Televizijos laidos „Būna ir geriau...“ vedėjas 58 metų Henrikas Vaitiekūnas tvirtino, kad niekada nejuokauja: „Visą gyvenimą viską darau tik rimtai“. Pastarąjį penkmetį atsikėlęs rytą Henrikas pirmiausia perskaito užrašą prie lovos: „Geriau jau buvo“.

Kada tai galėjo nutikti? Kai dirbo „Panoramos“ vedėju Lietuvos televizijoje? Kai su Edita Mildažyte ir grupe draugų rengė televizijos laidą „Žaidimai“, kaunietišką „Laisvės alėją“? Kai palikęs šeimą išėjo iš namų? Kai grįžo atgal? Kai darė viską, kad mirtų, bet ėmė ir pasveiko? „Nieko panašaus: geriausi mano metai praėjo kojinių fabrike“, – įrodinėjo rimtuolis.

- Papasakokite, kokioje šeimoje gimėte.

– Mane visą gyvenimą supo buhalteriai: tėvas, motina ir žmona. Kaip tik dėl to ir neišmokau skaičiuoti pinigų. Tėvas 20 metų dirbo Klaipėdos „Lietkoopsąjungos“ prekybinės bazės direktoriumi. Žiaurus postas: nuo jo priklausė, kas Klaipėdoje gers tirpią kavą ir važinės automobiliais „Žiguli“.

Tačiau kai motinai sykį per metus prireikdavo naujo megztuko, jo paprašyti ji ruošdavosi savaitę. Juokingai skamba, bet mano tėvas buvo doras prekybininkas.

Sykį į tėvo kabinetą įžengė prašmatni moteris ir rusiškai tarė: „Man reikia kailinių“. „Čia ne parduotuvė!“ – atšovė tėvas. „Aš galiu jums pasakyti savo pavardę“, – iš aukšto tarė moteris. Tai buvo garsi dainininkė Edita Pjecha.

„Nereikia, geriau aš jums pasakysiu savo“, – pasisiūlė tėvas. Dainininkė išėjo iš bazės be kailinių. Ji buvo taip apstulbusi, kad tėvo net neapskundė.

Kai buvau dar mažas vaikas, toje bazėje buvo aptikta kažkokių išeikvojimų. Buvo nuteisti keli žmonės, bet visos komisijos pripažino, kad mano tėvas – švarus kaip krištolas. Kažkuria prasme jis buvo naivuolis. Kai išėjo į pensiją, jį ištiko šokas: 80 procentų draugų nuo jo nusigręžė. Jis labai sielojosi. Man tai irgi įsiminė: kol esi kažkas, tol turi draugų. Liūdna tiesa.

Mano tėvas mirė 1984 metais. Iki tol mama buvo ponia direktorienė, o paskui išmoko per visą miestą važiuoti varškės, nes už dešimties kilometrų ji trimis centais pigesnė. Dabar mamai 89 metai, ji sugeba gyventi viena ir visai nenori kraustytis į Vilnių, nes Klaipėdoje – tėvo kapas.

– Kaip vaikystėje buvote auklėjamas?

– Labai griežtai. Mano vaikystė ir paauglystė buvo konclageris. Tėvai aiškiai perlenkė bandydami iš manęs padaryti žmogų. Mokykloje šokiai baigdavosi vienuoliktą valandą vakare, o man liepdavo grįžti dešimtą.

Grįžtu vienuoliktą. Skambinu į duris. Girdžiu: „Kas?“ „Henrikas“, – sakau. „Koks Henrikas?“ – klausia. „Vaitiekūnas!“ – rėkiu garsiai. „Henrikas Vaitiekūnas į namus pareina dešimtą valandą“, – sako man ir nė neketina atidaryti. Nors pusę nakties už durų stovėk.

Ilgainiui įsigudrinau paspaudęs skambutį užkišti degtuką ir pasislėpti. Kai skambutis džeržgia pusę valandos, ne taip paprasta neatidaryti durų.

Kai buvau dešimtoje klasėje, tėvas mano kišenėje rado cigarečių. „Čia Viktoro, draugo“, – aiškinu. „Einam pas Viktorą“, – sako tėvas ir be ceremonijų vėlų vakarą tempia mane pas Viktoro tėvus. Prie Viktoro durų, aišku, prisipažįstu, kad cigaretės mano, o ne draugo.

– Ar jums duodavo pinigų smulkioms išlaidoms?

– Dar ir mano užsidirbtus atimdavo. Sykį po moksleivių literatų konkurso per televiziją skaičiau savo kūrybą ir gavau honorarą. Kai kitais metais vėl pakvietė, tėvai kelionei pinigų nedavė. Pasakė: „Taigi honorarą gausi“. O tąsyk pinigų televizija nedavė, ir aš net neturėjau kuo susimokėti už bilietą namo.

– Ar dažnai tėvus nuvildavote?

– Sykį gerą vardą susigadinau vienu sakiniu. Tėvo draugas buvo jūreivystės mokyklos direktorius. Jiedu gurkšnojo armėnišką brendį. Tas draugas žiūri į mane ir sako tėvui: „Gal nori, Mečislovai, priimsiu tavo sūnų į jūreivystės mokyklą ir padarysiu iš jo kapitoną?“

O aš, nelaukdamas, kaip tėvas reaguos, atšoviau: „Jūrą myliu, bet tik nuo kranto!“ Taip garbinga kapitono karjera ir baigėsi ne-spėjusi prasidėti. Užuot tapęs kapitonu, vienerius metus po mokyklos atpyliau Klaipėdos kojinių fabrike, nes išsigandau didelių konkursų į aukštąją.

– Kada supratote, kad sugebate žmones prajuokinti?

– Kokie juokai? Visą gyvenimą viską darau tik rimtai. Sykį esu girdėjęs atsiliepimą: „Rimtu snukiu šneka nesąmones“. Pamaniau, kad tai ne apie mane. Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu klausimą: „Kodėl Vaitiekūnas televizijos laidose nesišypso?“

Kai užsidirbsiu dantims, imsiu šypsotis. Išsiaiškinau, kad vieno danties kaina prasideda nuo dviejų tūkstančių litų. Pigiau kainuoja būti rimtam.

– Ar klasės draugai mėgdavo iš jūsų tyčiotis?

– Ne. Mokykloje buvau gerbtina asmenybė, statulėlė. Turėjau titulą: „Žmogus, gražiai rašantis rašinėlius“. Visi aplink slankiojo pagarbiu atstumu: gerbė rašytoją.

– Kokio dalyko labiausiai nemėgote?

– Atsakymą galiu išpilti kaip iš kulkosvaidžio: gyvenimą nuodijo matematika. Bet viskas pataisoma: aš klasės draugams – rašinėlius, jie man – uždavinių sprendimus. Kai laikiau abitūros egzaminus, paklausiau mokytojo, kada sužinosiu pažymį. Jis dėbtelėjo baltomis akimis ir sako: „Dabar. Trejetas su trimis minusais“.

Bet tuo istorija su matematika nesibaigė. Atvažiavęs į Vilnių sužinojau, kad į žurnalistiką – baisus konkursas. Įstojau į bibliotekininkystę, o toji kaip tik tais metais virto informatika. Jau pirmame kurse ėmė dėstyti aukštąją matematiką. Matyt, todėl ir netapau bibliotekininku.

– Kokius darbus namuose jums liepdavo dirbti motina?

– Mėgstu plauti indus ir skusti bulves. Tai nuo mažens būdavo mano pareigos. Išėjo į naudą, nes moterys paprastai tokių darbų nemėgsta. Bet užtat daugiau namuose nedarau nieko.

Kai žmona Marytė tvarko namus arba daro remontą, išvažiuoju. Grįžtu – butas suremontuotas, ir dar už žmonos pinigus. Mano nuosavybė bute – trys televizoriai ir katinas.

- Koks buvo ryškiausias jūsų pirmosios meilės trūkumas?

– Pirmoji mano meilė – klasės draugė Vida. Didžiausias šios meilės istorijos trūkumas, kad visi apie ją žinojo ir ant asfalto rašinėjo: H+V=M. Vidą mylėjau būdamas šešiolikos ar net septyniolikos.

Buvau toks „patyręs“, kad man net į galvą neatėjo, jog galėčiau ją pabučiuoti. Ji neapsikentė ir po vieno kino seanso pati mane pabučiavo, o paskui ištekėjo už kito klasės draugo.

– Kokiomis aplinkybėmis pamatėte savo būsimą žmoną?

– Buvau jau kokių 29-erių. Su grupe draugų drožėme į restoraną aiškiu tikslu – susirasti panų. Apsidairėm – nė vienos įdomios nėra. Aš apsisukau ir kompanijai sakau: „Einu namo!“

Eidamas pro duris, susidūriau net su penkiomis merginomis. Viena iš karto krito į akį. Grįžau ir iškart pakviečiau ją šokti, o po 30 sekundžių sakau: „Gal norėtumėt tapti mano žmona?“ O ji sako: „O kodėl ne?“ Nuėjom į kiną.

Draugavom kokį pusmetį, bet per jį Marytė spėjo pamatyti, koks esu pasipūtęs. Tuo metu dirbau „Valstiečių laikraščio“ raguočių skyriuje ir jaučiausi labai žinomas. Metė, kad nesijausčiau toks garsus.

– Kaip vėl ją prisiviliojote?

– Po pusmečio pataikiau paskambinti tinkamu momentu: Marytė ką tik buvo išsiskyrusi su n-tuoju bernu. Netrukus apsivedėm. Aš dėl to niekada nesigailėjau, o ji – visada. Kai siūlau susirasti kitą, atsako: „Esu katalikė. Tuokėmės bažnyčioje. Garbingai palauksiu, kol numirsi, o tada tikrai ieškosiu kito“.

– Dėl ko dažniausiai šeimoje kyla konfliktų?

– Iki šiol ginčijamės, kuris kurį išvadavo iš viengungystės. Kai tuokėmės, man buvo 30, o Marytei – 25-eri. Kitais klausimais sutariame.

– Ar mėgote skalbti dukters Ievos vystyklus?

– Lygindavau. Gyvenome televizijos bendrabutyje. Tuo metu aš jau dirbau „Panoramoje“, svarbiausioje žinių laidoje. Kartais reikėdavo ruoštis laidoms, o gyvenome devynių kvadratinių metrų kambarėlyje. Kai duktė įsibliaudavo, kartais ją su vežimu išstumdavau į koridorių, kad netrukdytų. Kai žmona supyksta ant manęs, vis grasina papasakoti dukteriai, kaip su ja elgdavausi kūdikystėje.

– Papasakokite apie savo legendines studijas, trukusias tris dešimtmečius.

– Neužtektų žurnalo puslapių išvardyti dalykus, kuriuos studijavau ir nebaigiau. Dvejus metus studijavau bibliotekininkystę, trejus su puse – teisę, trejus – lietuvių kalbą ir literatūrą, penkerius su pertraukomis – žurnalistiką. Per 30 metų baigiau 17 kursų.

Didžiausias mano studijų privalumas, kad turiu mažiausiai 300 kurso draugių, kasmet vis jaunesnių. Tik pernai rugsėjo 1-ąją pirmąsyk per pastaruosius 30 metų buvau nei studentas, nei dėstytojas. Bet juokingiausia visoje mano studijų istorijoje yra tai, kad visą gyvenimą slapta troškau studijuoti Pedagoginiame institute.

Manau, kad turiu gyslelę dirbti mokytoju. Tačiau tada, kai baigiau mokyklą, stoti į Pedagoginį buvo nemadinga ir net gėdinga. O mano duktė Ieva Pedagoginį universitetą baigė, bet nė dienos mokytoja nedirbo. Nėra teisybės pasaulyje.

– Kokį didžiausią kyšį esate gavęs?

– Paketo plotis – 20 centimetrų, ilgis – 60. Po vieno filmavimo Šiauliuose herojus mane pasikvietė į tarpuvartę ir bandė įbrukti dovaną. Pasakiau jam: „Ką jūs, ką jūs, ne ne ne, nė už ką...“ Žmogelis ir patikėjo, kad neimsiu. Jau penkiolika metų suku galvą, kas tame pakete galėjo būti. Jeigu tas žmogus gali atsišaukti, tegul man praneša, kas ten buvo suvyniota ir ko aš per savo kvailumą negavau.

- Sykį savo akimis esu regėjusi, kaip jus gerbia provincija. Alytaus rajone kavinėje siuntė šampaną nuo kito stalo ir veržėsi sumokėti už pietus. Ką jaučiate, kai jums rodo pagarbą?

– Pirmiausia pagalvoju, ar manęs nepainioja su buvusiu vidaus reikalų ministru Romasiu Vaitekūnu. Sykį prie manęs prilėkęs žmogelis džiaugsmingai šaukė: „Sveiki, mes jus pažįstam, gerbiam. Kaip laikotės, gerbiamas Seimo nary Pabedinskai?“

O apskritai atpažįstamumas neretai būna susijęs su tuo, kad prieš savo valią esi įveliamas į diskusijas, pavyzdžiui, kodėl Šv.Onos bažnyčioje nėra Onos portreto.

– Papasakokite graudžiausią istoriją apie savo laidos herojų.

– Ji baigėsi tragiškai. Vieni pirmųjų Lietuvoje gavome viagros tablečių. Nutarėm išbandyti ir per televiziją apie tai papasakoti. Suradom laidos herojų, pasileidusį menininką. Jam buvo 70, bet jo bute lankydavosi dvidešimtmetės. Radom ir pas jį sutinkančią eiti mergaitę. Filmavom, kaip jie susitinka.

Merginai kavalierius akivaizdžiai nepatiko – nenorėjo senio. Sugirdėm viagros ir abu palikom. Ateinam sutartu laiku – abudu švyti. O paskui jis ėmė ir staiga mirė. Laimė, kad ne iškart po filmavimo, nes sąžinė būtų užgraužusi.

– Švelniai tariant, jūsų laidose pasitaiko nemažai kvailių. Kaip sugebate su jais šnekėtis kaip lygus su lygiu?

– Aš ir esu jiems lygus. Vaitiekūnienė nemėgsta vaikščioti su manim po miestą, nes mane tuoj apspinta manasis kontingentas. Turiu jai kiekvienąsyk aiškinti: „Mūsų sielos giminingos“.

– Už ką jūsų laidos herojus buvo labiausiai ant jūsų supykęs?

– Už teisybę. Esu ištraukęs į dienos šviesą juodus vieno buvusio aplinkos ministro darbelius. Sykį tas buvęs ministras atėjo į redakcijos kiemą. Stovim ten septyniese. Šešiems jis ištiesia ranką, o man – ne. Bet dažniausiai pašiepti laidos herojai mane pateisina. Po laidos sako: „Tas kvailelis Vaitiekūnas nesuprato, ką jam pasakojau“.

– Žentas Andrius – turtingesnis už patį. Kokius jausmus patiriate?

– Nuolat džiaugiuosi, kad galėsiu pasiskolinti pinigų.

– Ar padėjote rinkti vardus anūkams?

– Tyliai laukiau, kol išrinks man tinkamus, bet taip neatsitiko. Taikstausi su tuo, kas yra. Penkiametis Rokas yra lieknas plonas inteligentas, blondinas juodu batu.

O septynių mėnesių Kajus sveria beveik tiek, kiek jo vyresnis brolis. Laukiu anūkės, bet vaikai cituoja Sabonį: „Fabrikėlis uždarytas“. Tikiuosi, kad fabrike įvyks kokia nenumatyta avarija.

– Kiek kartų buvote išėjęs iš namų, kai sulaukėte amžiaus vidurio krizės?

– Vieną kartą, bet ilgam. Gyvenau vienas kaip šuo.

– Ar žmona kvietė grįžti, ar pats pasiprašėte atgal priimamas?

– Badas parvijo.

– Koks žmonos priekaištas jūsų atžvilgiu teisingiausias?

– „Ir vėl rūkai?“

– Ką gera ligos davė jūsų gyvenimui?

– Pažintis su gražiomis daktarėmis ir slaugytojomis.

– Koks žmogus jums yra autoritetas?

– Ernestas Hemingway: kai negalėjo, nusišovė.