Rugpjūčio 10 dieną į Vilnių iš Almatos grįžo grupė alpinistų ir keliautojų, dalyvavusių ekspedicijoje kopiant Ak Su kalnagūbryje. Jie įkopė į naują bevardę viršūnę, kurią pavadino Lietuvos tūkstantmečio vardu.

Į šiuos žavius kalnus vieni vyko vedami romantikos, kiti nostalgijos, norėdami prisiminti savo alpinistinius jaunystės pasiekimus, galbūt tikėdamiesi, kad jie mieli ir visuomet lengvai įveikiami.

Buvo tokių, kurie vežėsi savo vaikus ir vaikaičius, nes norėjo įžiebti jų širdyse meilę kalnams. Tian Šanis vadinamas Dangaus kalnais. Tai vieni gražiausių Azijos kalnynų, kuriems ypatingą žavesį suteikia tiesios lyg žvakės, į dangų šaunančios Tian Šanio eglės.

Aklimatizacija vyko Karakolo slėnyje treniruojantis ir besirengiant kopti į viršūnę. Pirmoji Gedimino Akstino vardo viršūnė, kuri taip buvo pavadinta prieš penkiasdešimt metų, rodos, pasiekiama ranka, tačiau ir čia buvo netikėtumų. Kelios grupės tiesiog jos nerado dėl blogų oro sąlygų.

Žvelgiant iš apačios, nuo slėnio, rodos, viskas aišku, tereikia ryžtingai nusiteikus eiti ir įkopti. Tačiau kalnai nenuspėjami, jie visuomet yra klastingi, todėl kopėjas turi būti atidus, atsargus ir nuolankus kalnams. Tik čia per kelias savaites gali pamatyti visus metų laikus: vasarą - kai dieną šviečia saulė ir reikia saugotis jos kaitrių spindulių, rudenį - kai pilki debesys ima berti ant galvos ledų krušą, žiemą – kai rytą prabudęs aptinki apsnigtą palapinę, ir pavasarį – kai saulė nuo gėlių ima tirpdyti sniegą. Kalnuose patiri amžinybės laikinumą, pastebi laiko tėkmę, greitesnę negu slėnyje. Galbūt todėl sakoma, kad nieko nėra pastovesnio už laikinumą.

Alpinistai - keistuoliai, kurie vasarą ieško žiemos

„Miegame ant perėjos. Mūsų palapinė pastatyta ant stalo dydžio aikštelės, kurią sukrovėme stačiame šlaite. Akmenys juda, miegant reikia vartytis atsargiai, kad nenugarmėtum apačion.

Kadangi visą naktį snigo, sapnavau šv.Kalėdas, kai apsirengęs Kalėdų Senelio rūbais klausiau vaikų: „Ar žinote vaikai, kas yra Kalėdos? Tai jums šventė, o tėveliams rūpestis, tačiau Kalėdų Seniui – pats darbymetis...“ Prabudau kalendamas dantimis nuo šalčio, lyg tikriausias Kalėdų Senelis“. Tai eilutės, rašytos dienoraštyje 4200 m aukštyje, nusileidus nuo Lietuvos vardo tūkstantmečio viršūnės.

Ieškodami naujos viršūnės kopėme vakarine Ak Su siena, traversuodami keteras, brisdami ant ledyno susidariusiais sniego laukais. Nusileidę nuo sniego atbrailos supratome, kad atgal šiuo keliu nebegrįšime – pakilti juo į viršų neįmanoma dėl galimos lavinos, teks apeiti kalnagūbrį kitu keliu.

Pasiekti viršūnę fiziškai nebuvo sunku, tačiau mūsų laukė sunkus kelias atgal. Tai buvo nemaža avantiūra, todėl keletas grupės narių pareiškė toliau nebeisiantys ir ketinantys grįžti į tarpinę stovyklą. Vadas Kęstas Baleišis, patyręs alpinistas, ryžtingai pareiškė, kad reikia eiti. Dvejojau - galbūt ir man sugrįžti su kitais į stovyklą? Tačiau supratau, kad dėl šio sprendimo vėliau gailėsiuosi. Galvoje sukosi mintis žūtbūt pasiekti viršūnę, o toliau - kaip nors.

Pajudėjome. Nuleidžiant virvė užstrigo tarp uolų, teko ropštis ją nuimti. Jau iki kelių klampodamas sniegu apačioje ėmiau gailėtis savo didvyriškumo. Silpnumo nereikia bijoti - tai žmogiška, tačiau norėdamas jį įveikti turi nepamiršti, kad kalnai reikalauja nemažų pastangų.

13 val. 10 min. pasiekėme viršūnę. GPS prietaisas rodė 4711 m aukštį, 42.2259 o N ir 78.6362 o E koordinates. Mūsų šešetas susigūžėme žemiau sniego viršūnės, aukščiausio keteros taško, ant uolų salelės. Čia skubiai sukrovėme akmenų ir čia palikome metalinę, iš anksto paruoštą kapsulę su Lietuvos vardo tūkstantmečio ženklu. Užslinko tirštas debesis. Išgirdome traškėjimą - tai besiartinančios elektros iškrovos ženklai, rodantys, kad bet kuriuo metu į mus gali trenkti žaibas.

Pradėjo pustyti ledo gabalėliais - tai patvirtino mūsų nuogąstavimus. Plaukai stojasi piestu - ne tik ant galvos, tačiau ir ant pūkuotės gaubto. Vadas nurodė veikti žaibiškai greitai. Parašėme raštelį su savo vardais, įrodantį, kad čia įkopėme, įdėjome jį į kapsulę, nusifotografavome ir ruošėmės atgalios. Kažkuris, perrėkdams vėją, sušuko: „Palaukit, juk reikia sugiedoti himną...“ Sugiedojome vieną posmą, o giedodami antrą tiesiog pamiršome žodžius. Kai aplink siaučia pūga, o virš galvos zirzia elektros iškrova, gali pamiršti ne tik himno žodžius, tačiau ir savo vardą. Išgirdome kažkur nudundant sniego laviną.

Besileidžiant vietomis nebematėme savo pėdsakų, jie buvo užpustyti. Klampojome palei keterą, nuo kurios nusileidome. Suvokiau, kad tai sunkiausia kelio atgalios į stovyklą dalis. Vadas davė komandą minti pėdas pasikeičiant, tačiau jėgos seko, ir pasivyti pirmuosius nebepajėgiau. Žinojau, kad turiu kažkaip judėti, nors ir lėtai, tačiau vis tiek judėti. Dėl deguonies trūkumo po kiekvieno prasmegimo iki juosmens netekau daug pastangų.

J.Brodskis yra sakęs: „Kalnuose reikia judėti lėtai, jeigu reikia - šliaužte, šliaužti“. Tą ir dariau. Staiga debesys prasiskyrė, pamatėme perėją, užsidėjome ant batų kates, prisirišome virves ir leidomės žemyn. Vandens nebeturėjome, o aš jaučiau stiprų troškulį, todėl nuolat laižiau sniegą, nors žinojau, kad darau blogai. Galvoje sukosi mintis - kodėl aš toks sunkus, nors šiandien nieko nevalgiau? Žiūrėdamas į netoliese esančius ledo plyšius klausiau savęs - dėl ko žmonės rizikuoja?

Svogūnų pievelės iliuzija

Saulė švietė džiovindama viršuje sušlapusią mūsų mantą. Laukinių svogūnų ir gėlių pievelė, kurioje įsikūrėme bazinę stovyklą, nuteikė nepaprastai šiltai. Rodėsi, tik dar neseniai viršuje kentėjome šaltį ir nepriteklių, o čia 3000 m aukštyje - tarsi rojuje. Upeliai šniokšdami tekėjo - gerk tyrą vandenį iki soties.

Kramtydamas lašinius prisiminiau anekdotą: „Eina jaunikaitis su valtorna rankose į muzikos mokyklą ir galvoja, kad reikia egzaminą kažkaip išlaikyti, o laiko mokytis groti kaip ir nebeliko, nes su draugais po kiemą lakstė – futbolą juk smagiau žaisti. Žiūri, mergaitė ledus pardavinėja. Kaip gera būti ledų pardavėja, nereikia jai muzikos mokytis, puikus gyvenimas, galvoja jis.

Atėjo į mokyklą, susikaupė ir per egzaminą pagrojo puikiai. Grįžta jaunasis valtornininkas namo, patenkintas gavęs gerą pažymį. Pamato vėl tą mergaičiukę prie ledų ir galvoja – kaip gerai, kad aš ne ledų pardavėjas!“ Panašiai galvojau ir aš - kaip gerai, kad ryžausi kopti, o ne pasukau lengvesniu keliu, atgalios.

Žiūrėdamas į Ak Su keterą, mačiau Nemuno, Žalgirio ir mūsų įkoptą Lietuvos tūkstantmečio viršūnes. Čia pat - naujos Bangos ir Dotnuvos viršūnės, tiesiog visa virtinė viršūnių lietuviškais pavadinimais. Lašiniai skanūs, ranka pasiskyniau po kojomis augančių laukinių svogūnų. Tikrai vertėjo kopti, juk smagu, kai gali prisiliesti prie tokių didingų kalnų ir jiems suteikti vardą, primenantį, kad mūsų Lietuva, nors ir maža, tačiau turi šlovingą tūkstančio metų istoriją.