Radži motina čigonė Raisa ALEKSANDROVIČ - jau laisvėje. Kai Radži Aleksandrovičius skynė laurus realybės šou „Kelias į žvaigždes II“, kai jam skambėjo gerbėjų aplodismentai, Raisa šeštąjį kartą kalėjo Panevėžio pataisos namuose, kur tą kartą buvo patekusi už narkotikų laikymą.

Prieš 2O metų šiame kalėjime gimė ir jos sūnus Radži. Raisa neslėpė, kad ji pagimdė ne tik Radži, bet ir jaunėlį Edgarą, kuris įsūnytas gyvena vienoje šeimoje Šiauliuose. Kad jos gyvenimą ženklina vagystės, plėšimai, narkotikai, kalėjimai, kad ji patyrė ir lesbietišką meilę.

Sausio mėnesį išėjusi į laisvę, Raisa atvyko į Vilnių. Ji įsikūrė bendrabutyje, kur nuomojasi mažą kambarėlį. Už jį per mėnesį moka 3OO litų. Tame bendrabutyje Raisą ir suradome.

„Mano gyvenimas - labai „saldus“. Netgi priešui nelinkėčiau tokio, - guodėsi čigonė, kuriai kovo 2O dieną sukaks 4O metų. - Aš neturiu jokio tikslo gyventi - ne kartą norėjau nusižudyti. Man nusibodo toks gyvenimas. Tačiau aš irgi žinau posakį - viltis miršta paskutinė. Aš noriu susitikti su Radžiku ir pasikalbėti su juo kaip su sūnumi. Aš noriu jam paaiškinti, kodėl jis atsidūrė vaikų globos namuose“.

- Ar džiaugėtės Radži sėkme realybės šou „Kelias į žvaigždes II“?

- Negi jūs nesidžiaugtumėte savo vaiko sėkme? Aš seniai žinojau, kad Radžikas dainuos. Jis dainuoja nuo mažumės. Aš dar kalėjime pirmą kartą sėdėjau, o jis jau dainavo. Tik aš nemaniau, kad jis tiek daug pasieks.

- Koks Radži jums atrodė per televizorių tame šou - labai gražus?

- Labai gražus, mėlynakis, kad ir kaip būtų keista. Mūsų šeimoje visų akys mėlynos. Ir mano tėvo, ir motinos, ir Radžiko. Norėčiau susitikti su Radžiku. Bet be pašalinių asmenų - visokių korespondentų, policininkų, kad galėtume pasikalbėti dviese. Aš turiu jam labai daug ką pasakyti.

Nežinau, gal jis labiau tiki savo globėja. Bet geriau ji teisybę sakytų - pusę meluoja. Kai Radžikas gimė, po kelių dienų ji man vos neatnešė popieriaus ir rašiklį, kad aš jo atsisakyčiau. Esą kam jis man reikalingas, vis tiek neturiu kur pasidėti. Aš jai pasakiau, kad vaiko neatiduosiu niekam.

- Kaip viskas klostėsi, kad Radži vis dėlto atsidūrė Panevėžio vaikų globos namuose?

- Dėl to, kad aš buvau nuteista kalėti aštuonerius metus. Atvežta į kalėjimą, netrukus jį pagimdžiau. O kalėjime gimusius vaikus nuo dvejų metų išveža į vaikų namus. Taigi man dar liko sėdėti ir sėdėti - visas bausmės terminas buvo prieš akis. Per tuos metus Radžiką į pasimatymą man atvežė tik vieną kartą.

- O už ką jūs tada kalėjote?

- Už plėšimą su įsilaužimu. Tada man buvo 19 metų.

- Ar su Radži tėvu, atlikusi bausmę, matėtės? Neseniai jis grįžo į Lietuvą - gyvena prie Panevėžio.

- Neturiu su juo jokių ryšių. Netgi neatsimenu, kur jį sutikau. Atrodo, Kaune. Su juo drauge praleidome tik porą mėnesių, ir viskas. Paskui jis buvo atvažiavęs į kalėjimą, prašė, jog duočiau sutikimą, kad jis galėtų paimti Radžiką iš vaikų namų. Atsisakiau. Tada atvažiavo jo tėvas. Jam taip pat nedaviau tokio sutikimo. Verčiau Radžikas tegul auga vaikų namuose, negu čigonų tabore.

- O jūs negyvenote čigonų tabore?

- Niekada. Aš 23 metus gyvenu gatvėje. Aš - čigonė iš Minsko. Kai Vilniuje atsidūriau, man buvo 19 metų. Motina mane čia atvežė. Kodėl - nežinau. Savo motiną tada išvydau pirmą kartą.

Ant kairės Raisos rankos - daugybė randų. Gal ji kalėjime bandė pjautis venas, o gal kas nors ją sužeidė?

- Pjausčiau ranką ir savo krauju rašiau malonės prašymą, kad manęs už tvarkos pažeidimus neišvežtų į Sibirą pas baltąsias meškas. Juk vaikas mažas buvo. Kurios moterys turėdavo daug nuobaudų, tas išveždavo.

- Ant jūsų rankų - efektingos apyrankės, žiedai. Gal jie ką nors reiškia?

- Ne. Man patinka nešioti tokius daiktus.

- Kas nors padovanojo?

- Pati pasidariau. Kai sėdi kalėjime - visko išmoksti.

- O ko jūs išmokote kalėjime?

- Daug ko. Mokykloje tiek neišmokau, kiek kalėjime. Minske aš baigiau keturias klases. Nepasakyčiau, kad kalėjimas gadina žmones. Jei žmogus buvo kiaulė - ir liks kiaulė. Jeigu jis žmogus - ir kalėjime bus žmogus.

- Kiek kartų sėdėjote kalėjime?

- Šešis. Pirmąjį ilgiausiai - aštuonerius metus. Paskui - po pusmetį, dvejus su puse metų. Va, taip. Už vagystes.

- Vogdavote dėl to, kad narkotikams reikėjo pinigų?

- Kodėl būtent narkotikams? Juk reikia ir valgyti, ir rengtis. Jūs manote, kad žmonės vagia tik dėl to, kad badytųsi? Ar jūs manote, kad narkomanai nevalgo? Verčiau apie narkomanus nieko nežinoti. Jaunystėje ir aš nežinojau, kas yra narkotikai ir kalėjimas, kol neatvažiavau į Lietuvą.

Kai išėjau į laisvę po pirmojo teistumo, nusprendžiau pabandyti - ir pabandžiau ant savo galvos tos „širkos“ (iš aguonų gaminamų narkotikų. - Red.).

- Patiko?

- Jeigu nebūtų patikę, nebūčiau sėdėjusi „ant adatos“ 15 metų. Tada viską užmiršti, viskas užsiglaisto. Švirkščiausi tai „širką“, tai heroiną. Bet ant kojų atsivėrė žaizdos. Kai gulėjau ligoninėje, gydytojai stebėjosi, koks stiprus mano organizmas - esą nuo tokio„stažo“ turėjau būti mirusi. Dėl kojų man davė antrą invalidumo grupę, gaunu 2OO litų pensiją. Dabar narkotikų aš nevartoju.

- Kai tiek daug laiko praleidote kalėjime, turbūt praradote visus savo gerbėjus, turėtus laisvėje?

- Apie vyrus aš negalvoju - jie man nereikalingi. Galvoju, kaip toliau gyventi, pragyventi. Atsibodo šlaistytis gatvėmis.

- O apie moteris? Ar kalėjime patyrėte lesbietišką meilę?

- Kalėjime lesbiečių daugiau, negu pusė. Ir aš gyvenau su moterimi. Ji dar liko sėdėti, susirašinėjame. Ilgiausiai su mergina pragyvenau septynerius metus. Dabar aš - viena.

- O kaip gyvendavote gatvėje? Kur nakvodavote žiemą?

- Vilniuje namų laiptinėse. Teko miegoti netgi miške.

- O kur išsimaudydavote?

- Nueini pas pažįstamus, išsimaudai - ir vėl į gatvę. Jeigu nėra savo kampo, tai ką daryti? Ir pinigų nėra, už ką tą kampą nuomotis? Gerai, kad dabar gaunu invalidumo pensiją - galiu nuomotis kambarį. Pagalbos neturiu iš ko laukti - artimųjų nėra. Motina mirė kalėjime Baltarusijoje, tėvas turi kitą šeimą, kitus vaikus.

- Kaip dabar manote, ar gerai padarėte, kad Radži palikote vaikų globos namuose?

- O kur jį reikėjo dėti? Aš sėdėjau, o vaikas su savo tėvu būtų atsidūręs čigonų tabore. Paskui jo tėvas išvažiavo į Maskvą. Radžikas būtų augęs Kirtimų tabore tarp tų velnių ir tapęs narkomanu.

Manau, kad pasielgiau teisingai, palikdama jį vaikų namuose. Jeigu jis būtų augęs tabore, nebūtų toks, koks yra dabar. Tabore jis viso to nebūtų pasiekęs. Tuo aš įsitikinusi 2OO procentų. Dabar matau, kad jis tapo žmogumi, dėl jo aš džiaugiuosi. Ir duok, Dieve, kad jis neišsimuštų iš savo kelio.

- Ką norite jam pasakyti?

- Noriu jam visa paaiškinti, kad jis kitų kalbų neklausytų. Noriu paaiškinti, kodėl jis atsidūrė vaikų namuose. Aš negalėjau jo pasiimti, nes pati neturėjau kur pasidėti. Nei stogo virš galvos, nei draugų, nei pagalbos. Nieko. Išeinu iš kalėjimo, stoviu gatvėje ir galvoju, į kurią pusę man traukti. O kur eiti su vaiku ant rankų? Manęs vienos ir tai niekas nenori priimti. O kas būtų priėmęs su vaiku?

Su juo aš noriu pasikalbėti kaip su sūnumi. Ar jis to norės, ar ne - tai jo reikalas. Ar supras jis mane, nežinau. Gal kada nors ir supras. Manau, tas pokalbis būtų paskutinis - paskutinis mūsų susitikimas. Nenorėčiau, kad dėl manęs jis būtų žeminamas - motina kalinė, narkomanė ir taip toliau.

- O kur žiedas, kurį jums Radži padovanojo rudenį, kai susitikote teismo salėje net po 16 nesimatymo metų?

- „Mentai“ (policininkai - Red.past.) man jo taip ir neatidavė.

- Raisa, kai kas man vis tiek neaišku. Kodėl, kai dar mažas Radži daug kartų koncertavo kalėjime, jūs net neateidavote į jį pasižiūrėti?

- Ir jūs tikite tokia nesąmone? Visa „zona“ gali patvirtinti, kad tada aš sėdėdavau karceryje. Kai tik Radžikas atvažiuodavo koncertuoti į kalėjimą - aš vis karceryje. Prašiau, kad išleistų bent į jį pasižūrėti. Ne, ir viskas.

- Argi kalėjimo vadovybė - tokia žiauri?

- Direktoriaus pavaduotoja mūsų nekentė, ypač manęs. Turbūt dėl sesers. Taigi mano sesuo Zemfira ten pasikorė. Prieš kokius aštuonerius metus. Tada aš buvau laisvėje, nežinau, dėl ko ji nusižudė.

- Gal atsimenate, kur prisiglaudėte, kai išėjote į laisvę po pirmojo teistumo, atsėdėjusi aštuonerius metus?

- Į Šiaulius nuvažiavau.

- Ir apsigyvenote gatvėje?

- Ne, ten įsitaisiau dirbti, nuomojausi nedidelį kambarėlį, už kurį mokėjau nuompinigius. Bet paskui iš Šiaulių išvažiavau.

- Kur pagimdėte savo antrąjį sūnų Edgarą?

- Laisvėje. Vilniuje. Edgaras mano, kad jį palikau. Ne, jis klysta. Edgarą išauginau iki dvejų su puse metų. Kai mane vėl uždarė į kalėjimą, mano sugyventinis atidavė Edgarą į vaikų namus.

Kai išėjau iš kalėjimo, per pusmetį privalėjau susirasti darbą, gyvenamąjį plotą, kad turėčiau kur prisiregistruoti ir pasiimti vaiką. O kaip - juk nė kapeikos kišenėje? Jie paprasčiausiai pardavė tą vaiką, kol aš dar sėdėjau.

- Jūsų sygyventinis?

- Ne. Toji Šiaulių vaikų namų viršininkė, pamiršau jos pavardę. Atidavė jį į svetimą šeimą. Nors buvau jai prisakiusi, kad tą pusmetį, kol viską sutvarkysiu, Edgaras būtų vaikų namuose, kad jo neatiduotų tokiai moteriškei, kuri norėjo jį pasiimti.

Atvažiavau į vaikų namus pripirkusi drabužių, žaislų, o vaiko - nėra.„Tai kur Edgaras?“ - klausiu. „Paėmė ta moteriškė - įvaikino“. Net nepaklausė, ar aš sutinku. Kol aš sėdėjau, jo dokumentai buvo sutvarkyti.

Akyse nemačiau tos moters, kuri jį įvaikino. O viršininkės vos išprašiau, kad bent vaiką parodytų, nė už ką nenorėjo. Puoliau prieš ją ant kelių - tada vargais negalais atvežė.

- Ar norėtumėte susitikti su Edgaru?

- Žinoma. Kai sėdau, Edgarui buvo dveji su puse metų, kai išėjau - penkeri. Dabar jam - 11 metų. Nežinau, kokia dabar jo pavardė - buvo Aleksandrovič. Be abejo, kad pakeista.

Nei kalėjime, nei laisvėje R.Aleksandrovič nenaudoja kosmetikos - nesidažo lūpų, blakstienų, nesipudruoja.

- Nemanau, kad būtina dažytis. Kam esi reikalinga - būsi reikalinga ir be grimo. O kam ne - tai ir grimas nepadės.

- Jūs - graži moteris.

- Buvau kažkada.

- Ir dabar gerai atrodote.

- Nepasakysi, kad nuo tokio gyvenimo gerai atrodau.

- Ar nenorėjote tapti artiste, išvažiuoti į Maskvą ir, kaip Radži tėvas, dainuoti, šokti anais laikais garsiame čigonų ansamblyje „Romen“?

- Ar aš? - Raisa apstulbo nuo tokio klausimo. - Balsas mano neblogas. Bet kam aš dabar reikalinga? Anksčiau - galbūt. O dabar - niekam.

Ji atidarė televizoriaus stalelio stalčių, norėdama parodyti albumą su straipsnių iškarpomis apie Radži. O ten - prikrauta švirkštų.

- Leidžiuosi tokius vaistus, „buliaus kraują“, nes mano labai žemas hemoglobinas.

- Ar niekada nebandėte susidraugauti su čigonais iš Kirtimų taboro?

- Niekada. Nenoriu.

- Ir kraujo balsas nešaukia prie jų? Ar jie jums padarė ką nors blogo?

- Nieko blogo jie man nepadarė. Bet aš jų nekenčiu, kad jie pardavinėja tą „mėšlą“ (narkotikus - Red.past.).

- Betgi jūs pati važinėdavote į taborą pirkti to „mėšlo“?

- Taip. Bet dabar aš narkotikų nevartoju. Koks tų čigonų gyvenimas? Jie vienas kito nekenčia. Iš jų jokios pagalbos nesulauksi. Turiu vienintelę draugę Svetą. Ji taip pat neturi kur gyventi - per „geras“ drauges prarado butą. Kai susitiko su manimi, ji metė gerti. Iškėliau sąlygą - arba nustoji gerti, arba išsiskiriame. Aš girtų negaliu pakęsti. Ir ji pasirinko mane. Bet mes - ne pora, ji mane palaiko dvasiškai.

Raisa atidžiai žiūrinėjo nedidelį albumą, iš kurio žvelgė visai kitaip nei čigonai augęs ir išauklėtas Radži. Akimirką pasirodė, kad pati motina negali patikėti, kad tai - jos sūnus.

- Aš išeinu iš kalėjimo ir vėl sėdu, išeinu ir vėl sėdu. Dėl to ir sėdu, kad laisvėje neturiu ką veikti, kur gyventi. Aš neturiu už ko užsikabinti. Jeigu kas nors man padėtų susirasti darbą, kampą, kur gyventi, gal sustočiau. Gal jūs galite man padėti susirasti darbą? Kad ir valytojos, nors kokį? - maldavo pražūtingu gyvenimo keliu einanti R.Aleksandrovič.