Atsiranda ir kartojasi keistas sutrikusio, sustojusio ar nutrūkusio laiko jausmas. Dėl tokių pojūčių lyg ir nereikėtų sukti galvos – viską lengva nurašyti amžiui, fiziologijai ir panašiai. Senstančiam žmogui viskas lėtėja arba atvirkščiai – greitėja, teka, varva, byra... O gal tai ne tik amžiaus problema?

Anądien skaičiau Nyderlandų kultūros istoriko Johano Huizingos studiją apie viduramžius, apie Prancūzijos ir Nyderlandų gyventojų mąstyseną ir gyvenseną XIV ir XV šimtmečiuose ir su nuostaba supratau, kad kai kurie dalykai nė kiek nepasikeitė.

Istorikas sako, kad anuomet viskas, „kas gyvenime išsikovoja tvirtą vietą, kas tampa gyvenimo forma, yra laikoma šventa tvarka – ir patys paprasčiausi papročiai ir įpročiai, ir aukščiausi pasaulinio Dievo plano dalykai“.

Jis cituoja rūmų tvarkos aprašinėtoją Alienorą de Poitiers, kuri į taisykles žvelgia kaip į išmintingus įstatymus, priimtus senovės karalių, ir jų visi turi laikytis, tos taisyklės suvokiamos kaip amžių išmintis.

[[ge:lrytas:lrytas:29903867]][[ge:lrytas:lrytas:30362547]][[ge:lrytas:lrytas:30790056]][[ge:lrytas:lrytas:31283745]]

Ir jeigu kas nors tų taisyklių nesilaiko, senajai damai atrodo, kad laikai išsigimsta: ji mini Flandrijos damas, kurios gimdyvės patalą stato arčiau ugnies, o anksčiau to niekada nebuvo daroma, ir kuo gi visa tai baigsis, klausia Alienora, ko gero, kad viskas baigsis blogai...

Magiškas žodis „anksčiau“. Žmogus turi turėti tą „anksčiau“. Ir tas „anksčiau“ turėtų būti toks, kokį suvokia, prisimena ar susikuria pats žmogus, o ne primeta viešieji ryšiai. Žinoma, viskas turi keistis, ir nieko čia keisto, ir senos damos, ir sukriošę ponai turi bambėti. Bet štai kas nutiko – tas „anksčiau“ tapo nepageidaujamas. Tiesiog nebeegzistuoja, nes ten, kur buvo sovietmetis, – skylė, dėmė, tuštuma, zona, į kurią koją gali kelti tik skeptiškai nusiteikę tyrinėtojai.

Gali būti, kad viena iš vyresniąją kartą apėmusios neurozės priežasčių yra laiko skaičiavimo sutrikimas. Iš esmės juk mes verčiami – kartais švelniau, kartais griežčiau, o gali būti, kad tonas darysis vis nuožmesnis, – skaičiuoti laiką tik nuo 1988 metų. Sąjūdis, Baltijos kelias, Nepriklausomybės atkūrimas. Tiesa, dar galima peršokti į 1918-uosius ir skaičiuoti laiką iki 1940 metų. Na, jeigu jau labai norite patirti istorinio laiko pojūčių. O paskui tyla. Paskui balta arba juoda dėmė.

Mes esame verčiami – švelniai, o gal ir nelabai – atsisakyti, išsižadėti, pasmerkti sovietinio gyvenimo laikotarpį, nes jis buvo neteisingas. Mes esame verčiami netgi jausti gėdą, kad gyvenome anais laikais, jausti kaltę, nes esame susitepę, brokuoti, esame dėmė ant gražaus šio demokratiško, teisingo ir viskam pakantaus (žinome, kad ir labai veidmainiško, bet nedrįstame apie tai kalbėti) pasaulio veido.

Beje, ką turiu omenyje sakydamas „mes“? Greičiausiai, kaip ir visi kiti, save patį ir tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie tapatinsis su mano žodžiais ir manys, kad kalbu apie juos. O kaip partiniai funkcionieriai, bazių ir parduotuvių direktoriai, ministrai ir kanistrai? Jie irgi tapatinsis? Tiksliau, ar aš juos įtraukiu į sąrašą tų, kurie turi teisę į „anksčiau“, ar jie paprasčiausiai turėtų degti pragare?

Kita vertus, gal niekas neverčia to nelemto sovietmečio išsižadėti, gal tai vidinis cenzorius, garsusis anų laikų prietaisas, kurį turėjo daugelis SSRS piliečių, kad nesakytų ir nedarytų to, ko nereikia, gal ir dabar jis veikia, gal niekas nesikabinėja prie mūsų, atėjusių iš ten, gal tai mes patys kabinėjamės prie savęs, kitaip tariant, jaučiame sąžinės graužatį?

Tiesą sakant, keista keikti arba garbinti praeitį. Dar keistesnis noras ją pakeisti. Kitaip tariant, visiškai nenoriu ieškoti sovietmečio privalumų ir trūkumų, tik konstatuoju būseną, sustojusio, trupančio, nutrūkusio laiko būseną, apėmusią tam tikrą visuomenės dalį. Vis dėlto mūsų socializmas, mūsų sovietiškumas, ko gero, buvo labiau praktinis, ūkinis, o ne ideologinis.

Paaiškinsiu, ką tai reiškia. Sovietmetis negalėjo nepalikti mūsų gležnose sielose kruvinų savo pėdsakų. Kita vertus, sovietinė simbolika mums atpažįstama išoriškai, bet ar ji tapo pasąmonės vaizdiniais? Kaip, pavyzdžiui, krikščioniška. Jau pasakojau anekdotą apie tai ir dar kartą papasakosiu, nes geras.

Mama, kai man buvo gal kokie vienuolika metų, papirkinėjo siūlydama metalinį rublį, kad eičiau Pirmosios komunijos. Davė rusišką sovietinį rublį su Lenino galva, kad tapčiau Kristaus kareiviu. Ir štai kas nutiko, kodėl ir manau, kad sovietmetis labiau ekonominis, o ne ideologinis fenomenas mūsų sąmonėje (ir pasąmonėje): su Jėzumi grūmiausi visą gyvenimą, kovojau kaip Jokūbas su Viešpaties Angelu, o su Leninu nesigrūmiau.

Nes Jėzus kėsinosi į mano sielą, o Leninas tik į kūną. Jėzus vis dar turi mirti manyje, kad atgimčiau, o Leninas – jis niekada ir nebuvo gyvas, nepaisant daugybės liudijimų, kad jis gyvas amžinai.

Nelemtas sovietmetis, ką su juo daryti. Kaip demitologizuoti tai, kas netapo mitu? Prisiminti, neprisiminti, reabilituoti, pasmerkti, ištrinti. Ar mes ilgimės to, kas nekinta, nes tai atrodo vertinga, ar tai, kas nekinta, per tęstinumą patvirtina mūsų vertę? Jeigu yra kokios nors vertybės, gal ir mes ko nors verti, šitiek išbuvę šiame pasaulyje, gal dėl to mes kabinamės į praeitį ir nenorime jos atsisakyti – ne ideologijos, ne istorijos, o tik dalies savęs.

Kai lankiausi Grūto parke, manęs neapėmė meilė socializmui ar sovietų sąjungai – žiūrėjau į tuos balvonus kaip į praeities ženklus, matydamas Leniną iš Lukiškių aikštės prisiminiau ne socializmą, o laikus, kai toje aikštėje sėdėdavau ant suolelio ir skaitydavau kokį nors Paulį Celaną arba Franzą Kafką, ir tas laikas buvo puikus – nuožmus, niūrus, bet ir puikus. Beje, kaip tik dėl to bolševikai ir naikino visus, kurie prisiminė carizmo laikus. Praeities nepakeisi, bet gali sunaikinti viską, kas tą praeitį primena ir prisimena.

Galvojau apie Viktorą Peleviną, kaip jis puikiai demitologizuoja sovietinius mitus. Tarkime, viename jo kūrinyje radau epizodą, kuriame pasakojama apie legendinio Aleksejaus Meresjevo lakūnų mokyklą, ir toje mokykloje kursantams nupjauna kojas. Tai vienas sovietinės ideologijos personažų (net nesvarbu, ar jo istorija tikra, ar ne), kuris pateko į neįveikiamos sovietų valstybės dievų panteoną. Pakeltas į mitologinį lygmenį.

Puiki V.Pelevino metafora apie sovietinį absurdą, apie tai, kaip dėl idėjos buvo žalojami ir, be abejo, masiškai žudomi žmonės. Galvojau, ką mes galėtume demitologizuoti, kad susidorotume su sovietmečiu.

Visi tie lionios golikovai, zojos kosmodemjanskajos, Stalinas, Berija ar net Leninas su Trockiu, netgi Dzeržinskis su Marija Melnik, kurie tarsi būtų beveik savi, – jie iš kito pasaulio, kažkur už mūsų sovietinio identiteto ribų, nes tokio identiteto nelabai ir yra; mūsų vietiniai sovietiniai veikėjai buvo labiau ne ideologiniai, o ekonominiai – kolūkių pirmininkai, bazių direktoriai, pardavėjos ir jų vaikai – tie, kas sovietine sistema labai tikslingai ir gudriai pasinaudojo geresniam gyvenimui susikurti.

[[ge:lrytas:lrytas:31693780]]

Mūsų Cvirka, Venclova, Nėris ar netgi Sniečkus su Griškevičiumi ir Brazausku – smulkios figūros, nepakilusios iki sovietinių figūrų mitinio lygmens.

Neseniai Gintarui Varnui rašiau apie Ūbą Putiną, vėl perskaičiau S.Nėries poemą apie Staliną. Juokinga, bet tokios mūsų sovietinės literatūros skaitymas įdomiai veikia – skatina ne nužmogėjimą ir svajones apie totalitarinį valdymą, o atvirkščiai, ugdo humanizmą ir atjautą ir kitas krikščioniškas vertybes. Viena vertus, kičas, kita vertus, jauti užuojautą autoriui, kad jam teko bristi per tokį mėšlą. Grafomanijos ir blogo skonio kūriniai būtini, kad suvoktum visą meno ir kultūros istoriją.

Prastos, negražios praeities prisiminimas, – eidamas pro V.Kudirkos paminklą mačiau ten stovintį generolą Ivaną Černiachovskį. Generolas ligi pusės buvo įkastas į žemę, piktas, purvinas, o gal kruvinas. O Katedros aikštėje Gediminui prie kojų kyšo Jekaterinos II galva, kurią lesa du akmeniniai ereliai. Kartais tiesiog norisi ne vien teisingo, mums patinkančio, bet ir sukompromituoto, susikompromitavusio, gėdingo praeities vaizdo ir laiko.

Nes toks mūsų gyvenimas, jame yra visko, ne tik tai, kas mums patinka. Juk būtų nuostabu, jeigu S.Daukanto aikštėje iš po žemių kyšotų Muravjovo Koriko galva, ant kurios būtų galima atsisėsti. Ne? Na, nežinau, man kartais trūksta keisčiausių dalykų.

Tiesa, gal ne viskas ir prarasta. Anądien ėjau pro Filharmoniją Aušros vartų link, priešais ateina du vyrai, kalba rusiškai, vienas sako, žiūrėk, Karlas Marxas stovi, kitas juokiasi, sako „da nu nach....“ (nebeišverčiamas žodžių junginys). Turbūt aišku, kad jiedu kalbasi apie paminką Jonui Basanavičiui.

Mums šventi simboliai jiems nieko nereiškia arba reiškia visai ką kita. Paminklai, simboliai, ženklai, pagaliau visa praeitis ir pats Laikas savaime nieko nereiškia, svarbu tik tai, kaip mes juos suvokiame, kokią vietą jie užima mūsų vertybinėje sistemoje, hierarchijoje, o be prastų, netgi beviltiškai blogų dalykų neįmanoma jokia hierarchija.

Lrytas.lt

2024-05-06 21:25