Specialiai lrytas.lt, Lagosas

Geriausia dovana, kokią tik galėjau sau pasidovanoti Kalėdų proga (ypač po tokių netikusių švenčių), buvo kelionė po Nigeriją. Su kitomis savanorėmis jau seniai planavome pakeliauti, bet niekaip ankščiau neradome laiko.

Iš pradžių planavome pasiimti porą vietinių draugų. Ne dėl to, kad nesugebėtume keliauti vienos. Balta odos spalva daugeliui asocijuojasi su krūva pinigų, todėl jei nežinai kainų ir nepažįsti vietovių, gali tekti sumokėti kelis kartus daugiau nei įprastai.

Nepaisant prekeivių troškimo pasipelnyti, Nigerija gali pasirodyti draugiškų ir nuolat pasiruošusių padėti žmonių šalis. Ir tai nėra melas. Vis dėlto, reikėtų būti pasiruošus vienam faktui, kad nesvarbu, kokie geri jų norai, gali tekti „palaukti“. Vos tik atvažiavusi sutikau vieną savanorę iš JAV. Pirmas dalykas, kurį ji pasakė: „Teks išmokti laukti“.

Apsvarsčiusios, kas blogiau, ar būti priklausomoms nuo kitų malonės ir laiko, ar rizikuoti keliauti savo jėgomis, galiausiai bendru nutarimu buvo apsispręsta: a) vyksime keturiese „oyibo“, b) išvykstame 2008 metų sausio 2 dieną.

Labai rimto ir tvirto plano neturėjome. Ne todėl, kad nemąstėme iš anksto, o todėl, kad Nigerijoje labai sunku ką nors planuoti, ypač, jei į planus įtraukiami nigeriečiai. Taigi apsisprendėme dar dėl dviejų dalykų, t.y. tikrai žinojome, kad vyksime į Abudžą ir Jankario nacionalinį parką. Laiko grafiką palikome atvirą - su viltimi, kad tuo metu, kai keliausime, draugai lagosiečiai atsiųs savo draugų kontaktus iš Kano ar Džos.

Sausio 2-osios rytas vėsus. Trys vokietės (Kristina, Tina, Dženi) ir viena lietuvė 5 valandą ryto su didžiausiomis kuprinėmis susitinka Sabo sustojime. Žmonių – vienas kitas, aplink tamsu tamsu (ir vėl elektros tinklai išjungė elektros tiekimą), tačiau nuotaika gera. Kad mūsų niekas neapiplėštų, vienas iš vietinių draugų pasiryžta atsikelti anksčiau ir palydėti mus bent iki autobusų stoties.

Tokiu ankstyvu metu žmonių gatvėse nedaug, tad ir viešasis transportas neaktyvus. Imame šiek tiek nerimauti, kad nespėsime į tarpmiestinį autobusą, nes kelionių agentūra perspėjo mus, jog autobusas išvyksta 7 valandą, bet jei norime gauti vietas, patartina atvykti bent valanda anksčiau.

Vėluojame, tačiau nedaug. Skubiu žingsniu priartėjame prie „Voyager“ agentūros biuro. Visur tamsu. Durys užrakintos. Nejau pavėlavome? Kažkoks vyrukas ramina mus, kad nepavėlavome, tai agentūros darbuotojai dar nesusirinko. Pasirodo, šios firmos autobusai niekada neišvyksta anksčiau nei 8 valandą ryto.

Dvi valandos laukimo tuo metu, kai galėjome miegoti, atrodo skausmingai. Per kelias minutes sulaukiame gausybės pasiūlymų vykti į Abudžą vienokiu ar kitokiu autobusu, tačiau viskas atsiremia į pinigus, saugumą ir patikimumą. Vis dėlto apsidairome aplinkui ir randame palyginti patikimai atrodančią firmą.

Kaina panaši į „oyibo“ kainą, t.y. kaina, skirta baltaodžiams, tačiau aptarnavimas palyginti geras, duoda pietus, be to, išvyksta anksčiau. Pasiryžtame. 7 val. 30 min. pajudame iš vietos sostinės link. Aštuonios valandos kelio šiek tiek kelia nerimo, tačiau mikroautobusas patogus, kelias palyginti geras, kamščių nematyti, o vaizdai tiesiog fantastiški.

Lagosą pavadinčiau chaoso miestu: kamščiai, triukšmas, minios žmonių, dulkės, šiukšlės ir požiūris, kad kiekvienas iš jų yra pasaulio bamba, todėl gali elgtis kaip nori. Už Lagoso kas kilometrą aplinka vis labiau rimsta. Keliai ne geresni, tačiau nėra tokios grūsties, ir žmonės ramesni.

Tolstant nuo Lagoso atsiveria visai kitoks peizažas. Vaizdai tampa panašesni į tuos, kuriuos televizija formuoja mūsų galvose apie Afriką ir afrikiečių gyvenimo būdą. Nigerijos gamta įspūdinga tuo, kad vienu žvilgsniu gali aprėpti keturis metų laikus: vienas medis dar tik ruošiasi sprogti, šalia jo – kitas, pasipuošęs šviežiais lapais, trečias jau meta nurudusius lapus, o ketvirto tik sudžiūvęs kamienas likęs.

Nigerijoje netrūksta žalumos, tačiau margaspalviai žiedai – retenybė. Neatsimenu, kada paskutinį kartą Lietuvoje atsisukau ar stabtelėjau, pamačiusi žydintį medį, išsiskleidusią gėlę, tačiau čia kiekvieną kartą atkreipiu dėmesį, lyg išvydusi stebuklą. Nesvarbu, kaip tuo metu mano galva užimta kitomis mintimis, ryškiaspalviai žiedai dulkiname mieste „pagauna“, norisi šaukti: „Sustok akimirka žavinga!“.

Kitas dalykas, už kurio kliūva akys vykstant į šiaurę nuo Lagoso, – tai gyvenamieji būstai. Tarp dviejų labiausiai išsivysčiusių miestų – Abudžos ir Lagoso – vyrauja moderniųjų technologijų nepaliestas gyvenimas. Namai statomi taip, kaip prieš kelis šimtus metų statė senoliai. Palmių lapais dengtos pašiūrės ar moliniai nameliai su šiaudiniais stogais atrodo kaip etnografinio muziejaus eksponatai.

Vaizdai, lekiantys pro autobuso langą, tokie stulbinantys, kad reikia sau priminti, jog esi Nigerijoje ir kad tai ne pažintinė televizijos programa apie Afriką.

Po beveik 9 valandų kelio su valandos stabtelėjimu pietų Lokodžoje pasiekėme Nigerijos sostinę Abudžą. Nuo tos akimirkos, kai įvažiuoji į miestą iki pat išvažiavimo, Abudža palieka teigiamas emocijas. Tai visiškai skirtinga aplinka nuo Lagoso. Miestas puikiai sutvarkytas, daugybė naujai pastatytų ar dar statomų modernių pastatų, ir jokių chaoso pėdsakų.

Tai nuostabiai suderintos vakarietiškos pramonės ir afrikietiškos tradicijos kompozicija. Abudža – jaunas miestas, tačiau dvelkia aristokratiškumu ir didingumu, būdingu senovės miestams. Atvykę iš Lagoso į Abudžą pirmiausia atkreipsite dėmesį, kad čia keliai platūs ir sutvarkyti, jokių kamščių (išskyrus užmiesčio kelius piko metu, kai žmonės važiuoja iš arba į sostinę), mažai okadų (motociklai – taksi), šviesoforai ne tik veikia, bet ir vairuotojai paiso jų.

Miesto centre, lyg kokioje Europoje, gatvės švarios, apsodintos žalumynais, pastatytos šiukšliadėžės, o naktimis įjungiamas apšvietimas. Nors daugelis užsienio šalių ambasadų vangiai keliasi iš Lagoso į Abudžą, čia veikia pagrindinės valstybinės institucijos.

Abudža – brangus miestas, kuris suteikia galimybę gerai uždirbti, tačiau tuo pat metu reikalaujantis daugiau išleisti, ypač gyvenamajam būstui. Dėl šios priežasties daugelis žmonių dirbančių sostinėje, gyvena užmiestyje, kur kainos daug mažesnės, pavyzdžiui, maisto kainos šiek tiek už miesto centro įtartinai mažos. Daugelį produktų galima nusipirkti gerokai pigiau nei Lagose.

Kitas juntamas skirtumas tarp Lagoso ir sostinės – oras. Atslinkus hamatanui (šaltam ir sausam sezonui) Lagose naktys tampa vėsesnės, o Abudžoje ir toliau už jos – tiesiog šaltos. Žinoma, žieminės striukės ar kailinių neprireiks, bet šiltesnis megztukas tikrai reikalingas. Kai kurie žmonės net dienos metu nešioja pašiltintus apsiaustus ir megztas kepures, nors apie pietus temperatūra gali šoktelėti iki 25 ar net 30 laipsnių Celsijaus.

Mus perspėjo, kad tolyn nuo Abudžos bus šalta, tačiau frazės „šalta kaip jūsų šalyje“ niekaip negalėjome suprasti, nes nebuvo aišku, kurį metų laiką pašnekovas turi galvoje. Taigi neprisikrovėme šiltų drabužių, o tik kelias palaidines ilgomis rankovėmis. Aš dar kartą peršalau (tai jau antras kartas per 4 mėnesius).

Abudžai paskyrėme dvi naktis ir vieną dieną. Mums pasisekė, nes turėjome galimybę apsistoti naujai atsidariusiame „SOS village“ namuose (tai pasaulinė organizacija, globojanti našlaičius). Šis našlaičių namų kompleksas išsidėstęs sostinės priemiestyje, kur aplinka labiau primena skurdžią Nigerijos padėtį, tačiau aukšti europiniai standartai, kuriuos taiko organizacija visiems našlaičių namams visose pasaulio šalys, leido pasijusti lyg papuolus į „mažąją Europą“.