybė. Bet žmonės nė girdėti nenorėdavo nei apie lapuočius, nes jų lapai krinta, nei apie daugiametes gėles ar krūmus, kurių priežiūra sudėtingesnė nei vienmečių augalų. Juk kuo augalas gražiau žydi, tuo prasčiau jis atrodo nužydėjęs. Negalėdavai įsiūlyti nei alyvų, nei jazminų“, - dar nesenus laikus prisiminė S.Jatužienė.

Pavyzdys - senbuvių kiemai

Dabar kaimo darželio gėlės - naujausia mados tendencija tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Į miestiečių namų kiemus bei darželius vėl grįžta snapučiai, rusmenės, bijūnai, piliarožės, rasakilos, pentiniai ir kitos seniai iš jų išguitos daugiametės gėlės.

Tiesa, jos niekuomet nebuvo išnykusios iš provincijų, išliko ir kai kurių senųjų miestiečių kiemuose.

„Negaliu nesigrožėti tais gėlynais. Juk tai yra paties šeimininko, o ne samdyto profesionalo kūryba. Todėl viskas labai natūralu, subtilu, nedirbtina“, - sakė vilnietė dailėtyrininkė Jolita Paulauskienė, tokiais gėlynais puošianti ir savo namų aplinką.

Jos namo kieme sostinės Žvėryno rajone daugiametės gėlės subtiliai dera su krūminėmis senovinių veislių rožėmis.

J.Paulauskienė žavisi romantišku anglų ir prancūzų parkų ar sodų stiliumi, panašių dar galima atrasti ir senuosiuose Žvėryno, Užupio ar Šnipiškių kiemuose.

O naujakurių aplinka moterį stebina trafaretiškais sprendiniais, sunku joje surasti ką nors savito ir įdomaus. Dažname kieme - nuvalkiotas vejos ir spygliuočių duetas, paįvairintas madingais rododendrais, arba dar blogiau - trinkelių danga.

„Lietuvių skonis - labai dekoratyvus. Dažnai prisodinama labai daug ir įvairių augalų, mėgstami ryškių ir kontrastingų spalvų deriniai.

Subtilesni, mažiau rėksmingi augalai daugeliui atrodo nepatrauklūs.

O anglai, pavyzdžiui, savo parkuose nevengia net dilgėlių, kurios ne tik pasižymi puikiomis vaistinėmis ir maistinėmis savybėmis, bet ir gražiai žydi.

Mūsų specialistai tarsi lankosi užsienio istoriniuose parkuose, tačiau kažkodėl tos patirties Lietuvoje nepritaiko. Nežinau, ar jiems trūksta fantazijos, ar gerų užsakovų“, - akmenį į kraštovaizdžio specialistų daržą metė J.Paulauskienė.

Penkių močiučių gėlynas

Penkios pensininkės be jokių specialistų pagalbos šalia savo daugiabučio Vilniuje jau keletą metų puoselėja nuostabų gėlyną, atitinkantį ne tik pagrindines augalų sodinimo taisykles, bet ir naujausias madas.

Žinoma, tų madų močiutės nesivaiko.

Greičiau jos vadovaujasi sveika nuovoka, prigimtiniu skonio pajautimu ir tarp daugiabučio mūrų dar neišnykusiu bendruomeniškumu.

Didžiulis gėlynas stebina subtiliais augalų deriniais ir vientisumu, nors kiekviena moteris jame turi savąjį lopinėlį. Beje, pro šį gėlyną Miglos gatvėje į šalia esantį darželį kasdien keliauja vaikai, specialiai pasigrožėti juo ateina ir kaimynystėje gyvenantys žmonės.

Praverstų čia užsukti ir miesto savivaldybės atstovams. Vertėtų iš močiučių pasimokyti, nes sostinės gėlynai ir parkai atrodo vis dar apverktinai.

Siekiama naudos ir greito efekto

Aurelija Lozuraitienė

Kraštovaizdžio architektė

„Aš pati visuomet populiarinau daugiametes gėlės. Jos yra gražios, nebrangios ir, svarbiausia, žmogui leidžia pajusti metų laikų kaitą, gyvenimo tėkmę. Anglijoje, pavyzdžiui, vienas populiariausių augalų yra smulkiais žiedeliai žydintis snaputis. Ten žmonės žavisi niuansais, pustoniais, o ne ryškiomis vienmečių gėlių spalvomis, įmantriomis formomis. Nesu nusistačiusi nei prieš vienmetes gėles, nei prieš spygliuočius, bet jų turi būti saikingai, spygliuočiai negali sudaryti daugiau nei 30 proc. visų želdynų.

Manyčiau, dažnai apželdintojai žmogui net neleidžia pasirinkti, bruka tūkstančius kainuojančius bonsus ar kitus egzotiškus augalus, nes tai jiems naudinga, greitai padaroma ir atrodo efektingai.

Antra vertus, žmonės ir patys baiminasi, kad, pasisodinę lapuočių, turės nuolat nuo vejos grėbti jų lapus. O kam juos grėbti? Tai - puikus mulčas žemei. Tik krūmų nereikia mėtyti po pievą, o sukurti kompoziciją, kur nukritusį lapą paslėptų kiti augalai.

Bėda, kad mes neturime mokyklos, nutrūkusios mūsų kaimiškos tradicijos. Tačiau užtektų pasimokyti iš kaimynų latvių, čekų, jau nekalbant apie britus, kurių parkuose ir miestų gėlynuose daugiausia įvairių daugiamečių gėlių. Tuo tarpu pas mus miesto gėlynuose sugebama išnaikinti bijūnus ir flioksus, o vietoj jų kasmet sodinti vienmetes pelargonijas. Bet jos juk nemažai kainuoja ir darbo visiems užtenka.“