Jis jau seniai nebe kunigas. Bet 14 kunigystės metų paliko neišdildomą pėdsaką veide ir elgsenoje. Skandalingai pagarsėjęs kunigas Ričardas Jakutis kelionės į Ukrainą metu dienraščio „L.T.“ žurnalistui ryžosi atskleisti, kas labiausiai slegia jo sielą.

Į Chmelnickio miestą Ukrainoje judančiame autobuse sėdime septyniese. Vairuotojas-verslininkas, meno galerijos vadovė, jaunas skulptorius, aktorius-fotografas, žurnalistas, buvęs kunigas ir pedagogė-kanklininkė.

Važiuojame į Chmelnickio gimtadienį, ten atidarysime Šiaulių meno namus. Kelionėje juokaujame – kas iš mūsų garsiausias? „Jakuuutis!!!” – pasigirsta darnus choras. Be jokios abejonės – buvęs Nemenčinės klebonas R.Jakutis yra garsiausias mūsų kompanijoje.

„Geriau jau būčiau niekam nežinomas ir tyliai brązginčiau kankles, – atsidūsta buvęs kunigas ir priduria: – Bet pats esu kaltas...“ Žodį „kaltas“ R.Jakutis ištaria bent keliasdešimt kartų per visą kelionę.

Gerti išmoko klestėjimo laikais

Garsiausias kunigas, puolęs angelas, kolekcininkas, sūnus paklydėlis, turtuolis, įtakingas visuomenės veikėjas nusirito į patį dugną. Ir dar žemiau. Būdamas 55-erių jis atsitiesia ir neslepia praeities.

Nei buvusios puikybės, nei meilės nuotykių, nei nusikaltimo, už kurį buvo nuteistas ir kalėjo. „Pats pagalvoju – kokių dar blogybių turiu? Neberadau – jau viskas aprašyta“, – sako R.Jakutis.

Autobusui šokčiojant per duobes drūtai sudėtas buvęs klebonas vikriai išlaiko pusiausvyrą ir neišlaisto degtinės taurelės. Jis nė karto neatsisako išgerti. Bet ir nepasigeria. Kad ir kiek gertų, žiūri geraširdžio ruonio akimis – taip šį žvilgsnį apibūdino viena iš jo buvusių moterų – ir sako: „Taip taip, į sveikatą.“

R.Jakutis prisipažįsta: „Išmokau gerti klestėjimo laikais, kai teko ūžauti su garsiausiais Lietuvos ir užsienio nomenklatūrininkais. Degtinė buvo nepamainomas bendravimo ir sandėrių palydovas.“

Lenkijoje atkunta

Autobusas rieda jau Lenkijos keliais, čia R.Jakutis atkunta. Jis paklausia kelio, organizuoja nakvynę ir jaučiasi reikalingas. Pastaruoju metu buvęs kunigas dažnai važinėja į Krokuvą, jo vaidmuo – ekskursijų vadovas.

O svarbiausia, R.Jakutis puikiai kalba lenkiškai. Gimė ir užaugo Šiauliuose, tačiau 14 metų praleido Nemenčinėje. Čia ir išmoko lenkų kalbos.

Nemenčinė buvo svaigiausias jo gyvenimo skrydis. Klebonaudamas R.Jakutis tapo vienu populiariausių kunigų šalyje. Jis turėjo viską: šlovę ir įtaką, pinigų ir moterų. Nemenčinėje susidomėjo menu ir tapo garsiu kolekcininku.

Jo draugai buvo įtakingiausi politikai, verslininkai, menininkai ir pramogų pasaulio žvaigždės. Negali sakyti, kad tuo metu vyras tik savo gerove rūpinosi. Jis pasišovė statyti parapijos namus „Vilties šeima“. Būtent statybos nutėškė kunigą iš Olimpo į giliausią duobę. 1996-ųjų pabaigoje baigėsi R.Jakučio bažnytinė karjera ir prasidėjo 8 metus trunkantis teismų maratonas.

Priėjo liepto galą

Sėdi jis užpakalinėje autobuso sėdynėje, vis suskelia taiklų anekdotą, išlenkia taurelę... Gali pavadinti jį Rička – nesupyks. Buvo šlovė, buvo ir puikybė. Nukritęs ant žemės jis tapo paprastesnis. „Baisiausias buvo gėdos jausmas. Jau geriau tyliai atsėdėti 15 metų nei tokią gėdą patirti...“ – atsidūsta Rička.

Parapijos namų statybai klebonas ėmė milijoninę paskolą iš banko. Laukė tuometinio premjero Adolfo Šleževičiaus žadėtos paramos – 2 milijonų litų. Šie pinigai būtų padengę paskolą, bet atsitiko nelemtas dalykas ir sukėlė griūtį.

Į Nemenčinės kleboniją sulėkė policijos pareigūnai ir konfiskavo automobilį, kurį R.Jakučiui dovanojo draugas. Automobilis pasirodė esąs vogtas. „Gal ir pakišo mane“, – iki šiol svarsto šiaulietis.

Vyriausybė 2 milijonų nebeskyrė – kaip atrodytų prieš visuomenę, kai vyksta tyrimas dėl vagystės? Tuomet R.Jakutis pasielgė nevyriškai. „Padariau baisiausią dalyką, – neslepia jis. – Pradėjau meluoti. Pinigų statyboms ir palūkanoms skolinausi iš draugų verslininkų, jiems melavau, kad viskas gerai. Skolos pūtėsi ir galų gale priėjau liepto galą.“

Mintys apie savižudybę

Pervažiavus Lenkiją ir įriedėjus į Ukrainą, autobusas daužosi į duobes, net kibirkštys lekia. Pro langą primirštas vaizdas – gausybė senutėlių volgų, moskvičių ir žiguliukų. Tačiau tarp jų ir prabangūs hameriai, leksusai, mersedesai.

Visai kaip R.Jakučio gyvenime – prabanga ir skurdas per ištiestą ranką. „Kai sudegi ant to maišo pinigų, jie tampa nebesvarbūs, – tvirtina jis. – Dabar jau nusišauti būtų truputį per vėlu – nei į tvorą, nei į mietą. O tada buvo tokių minčių. Bet pasikarti man buvo žema, o ginklo neturėjau. Nakvojau sykį pas draugą, kuris jį turi, bet vėl – užkrausi žmogui problemų. Taip ir nenusišoviau...“

Po teismų maratono R.Jakutis už grotų praleido daugiau nei metus. Be to, jis įpareigotas atlyginti bankui žalą – beveik tris su puse milijono litų. Finansinė kilpa iki grabo lentos.

Kolekcija – kaip liga

Įvažiuojame į Chmelnickį, kur rengiame Šiaulių menininkų ekspoziciją miesto Šiuolaikinės dailės muziejuje. R.Jakutis šioje misijoje neatsitiktinai: jis – Šiaulių „Laiptų“ galerijos vyriausiasis specialistas.

Tarp dailės darbų vyras nardo kaip ruonis vandenyje. Pats buvo sukaupęs apie 3 tūkstančius meno kūrinių. 200 iš jų vadina solidžiais. Nesusilaikau neįgėlęs: „Rička, gal pagaliau papasakok, kur kolekciją užkasei?“

„Gal tikrai žmonės mano, kad paslėpiau kokius nors turtus. Bet aš praradau ne tik meno kolekciją – visus asmeninius daiktus ir baldus. Skeptikai tegu palaukia – kai man sueis 75-eri, bus viskas aišku“, – prisimerkia buvęs kolekcininkas.

Paroda atidaryta, miesto valdžia surengia prabangų vakarėlį. Dauguma lietuvių delegacijos narių pralaimi nelygią kovą su ukrainiečiais taurelės kilojimo varžybose.

Vienintelis R.Jakutis sėdi kaip agurkėlis – nė neįtartum, kad gėręs. Ramus, santūrus – kaip kunigas. Tik su finansine virve ant kaklo. Jo meno kolekcija buvo verta gal pusantro milijono. Tačiau ją išsidalijo privatūs kreditoriai ir bankas.

Pastatai Nemenčinėlės ir Neries santakoje neseniai tyliai buvo parduoti už 550 tūkstančių litų, nors ekspertai teigia, kad jų vertė galėtų būti apie 3,5–5,5 milijono litų. „Tikrai būtų pakakę skolai padengti“, – atsidūsta R.Jakutis.

Dabar nematyti jokių prošvaisčių, kad buvęs kunigas sugebėtų atiduoti skolą iki gyvenimo galo. Jis dirba galerijoje, rašo laikraščiams, veža ekskursijas, tačiau uždarbio pakanka tik antstoliams pašerti.

Pasak R.Jakučio, skola tik auga, nes jo uždarbio nepakanka net už antstolių paslaugas. Apie naują kolekciją meno žinovas nebesvajoja: „Pasitenkinu galerijomis. O anksčiau būdavo kaip liga – pamatau vertingą paveikslą ir negaliu susilaikyti neįsigijęs.“

Apie moteris ir homoseksualus

Viešint Ukrainoje pokalbis pakrypsta ir apie moteris. R.Jakutis neslepia kunigaudamas turėjęs nestatutinių santykių su dailiąja lytimi, tačiau apie kitų ganytojų išdaigas kalbėti nenori: „Nemėgstu, kai pasikalbi prie butelio, o paskui nešioja gandus po svietą.“ Na, gerai, tik viena istorija.

Užeina R.Jakutis su svečiais į restoraną, o ten kunigas su ponia vakarieniauja. Dėl šventos ramybės kolega pasiunčia R.Jakučio stalui du butelius svaigalų, bet tuo metu pro duris įvirsta dar vienas ganytojas su moterimi. Pastarasis ima teisintis, kad atėjo su pussesere, tačiau humoro nestokojantis R.Jakutis pastebi: „Va anas net su seserimi atėjo, ir tai du butelius atsiuntė.“

O kas tos moterys – prostitutės? „Ne ne, jokių prostitučių. Yra moterų, kurias traukia dvasininkai. Ateina prie klausyklos ir net per išpažintį provokuoja“, – prisimena buvęs kunigas. Apie homoseksualius kunigus R.Jakutis irgi nepasakoja: „Na, turbūt toks pat procentas kaip ir visuomenėje. Senutėms davatkoms net geriau – du kunigėliai susikibę – juk taip gražu. Tai ne su patvirkusia mergše.“

Dvasinę tuštumą užpildė žmona

Atgal į Lietuvą. Sienos kertamos jau lengviau, o lietuviškai kalbantys pasieniečiai atrodo tarsi šventieji, palyginti su ukrainiečiais. R.Jakutį čia, regis, pažįsta. Ne tik iš spaudos puslapių – jis dažnai kerta sieną su ekskursijomis.

Buvęs kunigas grįžta pas 11 metų jaunesnę žmoną. Veža jai ukrainietiškų lauktuvių. Šeimą buvęs ganytojas sukūrė vos grįžęs iš kalėjimo – 2005 metais. Dvasinę tuštumą užpildė sutikta moteris. „Susitikome automobilyje. Įsikalbėjome, iš mašinos – tiesiai į viešbutį, – prisimena galerijos specialistas. – Patiko ji man. Apie Fuko švytuoklę su ja nepakalbėsi, užtat tokia paprastutė, tvarkinga, švarutė – kaip klebono šeimininkė.“

Šeiminis gyvenimas R.Jakučiui neatvėrė naujų horizontų: „Tai kad aš ne pirmą kartą tą nuodėmę su moterimi patyriau, todėl tai nebuvo labai didelė naujiena. Mano dorovingam draugui buvo prasčiau – jis net raktelius į mašinos spynelę kiša kaip ostiją, ką jau kalbėti apie lovą.“

Vis dėlto R.Jakutis, nors ir išdykęs, tebeturi kažko kunigiško. Per visą kelionę jis vienintelis iš kultūrinės misijos dalyvių nė karto nesusikeikė.

Anekdotas apie save

Autobusas kerta Šiaulių riboženklį. R.Jakutis grįžta namo ir prisipažįsta: „Jaunystėje sakiau, kad į šitą miestą nebegrįšiu. Tačiau gyvenimas įteikė bilietą į gimtą miestą ir dabar esu dėkingas, kad jis mane priėmė.“

Buvusiam kunigui patinka jo paties humoras, todėl apie save sukūrė anekdotą: „Miegu ir sapnuoju save – sėdžiu pakelėje ir verkiu. Pro šalį eina Dievas ir klausia: – Ko verki, aš tau padėsiu. – Man jau niekas nepadės... – Aš esu pats Dievas, galiu visiems padėti. – Tik ne man. – Sakyk savo vardą, aš tau padėsiu. – Ričardas Jakutis... Atsisėda Dievas šalia R.Jakučio ir pradeda verkti...“

www.lt24.lt