Specialiai MM, Ispanija

Ispanai mėgsta sakyti: „Kol gyvuos korida, gyvuos Ispanija“. Arba - „Kol gyvuos Ispanija, gyvuos ir korida“.

Korida (ispaniškai corrida de toros - bulių kova) - tai žmogaus kova su buliumi arenoje. Šis renginys labai populiarus Ispanijoje, Portugalijoje, Meksikoje, Brazilijoje.

Į koridos areną išbėgęs didžiulis bulius - lyg jėgos simbolis. Tačiau žmogus gyvulį gali nugalėti savo protu. Toreadoras turi būti drąsus, tikslus, apgalvojantis kiekvieną savo judesį - ši korida ne tik buliui, bet ir jam gali būti paskutinė.

Klasikinė korida išlikusi tik Ispanijoje, čia ji laikoma nacionaline švente. Joje apstu grožio ir linksmybių, rizikos ir mirties dvelksmo. Savo populiarumu koridą Ispanijoje pralenkia tik futbolas.

Korida - tai ne sportas, ne teatras. Tačiau ji turi ir sporto, ir teatro, ir baleto elementų. Korida dar turi ir mistikos. Ispanai mano, kad matadoras, nukaudamas bulių, išlaisvina jo sielą. Esą šis vėliau atgims žmogumi.

Mes, keliolika turistų iš Lietuvos, tarp kurių daugiausia moterų, taip pat viliamės išvysti koridą. Buvoti Ispanijoje ir nepamatyti koridos - tas pat, kaip keliauti į Vatikaną ir neišvysti popiežiaus. Tačiau kiti, tarp kurių taip pat dauguma moterų, pareiškia, jog negalės žiūrėti reginio, kurio metu žudomi gyvuliai, todėl į koridą neis.

Ispanijos sostinėje Madride ištaikę laisvą vakarą, susiruošiame į „Las Ventas“ areną. Įsigiję pigiausius bilietus už 4 eurus (14 litų), įsitaisome pačiame arenos viršuje.

Leidžiantis vis žemiau bilietų kainos kyla kaip ant mielių. Nelygu, kurie toreadorai - žvaigždės, publikos numylėtiniai - pasirodo arenoje, nelygu, kokio honoraro jie užsiprašo, brangiausi bilietai kartais gali kainuoti net apie 2000 eurų (apie 7 tūkstančius litų).

Koridoje paprastai dalyvauja šeši buliai ir trys matadorai. Pirmasis matadoras nukauna pirmąjį bei ketvirtąjį bulius, antrasis - antrąjį bei penktąjį, trečiasis - trečiąjį bei šeštąjį.

Suskamba pasadoblis - prasideda koridos dalyvių paradas. Arena praeina toreadorai su padėjėjais, arkliais prajoja pikadorai. Jie pasisveikina su prezidentu, kuris veda koridą, bei žiūrovais. Toreadorų apdarai blizga auksu ir sidabru - jie vilki siauromis iki kelių siekiančiomis kelnėmis bei trumpais prie kūno prigludusiais švarkeliais. Merginos ir moterys nuo šių drąsuolių negali atplėšti akių.

Pagaliau į areną išleidžiamas bulius. Mojuodami rožinėmis skraistėmis, toreadorai kviečia bulių į kovą - erzina jį, bando perprasti jo būdą. Paskui du raiti pikadorai apjoja areną ratu. Vienas bulių sužeidžia ietimi - gyvulio sprandu pasrūva kraujas. Mano draugijos moterims tai nepatinka ir jos susiraukia.

Tada arenoje pasirodo dviem trumpomis ietimis - banderilėmis apsiginklavę banderiljerai. Bulius artėja prie vieno, tačiau banderiljeras vikriai atšoka į šalį, praleidžia gyvulį pro save ir staigiu judesiu į jo sprandą susmeigia dvi banderiles. Sužeistas gyvulys toliau srūva krauju ir blaškosi po areną.

Prieš suerzinto buliaus akis pasirodo matadoras - pagrindinis koridos herojus. Tada ir prasideda svarbiausias (ispanai pasakytų - gražiausias) koridos momentas. Priešais gyvulio akis švytuodamas raudona skraiste, matadoras prisileidžia jį prie savęs per rizikingą atstumą. Po kelių tokių judesių ispanai pradeda staugti iš susižavėjimo.

Kiekvienas matadoro judesys apskaičiuotas, nes aišku viena - kovą laimės arba jis, arba bulius. Tačiau žmogus pergudrauja gyvulį - jo špaga susminga buliui tiesiai į širdį. Visa kova trunka apie 20-25 minutes. Jeigu truktų ilgiau, bulius imtų suprasti, kad didžiausias jo priešas - ne raudonas audeklas, o žmogus.

Korida tęsiasi, o mes bandome perprasti, kas po ko seka ir kaip nuosekliai artėja atomazga. Dauguma lietuvių turistų, išvydę kraują, raukosi, tačiau kai kuriuos bulių kautynės įaudrina.

Antrasis bulius, kai pikadoras jam į sprandą smeigia ietį, nepasiduoda - į šio arklį bando suvaryti savo ragus. Pikadoras vos nenukrinta nuo žirgo. Ispanai rėkia ir ploja - ne pikadorui, o buliui, nes jis - puikus.

Kai matadoro nukautas gyvulys sukniumba, aršusis pikadoras į jį dar įsmeigia savo ietį. Mano bendrakeleivės pasipiktina - kaip galima žudyti gulintį? Moterims nelaiko nervai, o viena net apsiverkia. Dauguma bendrakeleivių sprunka iš arenos.

Trečiasis matadoras publiką paperka be vargo. Pasisveikinęs su koridos prezidentu ir publika, jis nuo galvos nusiima savo kepurę ir padeda arenos pakraštyje. Kam ji skirta? Arba žiūrovams, arba žmonai, arba mylimajai.

Raudonąjį audeklą paslėpęs už nugaros, matadoras atsiduria priešais bulių „nuoga“ krūtine - tarp jo ir gyvulio nėra nė metro atstumo. Dar akimirka - ir bulius suvarys į žmogų savo ragus. Arena nuščiūva. Tačiau staiga matadoras žengia žingsnį į šalį ir raudonu audiniu elegantiškai bulių nuveda nuo savęs.

Ispanai staugia ir ploja iš pasigėrėjimo. Tačiau šalia manęs sėdintys japonų turistai tarpusavyje plepasi net ir tokiu momentu. Dar kiek pažaidęs su buliumi, pademonstravęs ištisą virtinę puikių žingsnių bei judesių, matadoras gyvulį nukauna.

Pasigirsta pasadoblis, į areną įjoja trys arkliai. Prie kinkinio pririštą nukautą bulių arkliai šuoliais tempia lauk. Šis ant arenos smėlio palieka kruviną šliūžę. Korida baigiasi - vėl skamba pasadoblis, vėl griaudi ispanų ovacijos.

Ispanai sako: „Savo buliams mes leidžiame sulaukti ketverių metų, o paskui jiems lemta žūti kaip didvyriams“. Nieko sau didvyriai! Ir šioje koridoje nukauti buliai iškeliaus į mėsos kombinatą.

Lietuviai stebi koridą visai kitomis akimis nei ispanai. Daugumai jų korida - jokia šventė, o tik gyvulių žudymas. „Korida - žiaurus dalykas. To neatpirko net matadorų žavesys“, - sako viena bendrakeleivė. Negalėdama žiūrėti, kaip žudomi gyvuliai, moteris paliko areną, kai buvo nukautas antrasis bulius.

„Pradėjo gyvulį badyti - pirma ietimi, paskui strėlėmis, kad jis greičiau atsijungtų. Tik tada pasirodė matadoras. Maniau, kad gyvulį nukaus vienu smūgiu, kad jam nereikės kankintis. O jį nukankino tik per 20 minučių“, - piktinosi kita turistė. Ši moteris - labai jautri žiauriems vaizdams. Ji irgi išėjo iš koridos, kai buvo nukautas antrasis bulius.

Ispanijoje kartas nuo karto taip pat pasigirsta balsų esą korida - gal ir žiaurokas reginys, kurį nederėtų stebėti vaikams. Tačiau dauguma ispanų į bulių kovas traukia ištisomis šeimomis - su vaikais.

Ispanai negaili ovacijų matadorams. Ispanijoje ne kino žvaigždės, ne populiarūs dainininkai yra moterų geidžiamiausi vyrai, o bebaimiai matadorai (bei futbolininkai). Šiais laikais garsūs matadorai uždirba milijonus (kaip ir futbolininkai). Tik futbolininkai mėgsta tuoktis su aktorėmis, manekenėmis, o matadorai veda kilmingo kraujo gražuoles.

Toreadorų mokyklų yra beveik kiekviename didesniame Ispanijos mieste. Jose besimokantys jaunuoliai koridos arenoje iš pradžių pasirodo kaip matadoro padėjėjai. Paskui jie tampa matadorais. Ne vienas matadoras žuvo arenoje, daugybė buvo sužeista. Tačiau ir sužeistam matadorui baigti kovą su buliumi - garbės reikalas.

Madrido „Las Ventas“ - didžiausia arena Ispanijoje, joje telpa per 22 tūkstančius žiūrovų. Apskritas mauriško stiliaus statinys primena cirką, tačiau virš jo nėra kupolo. Koridos sezonas čia prasideda gegužės mėnesį.

Anksčiau į šią areną buvo priimta ateiti su raudonu gvazdiku atlape ir cigaru. Kai 22 tūkstančiai žiūrovų užtraukdavo cigarus, atrodydavo lyg arenoje kiltų gaisras. Dabar šis paprotys nebemadingas.

Įvairių kalbų išgirsi „Las Ventas“ - vasarą Madride šurmuliuoja būriai turistų. Tačiau dažniausiai čia skamba ispanų kalba - bulių kovas patyrusia akimi seka madridiečiai. Jų neapgausi - kaip mat pradės švilpti.

Iš tiesų tikrąjį ispanų temperamentą pajusi koridoje. Bet jai pasibaigus ramybės neduoda vienas dalykas - kodėl ispanams mirtis tokia nebaisi?