Ekstravagantiškojo Salvadoro Dali žmona Gala priėjo prie lango. Jau savaitę krito šaltas lietus ir ji negalėjo pasivaikščioti po parką. Klaidžiojantis moters žvilgsnis užkliuvo už suglamžyto ryšulio, gulinčio atviroje terasoje ant akmeninio stalelio. Jos rankinė! Ta, kurią jai sukūrė jos vyras, didysis ispanų dailininkas. Ji ir pamiršo, kad rankinę paliko būtent čia.

Seniai, seniai, iškart po vestuvių S.Dali pažadėjo žmonai padovanoti pilį. Pažadą įvykdė tik po daugiau nei 30 metų, vienu liūdniausių gyvenimo laikotarpių. Kai abu sutuoktiniai jau buvo pasenę, užsidarę savyje, nusivylę žmonėmis.

Bet Gala jautė, kad pilis atsirado laiku: šis statinys taps paskutiniu prieglobsčiu, kuriame ji pagaliau atras ramybę.

Čia, tarp mūrinių pilies sienų, Gala galės mėgautis tyla atsiribodama nuo garsios praeities, kai kurių artimųjų išdavystės, pavirsdama niekur neskubančiu savo pačios – kažkada išskirtinės aukštuomenės ponios, išpaikintos ir įtakingos genijaus S.Dali mūzos – šešėliu.

Retuose interviu Galai išsprūsdavo tokios frazės: „Nuo visko pavargau, norisi tylėti. Esu čia todėl, kad aplinkui tylu.” Ir tai buvo tiesa.

Net vyrui, savo artimiausiam draugui, Gala uždraudė gyventi šalia. Ji įsakė Salvadorui likti savo dirbtuvėse netoli ir lankyti ją tik gavus raštišką leidimą – jo dovanota pilis tapo Galos asmenine erdve, kurią ji troško visiškai kontroliuoti.

„O kaipgi aš? Nejau tau nusibodo mane kontroliuoti?” – nustebęs ir sutrikęs klausė žmonos S.Dali, kuris visą gyvenimą įkvėpimo sėmėsi iš savo paties nesavarankiškumo.

Visiškas paklusimas žmonai, jos nuotaikoms ir samprotavimams per daugelį metų tapo jo gyvenimo būdu, kone religine dogma.

Gala nenorėjo aiškinti savo dvasinės būsenos. Perkopusi per tam tikrą amžiaus ribą ji stengėsi atsiriboti nuo jaudulio dėl smulkmenų.

Juolab kad tam turėjo pagrindą: senas ir seniai lytiškai nepajėgus vyras tuo metu jautė platonišką meilę modeliui, su kuriuo nuolat susitikinėjo, piešė jos aktus, jie vaikštinėjo susikabinę už rankų, plaukiojo laiveliais.

Tikriausiai jam buvo gera. Tai nervino Galą, nes priminė, kad jai liko tik tie džiaugsmai, kurių susigalvoja.

Ji mėgino save apgauti, priešintis laikui ir nuoboduliui – niūrokose senosios pilies menėse tuomet 74-erių Gala slapta susitikinėjo su jaunais gerbėjais.

Bet šie pasimatymai neteikė nei pasitenkinimo, nei paguodos – buvo matyti parsiduodančių vaikinukų suvaidinta aistra, „saldūs berniukai” tik trumpam atitraukdavo Galą nuo liūdnų minčių. Ji jautriai reagavo į savo amžių.

Prabangūs dizainerių drabužiai, deimantai ir madingi aksesuarai dūlėjo dėžutėse, skrynelėse, seifuose.

Tarnaitė vis dažniai pastebėdavo, kad šeimininkė klaidžioja po sodą užsimaukšlinusi senamadišką rusišką kailinę kepurę, nevykusiai pasvirusią ant šono, ir apsivilkusi trumpą paltą.

Gala žingsniuodavo nepastebėdama griovių ir balučių, klupinėdavo, vytele čaižydavo sodo skulptūras, ilgokai sėdėdavo pavėsinėje įsmeigusi akis į horizontą.

Ten jai atnešdavo laikraščius, paštą ir per kurjerį atsiųstus vyro raštelius. Apie ką galvojo Gala per šiuos pasivaikščiojimus? Apgailestavo dėl praeities? Vargu.

Gala buvo tikra aukštuomenės karalienė, žinojusi daugybės malonumų skonį, ji nieko nestokojo ir, svarbiausia, sugebėjo patekti į nemirtingųjų klaną.

Gala atliko svarbiausią savo gyvenimo misiją – sukūrė genijų. Šis savo ruožtu įamžino mylimos žmonos veidą savo drobėse, pavertė ją deive.

Jie buvo ryškiausia ir ekstravagantiškiausia bohemiško pasaulio pora, bet abu pavirto seniais. Įspūdinga, saulėta praeitis kažkur dingo.

Kol Gala liūdėjo, Salvadoras ilgėjosi žmonos, be kurios nemokėjo ir nenorėjo gyventi.

Bet ji laikėsi nuo jo atokiai, o jis nuolat jai siuntė dovanas – skulptūras, paveikslus, juvelyrinius papuošalus, instaliacijas, piešinius ir ilgus meilės laiškus.

Skulptūros buvo rikiuojamos sode, paveikslai kabinami menėse, kol pamažu pilis persisunkė S.Dali dvasios, jo nuotaikos, balso.

„Golondrina” (išvertus iš ispanų k. – kregždutė) – taip savo mylimą žmoną vadino S.Dali.

Netrukus Galai teko prisipažinti – ji nebesugeba pilyje gyventi kaip atsiskyrėlė. Salvadoras tarsi žingsniavo su ja kartu parko takeliais, laukė kiekvienoje pilies menėje, ir Gala nežinojo, ar tai gerai, ar blogai.

Ji suprato, kodėl jis taip padarė. Apipildamas žmoną dovanomis S.Dali tikėjo, kad visi šie kūriniai bus šalia jos visą tą laiką, kurį kietaširdė Gala atėmė iš jo.

Jis minėtą rankinę sukūrė 1970-aisiais, praėjus dvejiems metams, kai Gala atvyko į pilį.

Genijus norėjo sukurti žmonai itin asmenišką ir išskirtinį daiktą, kuris visada būtų su ja. Ne ant sienos, parke ir net ne prie veidrodžio, o rankoje.

Rankinė? Paprasta ir geniali idėja! Pagal S.Dali eskizus Paryžiaus namų „Lancel” meistrai pagamino tokią rankinę.

Ji turėjo saugoti jųdviejų meilės paslaptį. Gala nešios ją už rankenos iš dviračio grandinės, kuri Salvadorui turėjo išskirtinę prasmę.

Grandinė buvo supinta taip, kad visos ją sudarančios grandys, priklausydamos viena nuo kitos, sukuria sklandų judėjimą pirmyn.

Viena grandis suteikia inerciją kitai, jos – tarpusavyje susijusios, gyvena – juda tik būdamos sutvirtintos. Kaip du neišskiriami žmonės.

Ant rankinės meistrai tušu ir aukso spalvos dažais išrašė vadinamąsias daligramas.

Šį meilės kodą S.Dali sugalvojo bendrauti su žmona. G – Gala arba Gradiva – kaip jis ją vadino, didinga moteris, moteris deivė.

Raidė D paslėpta G viduje – S.Dali šį simbolį vadino ryšio galia. Jis reiškė, kad Gala apglėbia, įrėmina, apžavi ir supa Salvadorą. Jis – jos viduje, ji – jo tvirtovė, žievė.

D – tai ne tik S.Dali, bet ir žodis „desire” – troškimas, raidė S – tai Salvadoras ir kartu beprotiškos meilės paslaptis.

Gala apžiūrinėjo šį kerintį ornamentą taip, lyg būtų skaičiusi laišką, atsiųstą jai prieš daugelį metų.

Perbėgo žvilgsniu simbolius ir slaptus ženklus, kažkada turėjusius prasmę, bet pamirštus ir niekam nereikalingus, nebepadovanosiančius laimės.

Buvę jausmai tarsi suakmenėjo, pavirtę į malonų akiai raštą.

Vyro dovaną Gala nešiojo neilgai. Dviračio grandinė erzino, spaudė petį, rūdimis tepliojo suknelę.

Vis dažniau kur nors išvykdama Gala šią rankinę palikdavo namie.

Bet rankinė vis tiek gyveno šalia Galos, galvūgalyje, ant tualetinio stalelio.

Ji prietemoje blykčiojo paauksuotomis raidėmis, iš kurių buvo sudėti švelnūs žodžiai. Atrodė, kad rankinė gyveno savo sudvasintą, išskirtinį gyvenimą.

Kartais Gala eidavo su ja pasivaikščioti, į vidų įdėjusi nosinę, buteliuką su širdies lašais ir poeto Pablo Nerudos eilėraščių tomu.

Kaip ji galėjo pamiršti rankinę atviroje terasoje lyjant lietui? Tušu išvedžiotos raidės veikiausiai išsiliejo, audinys išbrinko nuo drėgmės, o grandinė visiškai surūdijo?

Užsimetusi seną paltą, apsigobusi šaliu, Gala išėjo į sodą. Rankinės medžiaga nebuvo sugadinta, raidės išlikusios. Pirmąkart po daugelio metų, kai Gala pasirinko atsiskyrėlės gyvenimą, jai norėjosi verkti.

Prabėgo jaunystė, nuėjo į užmarštį aukštuomenės pokyliai, daug kas negrįžtamai išsitrynė iš atminties, ir tik vyro jausmai jai nepakito.

Jie nepavaldūs laikui. Jo paveiksluose išliks jos veidas, šioje pilyje – jo skulptūros.

Galai staiga pasirodė, kad ji tarsi girdi savo vyro Salvadoro šnabždesį: „Mylimoji, mano neprilygstamoji, kregždute žmona.”

Bet gal tai tik vėjas praūžė pro rudeninį parką?

Grįžusi į pilį Gala pastatė rankinę ant spintelės, lovos galvūgalyje. Iki paskutinės dienos Salvadoro dovana liko jos miegamajame.

Galą apiplėšinėjo jauni meilužiai

■ Ispanų dailininkas, skulptorius, vienas žymiausių siurrealizmo atstovų Salvadoras Dali (Salvadoras Domenecas Felipas Jacintas Dali i Domenechas) gimė 1904 metais.

■ Gala – Rusijoje gimusi Jelena Djakonova tapo S.Dali mūza. Pora susipažino, kai jai buvo 36-eri, jam – 25 metai. Tuomet Gala buvo ištekėjusi už prancūzų poeto Paulo Eluard'o. Vedybinį gyvenimą abu suprato kaip teisę turėti meilužių.

■ S.Dali keistai siekė Galos dėmesio: išsivaškavęs ir mėlynai nusidažęs pažastį rodydavo jai arba išsitepliodavo ožkos ekskrementais, o galvą pasipuošdavo pelargonija.

■ Pagaliau ji tapo jo žmona ir stropiai rūpinosi jų finansiniais reikalais. Juo labiau Gala seno, tuo labiau norėjo meilės. Dažėsi plaukus, kartais užsidėdavo peruką ir pagalvodavo apie plastinę operaciją, bandydavo sugundyti kiekvieną savo kelyje pasitaikantį vyriškį.

■ Jauni meilužiai apiplėšinėjo Galą: ji jiems pirkdavo namus, automobilius, mokėjo už jų mokslą, dovanodavo S.Dali paveikslus. Dailininką nuo vienatvės irgi gelbėjo gražios moterys, iš kurių jam nieko nereikėjo, tik jų grožio.

■ S.Dali prarado kūrybinį polėkį tą pačią akimirką, kai 1982-aisiais mirė Gala. Jo gyvenimas tapo pilkas ir kupinas neurozių: jis liovėsi valgyti ir kurti.

■ S.Dali gyveno atsiskyręs nuo viso pasaulio šešerius su puse metų, kol ištiktas širdies smūgio 1989 metais mirė.