Populiariausiame šiuo metu lietuviškame televizijos seriale “Pasmerkti” (TV3) filmuojasi 34 metų aktorius ir režisierius Povilas Laurinkus. Žinomo politiko Mečio Laurinkaus sūnus į lietuviško kino pasaulį nėrė grįžęs iš mokslų JAV.

— Baigėte aktoriaus meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tačiau vaidmenų sukūrėte ne tiek ir daug.

— Išties daug nevaidinau, visada labiau traukė režisūra. Esu pastatęs tris spektaklius. Pirmasis — “Keletas tikslių polaroidinių nuotraukų” (pagal Marko Ravenhilo pjesę). Jį pamatęs anuometis Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Egmontas Jansonas pakvietė dirbti į teatrą. Kartu su Oskaru Koršunovu pastatėme “Geismą” pagal Sarah Kane pjesę. Tai buvo mūsų bendras magistro darbas. Trečiasis — eskizas “Mažutis dinamitas” pagal Abi Morgan pjesę.

Mano diplominis darbas buvo vaidmuo spektaklyje “Savižudis” (pagal Nikolajaus Erdmano pjesę), kurį režisavo Dalia Tamulevičiūtė.

— Paskui jūsų karjera nutrūko?

— Išvykau į Niujorką. Jauną žmogų visada traukia iššūkiai. Tuomet man buvo vos daugiau nei dvidešimt, nesinorėjo užsisėdėti vienoje vietoje. Vis ko nors trūko — naujovių, potyrių.

Tai buvo visiška avantiūra — išvykau į Ameriką net nemokėdamas anglų kalbos. Nėriau į nepažįstamą pasaulį. Pirmus metus teko mokytis anglų kalbos, vėliau — stojamieji, papildomi kursai. Universitete pradėjau studijuoti kiną ir žiniasklaidą. Nors mokiausi tik trejus metus, Niujorke gyvenau beveik septynerius.

— Ar kuo nors nustebino amerikietiškoji kino mokykla?

— Amerikoje atsidūriau 2003-iaisiais. Tuomet jau ir mes buvome šio to matę. Stipriausius pagrindus man davė mūsų kurso vadovė profesorė Dalia Tamulevičiūtė, pedagogė iš didžiosios raidės. Kai turi tvirtus pamatus, ant jų lengva bet ką statyti.

Niujorkas — miestas, suteikiantis galimybę tobulėti. Amerikoje nustebino liberali mokymo sistema. Reikalavimus keli pats sau, niekas tavęs nekontroliuoja, nereikia drebėti prieš egzaminus. Gali laisvai rinktis, ką nori tobulinti.

— Kokia kino sritis jus labiausiai sudomino?

— Lėlinė animacija. Mano diplominis darbas taip pat buvo šio žanro. Suprantama, studijuodamas filmo nesukūriau. Tai buvo ilgametražio animacinio lėlinio filmo projektas, kurį sudaro scenarijus, eskizas, režisūra — apmatai, reikalingi filmui. Lieka sukrapštyti kokius 10 milijonų dolerių ir nufilmuoti.

— Apie ką būtų šis filmas?

— Negaliu sakyti. Turiu prietarą: jeigu sumanei projektą ir nori jį įgyvendinti, negalima pasakoti. Galbūt po 10 ar 20 metų aš jį įgyvendinsiu, tik vargu ar Lietuvoje.

— Pernai jus matėme TV3 seriale “Drąsos kaina”, šiemet vaidinate “Pasmerktuose”. Kaip patekote į šiuos serialus?

— Grįžęs į Lietuvą apie vaidybą negalvojau, tačiau niekada jos nebuvau atsisakęs. Kol mokiausi, septynerius metus nevaidinau. Aktorystė — sunki profesija, reikia nuolat palaikyti formą, o aš jaučiausi šiek tiek užrūdijęs. Kai pasiūlė filmuotis “Drąsos kainoje”, pamaniau, kad tai galėtų būti įdomi patirtis. Grįžus iš Amerikos buvo smalsu, kas kuriama Lietuvoje.

— “Drąsos kainoje” vaidinote mašinų vagį, garaže gražinantį automobilius. Ar jus domina automobiliai?

— Apie juos nieko neišmanau. Nors turiu vairuotojo pažymėjimą, vairuoju retai.

— Neturite supratimo, kas yra po variklio dangčiu?

— Absoliučiai jokio! Filmuojant dėl to kildavo komiškų situacijų. Kartais nemokėdavome net kapoto atidaryti arba uždaryti, o vaidindavome labai kietus “tiuninguotojus”. Teko išmokti sudėtingus tekstus.

— Tad jeigu reikėtų parodyti, kur yra karbiuratorius...

— Jokių šansų! (Juokiasi.) Filmuojant teko samdyti autoserviso darbuotojus, kad pakonsultuotų ir laiku sustabdytų, jei ką nors darome ne taip. Tai papildomos išlaidos.

— “Pasmerktuose” vėl patekote į nusikaltėlių pasaulį. Jūsų herojus Romka — mafijos boso Makaro (aktorius Vytautas Kupšys) žmogus.

— Esu tarp nusikaltėlių, nors ne visai su jais. Serialas įdomus tuo, kad niekada nežinai, kuo kas baigsis. Siužetas kuriamas atsižvelgiant į vaidybą, režisieriaus norus, reitingus. Tai — įdomus gyvas procesas.

Mano herojus iš pradžių nuo nusikalstamo pasaulio laikėsi atokiau, svarbesni buvo meilės reikalai. Jis norėjo Astą (aktorė Toma Vaškevičiūtė. — Red.) atvesti į doros kelią, ragino ją mesti gerti, netgi piršosi. Paskui Romka įsitraukia į nusikalstamą veiklą, pradeda vykdyti Makaro užduotis.

Manau, ir tikrame nusikaltėlių pasaulyje yra panašiai. Daugelis veikėjų į jį pakliūva netyčia, patys to nenorėdami, susiklosčius aplinkybėms. Romka — buvęs boksininkas. Mokslai nesisekė, jis lankė boksą kartu su kitais tokiais pačiais vaikinais. Vėliau atsirado visokių smulkių nelabai švarių reikalų.

— Romka iš prigimties nėra nusikaltėlis?

— Vieną akimirką jis gali ką nors pridaužyti, o kitą būti švelniausias žmogus pasaulyje savo merginai. Gali apsiverkti žiūrėdamas filmą ir čia pat pasielgti žiauriai.

Nusikalstamo pasaulio psichologija — labai įdomi. Yra toks nusikalstamas naivumas. Tie žmonės lyg ir ne visai suvokia savo elgesio pasekmes, bet jų naivumas — pavojingas. Jie tiki tuo, ką daro, ir nesusimąsto, kad tai blogai. Pamanyk, ką nors pagąsdino, kad grąžintų skolą! Taip reikia. Toks gyvenimas!

— Gal mokyklos laikais pats lankėte kokią nors sporto šaką?

— Nuosekliai — jokios. Gal devintoje klasėje buvau susidomėjęs kultūrizmu, bet anuomet visi ėjo į kultūrizmo klubus. Jei norėjai pritapti prie “chebros”, turėjai lankyti.

— Ar buvote prie “chebros”, prie maištautojų, ar ramus jaunuolis?

— Nebuvau nei banditas, nei itin geras. Šiek tiek maištavome, pankavome, bet santūriai: prisisegdavome ženkliukų, susišiaušdavome plaukus ir slankiodavome gatvėmis. Grįžęs namo vėl tapdavau geru vaiku. Pavadinčiau tai paauglystės žaidimais.

— Kaip sutariate su aktore Toma Vaškevičiūte, kuri vaidina jūsų mylimąją Astą?

— Reikėjo laiko priprasti prie partnerės. Iš pradžių buvo sunku, bet ne dėl jos. Kai esi ilgai nevaidinęs, reikia daugiau pasistengti. Per filmavimą tenka nuolat derintis, kalbėtis su režisieriumi, įsiklausyti, ko jis nori.

— Ar neknieti pasiginčyti, juk ir pats turite režisieriaus ambicijų?

— Būtent tai ir padeda suprasti, kaip reikia gerbti režisieriaus darbą. Juk čia — jo vizija. Nesiginčijame, tik kalbamės.

— Serialuose aktoriai dažnai improvizuoja.

— Tai būtina! Improvizacija įpučia gyvybę perteikiamiems žmonių santykiams.

— Ar jūs norėtumėte kurti televizijos serialą?

— Man įdomūs visi žanrai, televizija — taip pat. Galvočiau apie detektyvinį kriminalinį serialą, bet nesusijusį su mafijos reikalais. Man įdomesnė detektyvo klasika, kaip “Midsomerio žmogžudystės”, kur veiksmas plėtojamas kokiame nors mažame miestelyje, o žmogžudystė — tik intriga, padedanti perteikti žmonių santykius, jų buitį, kasdienybę.

— Kaip leidžiate laisvalaikį? Ar turite hobį?

— Man atrodo, kad hobis — išmonė žmonėms, nemėgstantiems savo darbo. Mano darbas sutampa su pomėgiu. Žiūrėti ir kurti filmus man yra ir darbas, ir malonumas.

Patinka gamta, medžioklė, žūklė, bet nesu užkietėjęs žvejys. Žvejoju, kai gaunu į rankas meškerę. Galiu daugiau nei aštuonias valandas pratupėti medžiotojo bokštelyje laukdamas žvėries, bet nesu prisiekęs medžiotojas, neturiu medžiotojo bilieto. Patinka būti gamtoje, tyloje. Mokykloje lankiau gamtininkų būrelį.

— Gal vis dėlto labiau norėjote būti gamtininkas ar miškininkas?

— Dėl profesijos dvejonių nekilo, dar dešimtoje klasėje apsisprendžiau, kur stosiu.

— Tėvai pritarė jūsų apsisprendimui?

— Jie labai liberaliai žiūrėjo į mano pasirinkimą. Manau, buvau pakankamai suaugęs, kad pasirinkčiau savo kelią. Tragedija, kai tėvai parenka profesiją, o vaikui tenka visą gyvenimą kankintis.

— Ar jūsų tėvas žinomas politikas Mečys Laurinkus žiūri serialus, kuriuose vaidinate?

— Žinoma. Tai natūralu, juk esame šeima. Greičiausiai jis žiūri ne patį serialą, o kaip jame vaidinu. Aš taip pat skaitau tėvo straipsnius ir juos vertinu.