Dvi moterys myli tą patį vyrą. Vienai jis - sūnus, kitai - sutuoktinis. Anyta ir marti - konkurentės ar galimos draugės?

Nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkė Rasa KUBILIENĖ, žinomo politiko Andriaus Kubiliaus žmona, savo kailiu patyrusi, ką reiškia dalytis su kita moterimi ne tik meile vienam vyrui, bet ir bendra virtuve, paneigia stereotipus apie anekdotų vertus anytos ir marčios santykius. Su savo jaunėlio sūnaus žmona ŽIVILE ji rado bendrą kalbą.

Anyta ir marti vienoje virtuvėje - šių laikų nesusipratimas ar iš tiesų tobuli dviejų moterų santykiai, kurių galėtų pavydėti dauguma šeimų? „Tolerancijos mokykla“, - tvirtino Seimo nario Ramūno Garbaravičiaus žmona žurnalistė Birutė GARBARAVIČIENĖ ir jos marti ŽIVILĖ. Kaunietės moterys mano, kad gyventi kartu vienuose namuose yra patogiau, saugiau ir smagiau.

Kaip jai šovė į galvą pasikviesti į namus gyventi marčią? Juk nuo tokių dalykų prasideda vaikų skyrybos. Panašiomis kalbomis rėmiau prie sienos televizijos laidos „Be pykčio“ redaktorę Birutę Garbaravičienę.

49 metų moteris vietoj atsakymo papasakojo nuostabią istoriją apie savo anytą - garsią vaikų gydytoją kaunietę Grožvydą Sofiją Murkaitę-Garbaravičienę.

Treji metai ankstyvoje jaunystėje, praleisti anytos namuose, išmokė Birutę tolerancijos, atlaidumo, diplomatijos šeimoje ir net gerokai užpildė išsilavinimo spragas.

„Galbūt todėl man visai nebuvo sunku į namus pasikviesti savo marčią, kai sūnus Jonas išvažiavo dirbti į Švediją, o jo žmona Živilė pagimdė antrąjį kūdikį. Anytos pamokas įsiminiau gerai“, - sakė kaunietė.

Birutė augo Šančiuose, darbininkų rajone. Jos motina dirbo audėja, tėvas - Kauno radijo gamykloje. „Joks raumenėlis nevirptelėjo būsimosios anytos veide, kai jos sūnus Ramūnas mane, devyniolikmetę, pristatė savo tėvams. Buvau tik nepatyrusi mergelė iš Šančių, o jų šeima - turtingi, garsūs, išsilavinę“, - prisimena moteris.

Būsimoji anyta taktu ir maloniu elgesiu pakerėjo Birutės tėvus. Nors abeji tėvai atkalbinėjo kiek palaukti su tuoktuvėmis, susipažinusios tarpusavyje šeimos daug ramiau reagavo į vaikų sprendimą.

„Mano anyta buvo smetoninė daktarė, ji dėl sukarščiavusio svetimo vaiko keldavosi iš miego vidurnaktį. Visas Kaunas ją gerbė. Paaiškėjo, kad ir mane mažutę ji buvo gydžiusi“, - prisimena Birutė.

Birutei didžiulį įspūdį darė anytos elgesys: „Ji priėmė mane kaip dukterį. Jos pamokymai buvo subtilūs, netiesmuki. Niekada nepasijusdavau mokoma, bet netrukus kurso draugėms ėmiau cituoti savo anytą. Jos labai stebėjosi tokiais santykiais“.

Kai Birutė persikėlė į anytos namus, ši jau buvo paruošusi marčiai kraitelį - gražesnius rankšluosčius, patalynę. Giminėje buvo daug garsių žmonių - architektų, dailininkų. Vyro namuose Žaliakalnyje buvo didelė biblioteka. Anyta padėjo Birutei mokytis lotynų kalbą. Sekmadieniais buvo kepamas pyragas, į svečius ateidavo seneliai. Elgesys su artimaisiais jaunai moteriai tapo puikia santykių su žmonėmis mokykla.

„Sykį anytos paklausiau, ar ji niekada nesibara su savo vyru, nes nė karto iš jos lūpų nebuvau girdėjusi pikto žodžio. Ji šyptelėjo ir pasakė: „Niekada nesibark su vyru prie vaikų“. Birutei paliko įspūdį ir kitos anytos pamokos. „Nesuteik vyrui progos nuodėmei - visur eik kartu, išklausyk jo taip, kad jis manytų, jog tau vienintelei tegali atverti širdį“, - patarė patyrusi gydytoja.

Po metų porai gimė sūnus Jonas. „Anyta neturėjo įpročio anūkų audringai glėbesčiuoti. Norėdama pamyluoti, tik atsargiai prie jų prisiliesdavo. „Elkis su vaiku pagarbiai. Kad ir mažas, jis - asmenybė. Nešvebeldžiuok, kalbėk rimtai“, - mokė Birutę vyro motina.

Kai Birutės sūnus Jonas mokėsi vienuoliktoje klasėje, jis įsižiūrėjo studentę Živilę. Kad yra porą metų jaunesnis, savo išrinktajai pasisakė tik tapęs studentu. Živilė sykį prasitarė Jonui atkreipusi dėmesį į orią žilagalvių žmonių porą, kuri dažnai eina pasivaikščioti susikabinusi už rankų. „A, tai mano seneliai“, - šyptelėjo Jonas.

Močiutė Grožvyda Sofija, pamačiusi anūko išrinktąją, iš karto ją įvertino: „Jonuk, tik tu jos nepaleisk. Kitos tokios nerasi“.

Marti Živilė į Birutės namus persikėlė gimus dukteriai Marijai, kai jos vyras Jonas Garbaravičius išvyko dirbti į Švediją. Šešerių sūnų Mantą pora augino atskirame bute ir buvo pripratusi prie savarankiško gyvenimo.

„Mano vyras Ramūnas dažniau būna Vilniuje nei Kaune. Živilės vyras parskrenda namo tik savaitgaliais. Pati jai pasiūliau gyventi mūsų name. Anūkams reikia kiemo. Visą savaitę namuose karaliaujame be vyrų“, - juokėsi Birutė.

Kaunietė mano, kad jos marti turėjo ja labai pasitikėti nusprendusi apsigyventi kartu. „Ji atėjo į mano namus jau brandi asmenybė. Norėčiau būti tokia tvarkinga, rimta ir pareiginga kaip Živilė. Aš chaotiška, o mano marti - racionali“, - gyrė marčią Birutė.

Ji juokėsi, kad sūnaus drabužiai niekada nebuvo tokie tvarkingi, kol šis gyveno tėvų namuose. Jeigu moteriai pasirodo, kad sūnus kelia per daug reikalavimų savo žmonai, visada jį pristabdo.

„Man dabar atrodo, kad, iškilus konfliktui, būčiau ne sūnaus, o marčios pusėje. Paguodos sulauktų jinai, o ne sūnus. Tai ne vien moteriškas solidarumas, bet ir anytos man jaunystėje suteiktos pamokos“, - kalbėjo Birutė.

O per jos gimtadienį marti pakėlė tostą už anytos toleranciją.

Draugaudama su būsimu vyru Jonu Garbaravičiumi, Živilė kartais nusistebėdavo pasakojimais, kaip puikiai sutaria jų giminė: „Kartais net negalėdavau patikėti, kad šeimos santykiai gali būti tokie geranoriški. Pagyvenusi kartu su uošviais jaučiuosi taip, tarsi būčiau atsidūrusi linksmų draugų kompanijoje“.

Antro vaiko besilaukianti šeima ketino persikelti į savo namą, bet statybos užsitęsė. Jonui, dirbančiam energetikos kompanijoje ir komandiruotam į Švediją, teko spręsti, ar palikti žmoną su dviem mažais vaikais bute. Tėvai primygtinai siūlė keltis į jų namą.

„Jie užleido mums savo didžiulį miegamąjį ir atskirą vonią, o patys gyvena svečių kambaryje. Kad vakarais galėtų padėti išmaudyti ir užmigdyti vaikus, pakeitė savo gyvenimo ritmą“, - kalbėjo dėkinga Živilė.

Moteris sakė, kad Garbaravičių giminėje iki šiol gimdavo tik berniukai, todėl anūkės Marijos atsiradimas abiem seneliams suteikė labai daug džiaugsmo.

„Kokie vis dėlto trūkumai gyvenant vienuose namuose su anyta? Juk negali būti, kad viskas slystų kaip per sviestą?“ - paklausiau Živilės.

„Labai jauniems iš tiesų maga gyventi atskirai. Tačiau ilgainiui pradedi vertinti draugiją. Aš visai nenorėčiau sėdėti viena vakarais, neturėdama su kuo persimesti žodžiu“, - nusijuokė Živilė.

Moteriai patinka šios šeimos tradicijos - savaitgalio pietūs, kai susirenka brolių šeimos, į svečius atvažiuoja anytos Birutės sesuo su šeima.

„Vienatvės tikrai nepasigendu. Ir mano vyrui svetur daug ramiau, kai žino, kad šeima man nuolat padeda“, - pripažino Živilė.

Nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkė Rasa Kubilienė, žinomo politiko Andriaus Kubiliaus žmona, juokiasi, kad jos, kaip anytos, stažas labai jau menkas. Jaunėlis jųdviejų sūnus Andrius susituokė šių metų sausį. Tada namiškiai prisiminė seną savo namų pavadinimą - „kubilynė“.

Taip jie buvo praminti, kai susituokę Andrius ir Rasa Kubiliai atsikėlė į vyro tėvų literatūrologų Vytauto Kubiliaus ir Janinos Žėkaitės-Kubilienės namus Antakalnyje. Šiandien politiko ir muzikės sūnus dvidešimt trejų metų Andrius pakartojo tėvų istoriją. Susituokęs su nevyriausybinėje organizacijoje dirbančia ketveriais metais vyresne klaipėdiete Živile, savo šeimos židinį Andrius ėmė kurstyti tėvų namuose.

- Kieno buvo sprendimas įsikurti po vienu stogu?

Živilė: Apsigyventi su tėvais buvo Andriaus idėja. Nors ir aplinkybės taip susiklostė. Prieš susituokdami nuomojomės butą, iš kurio greitai turėjome išsikraustyti. Buvo laikas, kai nebeturėjome kur eiti. Nors aš dar vis tikėjau, kad gal ką nors susirasime. Nesusiradome. Pas tėvus kraustėmės su mintimi, kad tai - laikina. Nebuvau tikra, ar gali dvi šeimos gyventi po vienu stogu. Pasirodo, gali.

Rasa: Mes patys su vyru daug laiko gyvenome šitame pačiame bute su Andriaus tėvais. Todėl mums net į galvą neatėjo, kad galėtume vaikams nepasiūlyti gyventi drauge. O jie tą pasiūlymą priėmė. Juo labiau kad Živilė - klaipėdietė. Mums atrodė natūralu, kad ji atsikelia gyventi pas mus. Jie abu dar jauni, atrodė, būtų neprotinga jiems leisti švaistyti santaupas nuomai. Be to, ir jie skaičiavo, galvojo. Sprendimą priėmė patys.

- O gal tai buvo slaptas motinos noras sūnų išlaikyti namuose?

Rasa: Nesu standartinė mama. Lietuvoje gal nereikėtų girtis tokiais dalykais, bet, kad ir kaip mylėčiau savo vaikus, vyras visada buvo svarbiausias žmogus mano gyvenime. Vaikai visą laiką tą žinojo. Jautė, kad namuose pirmenybė teikiama tėčiui, ne jiems. Tikiuosi, kad jie nesijautė pažeminti ar nuskriausti. Visą laiką žinojau, kad vaikai vieną dieną išeis, sukurs savo šeimas. Liksime mudu su vyru.

- Kaip pasikeičia anytos ir marčios santykiai apsigyvenus po vienu stogu?

Živilė: Andriaus mama - unikali. Man nebuvo sudėtinga ateiti į jų šeimą. Jaučiau, kaip nuo pirmos akimirkos man įžengus į jų namus ji ėmė mane globoti. Mačiau, kad stengiasi su manimi užmegzti kontaktą, paaiškinti situaciją - kas už ką namuose atsakingas, kas kur padėta. Nors aš iki šiol atsiklausiu, kas galima, o kas ne.

Man pačiai taip geriau ir patogiau. Gal dėl to, kad atsikėlusi į Vilnių pakeičiau bene penkias gyvenamąsias vietas - buvau ir nuomininkė, ir bendrabutyje gyvenau, ir viename kambaryje keturiese. Kai nesi namų šeimininkas, visose situacijose turi išmokti prisitaikyti. Iš pradžių turi išsiaiškinti namų taisykles, tik tada gali jas priimti arba bandyti keisti.

Rasa: Mano amžinatilsį anyta kažkada yra pasakiusi, kad tarp manęs ir jos nėra neigiamos elektros. Priėmiau tai kaip komplimentą. Tą patį galiu pasakyti ir apie mūsų su Živile santykius. Tarp mūsų nėra tos neigiamos elektros. Net turiu pripažinti, kad moteris, atėjusi į mūsų namus, yra tikrai išmintingesnė negu ta moteris, kuri kažkada atėjo į mano anytos namus.

Aš tikrai buvau sunkesnė marti negu Živilė. Į svetimus namus įžengiau turėdama labai griežtą viziją, kaip turi atrodyti mano namai. Dabar iš amžiaus ir patirties bokšto matau, kad dariau tai, ko nereikėjo daryti. Bandžiau įvesti čia savo tvarką, pradėdama nuo virtuvės. O Živilė taikosi. Gal jai padeda tai, kad ji daug gyvenusi nuomotuose butuose. Kartais jos užduodami klausimai, kaip jai būtų geriau elgtis, mane net sugraudina.

- Rasa, savo anytą galėjote vadinti drauge?

Rasa: Manau, kad taip. Norėčiau, kad po daug metų ir mano marti nuoširdžiai galėtų pasakyti tą patį. Tik dabar suprantu, kokia mano anyta buvo išmintinga. Kaip ji taikėsi ir leido man pačiai suvokti, ką dariau neteisingai. Lenkiu galvą prieš ją labai žemai. Jos mirtis man buvo labai didelė netektis.

- Kas buityje pasikeitė po vienu stogu apsigyvenus dviem šeimoms?

Rasa: Butas tarsi susispaudė - reikėjo sutalpinti gerokai daugiau daiktų. Andrius su Živile spraudžiasi mažame kambarėlyje. Man jų gaila. Nors, kita vertus, mes patys su vyru gyvenome analogiškame kambarėlyje aštuonerius metus ir auginome du vaikus. Todėl galima į tai žiūrėti filosofiškai. O pati buitis nepasikeitė. Noriu tikėti, kad mūsų šeimoje gana daug demokratijos. Stengiamės gyventi taip, kad kiekvienas jaustųsi patogiai.

Živilė: Prisitaikėme vieni prie kitų. Gerai, kad visų gyvenimo ritmas panašus. Savaitgaliais visi mėgstame ilgiau pamiegoti. Niekas netriukšmauja. Andriaus tėvai aktyviai leidžia laisvalaikį, dažnai pirmieji kur nors išvažiuoja dviračiais, slidinėti ar išeina pasivaikščioti.

Sudėtinga būna tik šiokiadienių rytais. Turėtume susidaryti grafiką, kas po ko eina į vonią, nes visi panašiu laiku keliamės. Būna, klausai: vonios durys trinktelėjo - galima eiti. Taip vienas po kito ir prausiamės. Kartais iš vakaro aptari, kas kelsis pirmasis.

- Kuri moteris namuose dabar vadovauja virtuvės paradui?

Rasa: Mūsų virtuvėje - anarchija. Taisyklių neturime. Kartais visiems gaminu aš, kartais sūnus Andrius, kartais ką nors atsineša su mumis vis dar gyvenantis vyresnėlis Vytautas. Kartais visi susineša tiek maisto, kad šaldytuvas lūžta. O būna ir taip, kad nė vienas nieko neatsinešame, bet visi ieškome, ką čia užkrimtus. Tuomet verdame makaronus. Tvarkos ir sistemos kol kas neturime.

Živilė: Erdvės virtuvėje prie tų pačių puodų visiems užtenka. Viskuo dalinamės. Ir šaldytuvo lentynomis nesame pasiskirstę. Kadangi visų įtemptas darbo grafikas, namo grįžtame vėlai. Kurie pirmieji grįžta, tie dažniausiai ir gamina. Kartais mes su Andriumi, kartais Andriaus mama. Man apskritai labai pasisekė, nes Andrius mėgsta gaminti. Aš, kaip pagalbinė darbuotoja, turiu daryti tik tai, ką Andrius liepia.

- Romantiškų vakarienių dviese savo kambaryje nerengiate?

Živilė: Romantiškos vakarienės garuoja tuomet, kai namuose nėra arba mūsų, arba uošvių. (Juokiasi.)

- Norėdama įsiteikti vyrui žmona paprastai stengiasi perprasti anytos kulinarines paslaptis ir gaminti taip, kaip gamindavo jo motina.

Rasa: Živilė nieko panašaus nedaro. Man atrodo, kad ji išmintingai dažnai užleidžia virtuvę Andriui. Leidžia jam demonstruoti savo kulinarinius sugebėjimus. Kartais jie gamina ir kartu.

Živilė: Man turbūt visą gyvenimą reikėtų mokytis iš Andriaus mamos visokių gudrybių. Ji tikrai skaniai gamina ne tik elementarius, bet ir labai gurmaniškus įvairiausių pasaulio virtuvių patiekalus. Tam reikia ir talento, ir įgūdžių. O Andrius mane pats lepina. Jam gaminu tik tada, kai pati parodau iniciatyvą - neprašoma. Vyras yra paprašęs pagaminti ką nors elementaraus, bet taip, kaip gamina jo mama. Turėjau išmokti.

- Vakarus leidžiate visi bendroje svetainėje?

Rasa: Mes, be abejo, mieliau leidžiame vakarus namuose. O vaikai, kol kas nežinau, ar dėl to, kad mes sėdime svetainėje, ar dėl to, kad yra jauni, dažniausiai vakarais kur nors išeina. Leidžia vakarus su draugais ne namuose. Bet kartais pasėdime visi keturi.

Živilė: Kai įtemptai dirbi, nori kuo daugiau laiko praleisti su savo vyru dviese. Todėl jei niekur neišeiname, užsidarome savo kambaryje. Nors smagu pasėdėti ir kartu su tėvais.

- Ar tiesa, kad vyrai renkasi žmoną, panašią į savo motiną?

Rasa: Jeigu mes su Živile panašios, priimu tai kaip komplimentą. Nors ji - dalykiškesnė ir griežtesnė. Aš, būdavo, kas kur vyrų numesta tylomis surenku, sutvarkau. Man gražu žiūrėti, kad Živilė vyrui leidžia suprasti, jog to nedarys.

Živilė: Esame panašios vienu aspektu: ir Andriaus mama, ir aš esame iš tų moterų, kurios laiko visus keturis namų kampus. Andriaus mama vadovauja namams. Mano tėvų šeimoje taip pat vadovavo mama. Manau, tai - paveldima. O vyrams turėtų būti lengviau, kai moterys tvarko buitį.

- Rasa, turite du sūnus, ar paslapčia pagalvodavote, kokių marčių norėtumėte? Kokios jos turėtų būti tautybės, kokį išsilavinimą įgijusios?

Rasa: Galbūt pasąmonėje apie tai pagalvodavau. Nežinau, ar būtų kas nors pasikeitę mūsų santykiuose, jei marti būtų kitos tautybės ar išsilavinimo. Bet kitokio varianto turbūt ir nesitikėjau.

- Santykiai tarp anytos ir marčios panėšėja į motinos su dukterimi ar labiau į draugių?

Živilė: Aš manau, kad mūsų santykis tarpinis - kaip tarp mamos su dukterimi ir draugių. Bet tikrai ne anytos ir marčios. Kita vertus, nežinau, kokie tie klasikiniai santykiai tarp anytos ir marčios. Mūsų bendravimas su Andriaus mama tikrai nestandartinis. Mes nekovojame dėl vietos ar dėmesio.

Rasa: Į Živilę kaip į dukterį nedrįsčiau pretenduoti. Ir vadinti jos taip negalėčiau. Dėl amžiaus skirtumo bičiule Živilės vadinti taip pat negaliu. Bet man ji - labai dideles simpatijas ir pasitikėjimą keliantis žmogus, su kuriuo galiu pasitarti, kuris jau ne kartą vienoje ar kitoje situacijoje yra padėjęs.

Kai namuose gyvena dar viena moteris, iš tiesų labai smagu. Dar nesame turėjusios jokios konfliktinės situacijos. O jei konfliktas įvyksta tarp Živilės ir Andriaus, palaikau Živilę.

- Tai darote sąmoningai?

Rasa: Taip. Ir dėl savęs, ir dėl jos, ir dėl bendros tvarkos. Kurdama taisykles savo namuose esu padariusi ne vieną klaidą. Už jas esu net atsiprašiusi Živilės. Manau, kad turėsiu atsiprašyti dar ir kitos marčios. Vaikinams, užaugusiems mūsų namuose, buvo įskiepyta tradicinės lietuviškos šeimos samprata. Tik dabar suprantu, kad jų dalyvavimas šeimos gyvenime turėtų būti aktyvesnis. Nors iš Andriaus, tiesą pasakius, sulaukiu vis daugiau pagalbos.

- Živile, ar pradėjusi draugauti su Andriumi žinojote, kas jo tėvai?

Živilė: Mes abu su vyru - skautai. Susipažinome organizacijoje prieš trejus metus, bet iškart draugauti nepuolėme. Žinoma, žinojau, iš kokios jis šeimos. Bet man nebuvo svarbi jo socialinė padėtis ar šeimos statusas. Mus siejo skautų judėjimas, bendri draugai ir ta pati veikla laisvalaikiu. Stengiausi nelįsti į jo šeimą. Man atrodė svarbu įsitikinti mūsų santykių rimtumu. Kai jau pakvipo istorija, kuri turės tęsinį, pasirodėme jo šeimai kartu. Žiemos atostogų metų visi susitikome pavakarieniauti Palangoje.

Atsimenu, kaip jaudinausi. Atėjau ir sekundę sudvejojau, kur turėčiau atsisėsti. Andriaus mama, pajutusi mano suglumimą, pasakė: „Nebijok, sėsk prie manęs“. Tą vakarą praleidome labai smagiai. Nors vėliau dar kurį laiką lankydamasi jo tėvų namuose jausdavausi nejaukiai. Vis galvodavau: gal trukdau.

- Kaip kreipiatės į Andriaus mamą?

Živilė: Oi, tai labai sudėtinga. Iki šiol nesame susitarusios, kaip turėčiau kreiptis. Vis galvoju, kad apie tai reikia pašnekėti. O dabar tiesioginio kreipinio stengiuosi išvengti. Pradedu sakinį nuo kreipinio „jūs“ arba nuo klausimo. Nevadinu nei mama, nei Rasa.

- Ar pagalvojate, koks galėtų būti gyvenimas atskirai?

Rasa: Būna momentų, kai pagalvoju, kad mums su vyru būtų labai smagu gyventi dviese. Bet pažįstu žmonių, kurie, išgyvenę vaikų išėjimą, pasakoja, kad namuose liko liūdesys ir tuštuma. Mums su vyru dar neteko to patirti, nors mūsų namų gyventojai dažnai keitėsi.

Vienas sūnus išeidavo, kitas grįždavo. Tik dabar gyvename visi kartu. Ir tai, matyt, truks neilgai. Vyresnysis Vytautas jau planuoja gyvenimą atskirai.

Živilė: Aš manau, kad turėtume pabandyti gyventi atskirai. Pažintume vienas kitą iš naujo. Gyvendamas su tėvais dažnai neleidi sau pasakyti kokio aštresnio žodžio. Iš pagarbos vyresniems namuose abu stengiamės galvoti, ką vienas kitam sakome. Tai sukuria gerą tarpusavio santykių discipliną. Todėl ir neaišku, koks jaunos šeimos gyvenimo modelis geresnis: iškart gyventi atskirai ar su tėvais?