Aktorė Eglė Jackaitė niekada nesivaržė būti atvira. Lietuva žino žavios šviesiaplaukes moters keblias meilės istorijas. Multimilijonierius lenkų kilmės amerikietis Kenas jai siūlo tobulą gyvenimą - karjerą Niujorko Brodvėjaus teatre, atostogas atokiausiuose pasaulio kampeliuose, žemiškus malonumus, kurie paverstų 33 metų lietuvaitės gyvenimą rojumi.

Lrytas.lt videonaujienose žiūrėkite reportažą apie E.Jackaitę.

Kenui reikia jos rankos ir širdies. Tačiau pastaroji jau užimta. Ir vargu ar vyras, taip norėjęs pakloti pasaulį po Eglės kojomis, o greičiau parklupęs pats, nugalės savo varžovą - garsų, charizmatišką ir talentingą režisierių Oskarą Koršunovą. Nes Eglė prisipažįsta mylinti jį.

- Režisierius O.Koršunovas, skirtingai, nei Kenas, privertė jūsų akis švyteti?

- Taip. Bet su Oskaru susitarėme apie mūsų meilę nekalbėti. Jis apskritai niekada neatvirauja apie savo asmeninį gyvenimą. O aš - kitokia. Negaliu nepaisyti širdies, bet ir kalbėti apie mūsų meilės istoriją būtų sunku.

- Tai pirmas kartas, kai norite atsitverti tylos siena.

- Tikrai ne todėl, kad to prašytų Oskaras. Tiesiog yra priežasčių, kurios verčia abejoti, ar galėsime būti kartu. Nieku gyvu jų niekam neatskleisčiau. Tik dėl to, kad Oskaras man labai brangus. Jei būčiau protinga, turėčiau užversti šitą savo gyvenimo puslapį. Tuo viskas pasakyta. Bet kuri gi moteris sąmoningai ryžtųsi pabėgti nuo savo laimės ir mylimojo?

- Ar kelią pas Oskarą jums pastojo moteris?

- Moteris būtų per daug paprasta. Šioje istorijoje nėra nei žmonos, nei kitų moterų. Turiu rožinę svajonę, kad viskas išsispręstų. Kad galėtume būti kartu. Tada viskas stotų į savo vietas. Bet nežinau, ar tai įmanoma.

- Sakoma, jog kai myli - viskas įmanoma.

- Tik ne šiuo atveju. Nors tam žmogui jaučiu pačius nuoširdžiausius jausmus. Dėkoju Dievui, kad sutikau Oskarą, kad jis yra šalia. Esu dėkinga už tai likimui. O kaip bus, taip bus. Su Oskaru patyriau tai, ką norėjau patirti. Apie ką kiekvienas galėtų svajoti. Visi siekiame patirti laimingą meilę, bet ne visada ji būna laiminga.

- Jūsų amerikietis draugas Kenas, matyt, taip pat norėtų išgyventi laimingą meilę, bet jį kankinate.

- O gal jis nori būti kankinamas? Aš elgiuosi natūraliai.

- Darote viską, kad jis suvoktų savo apgailėtiną padėtį?

- Matyt, kažkur giliai širdyje man atrodo, kad jis niekada nepabėgs. Jis man kartoja, jog ne mano kaltė, kad jo nemyliu. Jis pats užsibrėžė tikslą mane pasiekti ir jam jokios kliūtys neįdomios. O aš nebijau, jei vieną dieną jis susivoks ir viskas pasibaigs. Nebijau jo prarasti.

- Kam tuomet jis jums reikalingas?

- Moteriai reikia vyro, kuris norėtų ir siektų jos bet kokia kaina. Meluočiau sakydama, kad man jo dėmesys nepatinka. Pagaliau vieną dieną aš dar norėčiau sukurti šeimą. Ir jis yra vienas iš kandidatų (juokiasi).

Jei visai jam nejausčiau simpatijų tikrai negalėčiau su juo susitikinėti ir jo paliesti. Turtų man nereikia. Pati nesu vargšė. Jis tai žino ir dėl to dar labiau mane myli. Matyt, supranta, kad racionali moteris labai greitai taptų gražių namų gražia ponia.

O su manimi jis kiekvieną kartą turi spėlioti - pamatys dar kartą ar nepamatys. Kita vertus, visi man sako, kad esu pakankamai racionali. Bet, matyt, ne šiuo atveju. Man labai svarbūs jausmai.

- O gal su laiku priprastumėte?

- Priprasti negalėčiau. Su Kenu susipažinau labai sunkiu savo gyvenimo laikotarpiu. Jis pradėjo atakuoti dėmesiu, bet nespaudė priimti sprendimus. Kenas apskritai be galo geras žmogus arba, kaip sakoma - gera partija. Tik tos liepsnelės manyje nėra.

- Bet moterys, būna, pamilsta gerumą.

- Tai štai, kad ne. Man tėtis sako: „Kas ta aistra ar jausmai? Jie praeina. O su Kenu galėtum, kaip už „pečiaus“ gyventi. Būtum mylima, priprastum ir pati pamiltum.“ Aš ir pati vis suku galvą, kaip įvertinti tą jo gerumą ir pasistengti pamilti. Tikrai sau to linkėčiau. Ir mano sūnui jis patinka. Bet man, kaip įkirptai į uodegą - dabar nereikia jo, ir viskas.

- O jei vieną dieną Kenas iškeltų sąlygą „arba-arba“?

- Jis apskritai turėtų turėti savigarbos ir man pasakyti: „Mergele, sustok, taip daugiau negalima.“ Man tai labai patiktų. Bet Kenas - tarsi kilimėlis. Pats save pasiklojo man po kojomis. Ir mane tai erzina. Aš pripratusi, kad vyras būtų vyras. Jis neturėtų leisti moteriai su savimi daryti, ką ši nori, ir jaustis laimingu tik todėl, kad jai taip gerai.

- Po pasaulį keliaujate platoniškai susikibę už rankų?

- Jei turėčiau „atidirbti“ už keliones, kurias jis apmoka, pasiųsčiau jį tą pačią akimirką, ir viskas būtų baigta. Jis tai žino ir eina link manęs labai atsargiais žingsneliais. Sąlygas diktuoju aš. Leidžiu jam tiek, kiek pati noriu. O jis su viskuo taikstosi. Norėčiau, kad būtų kitaip. Pagarbą reikia užsitarnauti.

Galiu gerbti jį tik už tai, kad pats savo rankelėmis užsidirbo tai, ką dabar turi. Bet jam, matyt, reikia, kad moteris išsidirbinėtų. Mums abiems, matyt, to reikia.

- Ar jam teko skaityti nors vieną interviu su jumis?

- Kartais aš dar nebūnu mačiusi tų interviu, o jis jau būna spėjęs perskaityti. Kenas seka visą mano gyvenimą. Bet manęs tai neglumina. Nemeluoju jam ir nenoriu būti geresnė, nei esu iš tiesų. Tačiau jis myli mane tokią ir nenori pakeisti.

- O artimieji nebūgštauja dėl jūsų atvirumo?

- Po vienos publikacijos man vienas draugas yra pasakęs: „Pasiskaityk komentarus internete, gal praeis noras atvirauti“. Pasiskaičiau. Ir ką - nieko naujo: pyktis, purvas, pavydas. Paklausiau to draugo, ar jis tikrai mano, kad tai gali mane „sulaužyti“. Atvirkščiai - nuo to tik stipresnė tampu. Man svarbi tik artimųjų nuomonė, o jie manęs bet kokiu atveju neišsižadės.

Ne paslaptis, Lietuva - kaimynų kraštas. Gal ir geriau būtų neatvirauti, bet kas sukūrė taisykles, apie ką galime kabėti, o apie ką ne? Kalbėdama aš sąves neišduodu. Ir visada sakau: „Kas šventas, meskite į mane akmenį.“ Patyliukais taip, kaip aš, gyvena daugelis, tik skirtumas tas, kad aš nebijau to garsiai pripažinti.

- Prieš aštuonerius metus nutrūko jūsų santuoka su aktoriumi Edvardu Braziu. Ar sugebėjote išsaugoti gražius santykius su savo sūnaus tėvu?

- Santykiai liko normalūs. Esame kaimynai ir kolegos teatre. Tiesiog mes - nebe šeima. Sunku buvo iš pradžių - turėjome vaikelį. Dėl jo norėjosi visavertės šeimos. Mes, kaip ir visi mainydami žiedus, negalvojome, kad vieną dieną išsiskirsime.

- Kažkas išjudino šeimos pamatus?

- Aš manau, kad dvidešimtmečiams tuoktis apskritai per anksti. Juk tuokėmės ne „iš reikalo“. Gal tik jaučiau savo šeimos šiokį tokį spaudimą. Porą kartų mus drauge su Edvardu užtiko mano artimieji ir pasakė: „Rinkis - „arba- arba“. Niekas čia tavęs nevalkios.“

Išsiskirti buvo per daug sunku. Pagalvojome, gal reikia tuoktis. Aš esu tikinti, bet priesaikos bažnyčioje nedavėme. Nebuvau visiškai tikra, bijojau save nuvilti. Mylėjau Edvardą, bet daug svarsčiau, ar jis yra mano tikroji meilė.

Kai meilė baigėsi, man atrodė geriau gyventi atskirai ir nebekankinti vienas kito. Net vaikui geriau matyti tėvus atskirai, bet laimingus. Sūnui paaiškinau, kad tėtis niekur nedingo. Jie labai gražiai bendrauja. Jokūbas be proto myli tėvą.

- Vengdama prisiekti meilę bažnyčioje, pasilikote atsargines duris, pro kurias visada galima išsmukti prasidėjus pirmiesiems nesutarimams?

- Turėjau atsakomybės jausmą. Klausiau savo širdies, o ji kuždėjo neskubėti. Ir neapsirikau. Nesuprantu tų, kurie skuba prie altoriaus, o po metų jau prašo Vatikano ištuokos, gėdingai meluoja, kad kartu nemiegojo ir taip toliau. Tai ne man. Jei viskas būtų buvę gerai, po keletos metų tikrai būtume prašę Dievo palaiminimo.

- Antrą kartą pasiryžti santuokai bus sunkiau?

- Kuo toliau, tuo sudėtingiau. Juo labiau kad jau turiu šeima - savo sūnų. Man trūks plyš nebereikia ištekėti ir pasauliui palikti palikuonį. Bet tai nereiškia, kad nenorėčiau tapti kažkieno žmona. Tik dabar norėčiau lygiaverčio partnerio. Materiali vyro padėtis man nėra svarbi, bet tam, kad jį gerbčiau, jis turi uždirbti.

Vyras negali ateiti pas mane, žadėti gražų gyvenimą, atsidaryti šaldytuvą, pasiimti pieno ir vaidinti šeimininką. Nejausčiau tokiam pagarbos. Vyras turi būti autoritetas, su kuriuo galėčiau tobulėti, žengti į priekį. Dauguma mano sutiktų vyrų daugiau iš manęs ėmė, nei davė.

- Ar savo sūnų supažindinate su kiekviena jūsų gyvenime atsiradusia nauja meile?

- Visada paisau Jokūbo nuomonės. Žiūriu į vaiką ir žinau, ar galėsiu būti su tuo žmogumi, ar ne. Su vaiku esame visiškai atviri. Nuo mažens nieko nuo jo neslepiu. Jis - mano draugas ir patarėjas, pats brangiausias man žmogus. Jei man - eilinė pažintis, su vaiku nesistengiu žūtbūt supažindinti. O tikrai mylėtų vyrų mano gyvenime ne tiek daug ir buvo. Su jais Jokūbą supažindindavau pirmiausia.

- Vaikas nekonkuruoja su jūsų draugais dėl mamos dėmesio?

- Žinoma, jis bijo, kad dėmesiu reikės su kažkuo dalytis. Pamatęs, kad mano akys blizga sutikus kažkokį draugą, jis ima jo nebemėgti. Kažkada mano labai mylėtą vyrą Jokūbas sugebėjo subtiliai, rafinuotai, bet be galo gudriai įskaudinti. Mums sėdint pas mane namuose, įėjo sūnus ir paklausė, kada mano draugas išeis namo. Negana to, pavadino jį mano buvusio draugo vardu. Tikrai neatsitiktinai.

Stebėjau, kaip tas žmogus sureaguos. Karščiuosis ar bandys parodyti vaikui jo vietą. O jis sumišo. Vėliau pasakė, kad dar niekas su juo taip nesielgė. Kalbėjau su Jokūbu, klausiau, ar jis nori, kad būčiau laiminga. Jis aiškino norintis, bet tas vyras, anot jo, man netiko. Vėliau stengiausi, kad jie nesusidurtų, o jei atsitiktinai susitikdavome visi trys, Jokūbas imdavo maldauti: „Mama, nežiūrėk į jį taip. Dar pasibučiuosit.“

Dabar jau norėčiau antro vaikelio, bet Jokūbas kategoriškas - nebent tik nuo jo tėčio. Juokauju, kad buvęs vyras turės tapti donoru.

- Išgyvenote skyrybų dramą, bet sugebėjote išlaikyti puikius santykius su savo buvusiu vyru. Tokia patirtis pravers vedant naują televizijos laidą „Sudaužytų širdžiu klubas“?

- Turiu gyvenimiškos patirties, kuria galiu pasidalyti. Esu geras, niekam blogo nelinkintis žmogus ir labai jaučiu kitus. Šitoje laidoje rinksis moterys, išgyvenusios skyrybų skausmą. Su kolegėmis stengsimės joms padėti įveikti psichologines problemas, sugrąžinti pasitikėjimą savimi, o gal net atrasti naują gyvenimo meilę. Stengsiuosi klausytis savo širdies ir kiek įmanoma joms padėti.

- Turėdama glaudų ryšį su savo sūnumi stengiatės kompensuoti prarastus santykius su tikra savo mama?

- Mama vaikui svarbesnė, negu tėtis, kaip vaikas jį bemylėtų. Vaikystėje man labai reikėjo mamos. Juk buvau vos dviejų, kai ji mus su broliu paliko. Todėl visuomet galvojau, kad pati būsiu labai gera mama. Kai pajutau, kad laukiuosi, dar studijavau trečiame kurse.

Visi gąsdino, kad išmes. Akademinių atostogų Klaipėdos universitete būsimųjų aktorių niekas neleisdavo. Bet neišmetė. Bet jei būtų reikėję rinktis, būčiau pasirinkusi vaikelį, ne aktorystę. Joks vaidmuo vaiko neatstotų. Šeima man svarbesnė nei karjera.

Pastojusi skaičiau labai daug literatūros apie motinystę, kalbėdavausi su vaiku. Ir žinojau: jei tik turėsiu pieno, būtinai savo kūdikį maitinsiu. Nes man augant visi sakydavo, kad manęs tikra motina net nemaitino. Krūtinės gailėjo. Man buvo nesuvokiama, kad moterys nemaitina kūdikio dėl to, kad išgyvena, kaip krūtinė atrodys.

Aš Jokūbą maitinau beveik dešimt mėnesių, o vėliau kraujo tyrimai pablogėjo, teko nutraukti. Tuo metu sunkiai gyvenome - nuo stipendijos iki stipendijos. Žinojau, kad būsiu gera mama ne kurdama vaikui taisykles ir teisingą režimą, bet užmegzdama su juo ryšį.

Man mamos labai trūko. Visi kalbėjo apie ją tik blogai. Norėjau, kad nors kas ją užgintų ir pasakytų kažką apie ją gero. Mano pirmas vardas, kaip jos - Gileta. Bet juo mane kas nors pavadindavo tik tuomet, kai norėdavo įžeisti. Tą akimirką laikydavausi pakankamai stipriai, o po to kampelyje išsiverkdavau.

- Tėtis mamos neatstojo?

- Jis visada buvo šeimos ramstis. Jis labai mus mylėjo, rūpinosi - ir nagiukus karpydavo, ir iš darželio pasiimdavo. Tėtis visą laiką norėjo būti ne tik tėčiu, bet ir mūsų draugu. Visada jaučiau jam baimingą pagarbą ir didžiavausi juo. Nebuvome standartinė šeima. Džiaugdavomės tuo, ką turime. Tėtis mus vadibdavo - „mano guminukai“, nes mums su broliu visuomet viskas būdavo gerai.

Buvome šviesūs vaikai. Visada pirmi - ar sporte, ar literatūroje. Ir žmonės mus mylėjo. Bet nepakęsdavau, jei imdavo gailėtis. Atsimenu, kai tėtį nuteisė, gyvenome pas močiutę. O ten susirinkdavo visos jos draugės ir prasidėdavo: vargšai vaikai, mama paliko, tėtis kalėjime, pagailėkime.

Visą laiką stengėmės įrodyti - mes normalūs, mums viskas gerai. Net jeigu kažkas būdavo ne taip, o ne taip, sunkiai gyvenant, būdavo neretai, visiems įrodinėdavome, kad viskas puiku. Kai ateidavo iš tarnybų tikrinti mūsų namų, nieku gyvu neišsiduodavome, stodavome mūru už savo šeimą.

- Tėčiui atliekant bausmę visą laiką gyvenote su močiute?

- Brolis gyveno. Pamotė susirgo vėžiu. Važinėjo po ligonines. Kadangi tuo metu jau turėjome jaunesnį brolį Deivydą, tapau aukle. Gyvenau visur, net pas auklėtoją. Būdavo, porą mėnesių apsistoju pas vienus gimines, porą mėnesių pas kitus. Jokių ožių rodyti niekada negalėjau. Kai neturi pasirinkimo, privalai prisitaikyti.

Subrendau išgyvenusi kančias ir vargą. Tai užgrūdino. Ir už tai aš dėkinga likimui. Niekada nebūčiau tokia, kokia esu dabar, jei ne vaikystėje patirtos traumos. Būdavo laikas, kai galvodavau - tik mama galėtų mane suprasti. Pradėjusi bręsti galvodavau, o kažin kaip mano mamai buvo? Taip norėdavosi pasimatyti, pasikalbėti. Į klausimą kaip mano mama atrodė, dažniausiai sulaukdavau atsakymo: „Eik, į veidrodį pasižiūrėk“.

Visi kalbėjo, kad ji buvo labai graži. Bet tik tiek. Kai po daug metų ją išvydau, ji jau buvo labai pasikeitusi, bet vis tiek pastebėjau, kad ji buvo nepalyginamai už mane gražesnė. O aš susirinkau ne tik jos, bet ir tėčio bruožų.

- Sugebėjote atleisti mamai?

- Vaikystėje buvau palikta ir labai įskaudinta. Apie atleidimą net kalbos negalėjo būti. Visada įsivaizduodavau, kad sutikusi ją paklausiu, kaip ji galėjo mus palikti. O pati susilaukusi vaiko kitaip į viską pažiūrėjau. Supratau, kokia ji buvo nelaiminga. Nesusiklostė jos gyvenimas ir už tai jos nei smerkti, nei teisti negaliu.

Dabar, kiek galiu bandau, jai padėti. Po truputį bandome bendrauti. Kažkokio ypatingo ryšio nėra, bet tai natūralu - pirmą kartą ją išvydau tik prieš dešimtį metų, būdama 23-ejų. Norėčiau, kad bent dabar jai būtų lengviau gyventi. Neseniai nupirkau jai bendrabučio tipo butuką. Visi man patarinėjo registruoti jį savo vardu. Bet jis nekainavo kažin kokių pinigų, o aš noriu, kad mama pajustų kažkokią atsakomybę. Praras tą butą, tai praras.

Priimu ją tokią, kokia ji yra. Jeigu ji laiminga taip gyvendama - tebūnie. Ji nenori keistis. Buvau parsivežusi ją porai mėnesių į Klaipėdą, bandžiau gydyti. Eidavome kartu ir į teatrą, ir į paplūdimį, kartu lankėmės ir gydymo kursuose. Apie alkoholizmą dabar žinau beveik viską. Kai ją pirmą kartą atsivežiau, jos nenorėjo priimti net ligoninė. Buvo visa utėlėta, mušta permušta. Vargšė moteris, man labai labai jos gaila.

- Kaip tėtis žiūri į tai, kad dabar globojate jus palikusią mamą?

- Jis sako, kad jam ji - mirusi. Kiek suprantu, jis labai mylėjo tą moterį ir sunkiai pamiršo. Todėl visiškai išbraukė ją iš savo gyvenimo. Tai buvo didelė jo gyvenimo meilė.

- Mama, be jūsų su broliu, susilaukė dar kitų vaikų?

- Dar keturių. Su viena sese - Esmeralda bendrauju. Ji vyriausia - dvidešimt penkerių. Esu mačiusi brolį Arnoldą ir seserį Viktoriją. Ema įvaikinta - jos nemačiau.

- Randate su broliais ir seserimis panašumų?

- Su Esmeralda randu. Laimė, kad visi tie vaikai sveiki. Nes motina tuo metu, kai juos gimdė, jau stipriai gėrė. Kai mus paliko - jai tebuvo dvidešimt dveji, ir alkoholis dar nebuvo paženklinęs jos veido. Ji - silpno charaterio ir be atsakomybės jausmo. Gyveno ta diena. Kita vertus, ji turėjo būti labai stipri, neįsivaizduoju, kiek reikia stiprybės užmušti savyje kaltės jausmą. Nes tam, kad išgyventų, ji turėjo susitaikyti su tuo, ką padarė.

Kai pirmą kartą jos paklausiau, kodėl mus paliko, jokių emocijų neišvydau. Tada supratau, kad jei reikės, pati su ja butelį išlenksiu, kad tik nors kiek ji man atsivertų. Ji labai uždara - neįsileidžia į vidų. O mano Jokūbas iškart ją priėmė. Apskritai jis man labai padėjo - suminkštino situaciją.

- Kaip į mamą kreipiatės?

- Stengiuosi išvengti situacijų, kuriose reikėtų kreiptis tiek mama, tiek vardu. Mama jos niekada nevadinau. Kartais kalbėdama telefonu pasakau: „Mamužėle“. Žinau, kad jai tai patinka. Pirmą kartą šiais metais pasveikinau ją su motinos diena. O ji pasakė: „Aš to neverta“.

Man labai patiko, kad po daugelio metų mane pamačiusi ji nesurengė muilo operos. Nebuvo jokių: „Dukryte, apsikabinkim, kokia tu užaugusi“. Ji jaučia savo vertę, žino, kaip atrodo. Mano vaiko ji nėra apkabinusi. Nes jai atrodo, kad ji nemaloni, bijo atgrasinti. Ji nelaiminga, bet tuo pačiu aristokratiška. Dabar gal ne visai tinka toks apibūdinimas, bet ji tokia.

Apie mano tėtį nėra nė vieno blogo žodžio pasakiusi. Nebandė ir niekam suversti kaltės ir dėl nenusisekusio savo gyvenimo. Atvirkščiai, nuolat kartoja: „Esu pati dėl visko kalta, bet geriau jau mane muškit, negu gailėkitės.“ Puikiai ją suprantu. Ir aš - tokia pati.