Atsiranda ir kartojasi keistas sutrikusio, sustojusio ar nutrūkusio laiko jausmas. Dėl tokių pojūčių lyg ir nereikėtų sukti galvos – viską lengva nurašyti amžiui, fiziologijai ir panašiai. Senstančiam žmogui viskas lėtėja arba atvirkščiai – greitėja, teka, varva, byra... O gal tai ne tik amžiaus problema? Anądien skaičiau Nyderlandų kultūros istoriko Johano Huizingos studiją apie viduramžius, apie Prancūzijos ir Nyderlandų gyventojų mąstyseną ir gyvenseną XIV ir XV šimtmečiuose ir su nuostaba supratau, kad kai kurie dalykai nė kiek nepasikeitė. Istorikas sako, kad anuomet viskas, „kas gyvenime išsikovoja tvirtą vietą, kas tampa gyvenimo forma, yra laikoma šventa tvarka – ir patys paprasčiausi papročiai ir įpročiai, ir aukščiausi pasaulinio Dievo plano dalykai“. Jis cituoja rūmų tvarkos aprašinėtoją Alienorą de Poitiers, kuri į taisykles žvelgia kaip į išmintingus įstatymus, priimtus senovės karalių, ir jų visi turi laikytis, tos taisyklės suvokiamos kaip amžių išmintis. Ir jeigu kas nors tų taisyklių nesilaiko, senajai damai atrodo, kad laikai išsigimsta: ji mini Flandrijos damas, kurios gimdyvės patalą stato arčiau ugnies, o anksčiau to niekada nebuvo daroma, ir kuo gi visa tai baigsis, klausia Alienora, ko gero, kad viskas baigsis blogai... Magiškas žodis „anksčiau“. Žmogus turi turėti tą „anksčiau“. Ir tas „anksčiau“ turėtų būti toks, kokį suvokia, prisimena ar susikuria pats žmogus, o ne primeta viešieji ryšiai. Žinoma, viskas turi keistis, ir nieko čia keisto, ir senos damos, ir sukriošę ponai turi bambėti. Bet štai kas nutiko – tas „anksčiau“ tapo nepageidaujamas. Tiesiog nebeegzistuoja, nes ten, kur buvo sovietmetis, – skylė, dėmė, tuštuma, zona, į kurią koją gali kelti tik skeptiškai nusiteikę tyrinėtojai.
