Noriu apginti lietuvių kalbą. Ne nuo darkytojų ir ne nuo nepagarbaus jaunimo, SMS žinutėse raidę „w“ naudojančius vietoje „v“ ir perrašančių K.Donelaičio šneką pagal angliškas rašybos taisykles („aisq warom dabar“), ne nuo užsienietiškų konstrukcijų („turėk gerą gimimo dieną“) ir ne nuo lietuvių pagal vardą, pavardę, kilmę ir krikšto metu sakytus žodžius (bet sovietinių iki kaulų smegenų) mokslo tyrimo institutų darbuotojų.
Tų, laiku prisijungusių prie Sąjūdžio ir dabar dirbančių ministerijose ir kitose valdžios įstaigose: („specialistais buvo prieita išvada, kad ryšium su pravestais statybos darbais specfondų lėšų įsisavinimas iki galo nedavestas“). Ginsiu lietuvių kalbą nuo jos gynėjų.
Apie kalbos biurokratų ir jų pakalikų arogantišką siautulį pradėjau mąstyti kažkada, skaitydamas savo straipsnių maketus, jau apdorotus korektorių. Kadangi dar sugebu parašyti pagal taisykles (ir jungtuko „kad“ nevartoju šalutiniame tikslo sakinyje), džiaugsmo smaugikai mano rašymus paprastai kastruoja, tik apiberdami žodžius kabutėmis – gink Dieve, kad nebūtų nė vienas žodis panaudotas kokia nors perkeltine, mano sugalvota, prasme (rašau ir galvoju – ar bus žodis „kastruoja“ paliktas be kabučių?).
Buvau parašęs apie žemaūgį miestuką – kurgi, skaitau tekstą: „žemaūgis“ miestukas. Nes argi gali būti miestas mažo ūgio? Niekur neparašyta, kad galima. Panašu, kad kalbą naudoti pagal savo supratimą tik poetai, antraip šiandien skaitytume:
„Ašara“ Dievo aky,
Lietuva, ką tu „veiki“?
Nes Dievas juk negali verkti ašaromis, o Lietuva negali nieko veikti, kadangi yra ne žmogus. Esu tikras, kur nors yra oficialus patvarkymas, numatantis baudas už daiktavardžiams netinkamų veiksmažodžių naudojimą.
Skaitytojau, abejoji? Manai, A.Užkalnį nuskriaudė kalbos specialistai, ir dabar jis lieja tulžį? Nieko panašaus. Lietuviškai rašyti teisingai nebuvo sunku nei mokykloje, nei vėliau. Pagaliau ir nuskriausti mane yra ne taip lengva: pirmiausia ten kur gyvenu, esu sunkiai pasiekiamas, antra, jeigu jau rašai internete tikrąja pavarde ir skaitai komentarus, reiškia, nelabai turi ko bijoti.
Ne, iš tikrųjų sakau jums: atsiverskite Valstybinės lietuvių kalbos komisijos tinklapį, ir pateksite iš laisvos Lietuvos, spindinčios įvairove ir minčių laisve, į kraupų pasaulėlį, lyg iš F.Kafkos knygų, ir pasijus negeras kvapas, lyg atsivertus trisdešimties metų senumo „Tiesos“ numerį.
Čia ilgi sąrašai žurnalų redaktorių, televizijos darbuotojų, reklamuotojų ir kitų žmonių, susijusių su lietuvių kalba, ir datos bei smulkmenos, kada jie buvo aplankyti arba iškviesti ir išbarti. Pagirtų, rodos, nėra: ne tam stengiasi kalbos „ochranka“, kad kas nors džiaugtųsi. Džiaugtis ne vieta ir ne laikas, kalbos priešai nesnaudžia, kontrrevoliucija kelia savo baisias, užsienio kalbomis kalbančias ir svetimomis konstrukcijomis spjaudančias galvas, todėl gailestingumui vietos nėra. Kalbos gestapas ne šiaip bara ir grasina: bara viešai, ir nepakankamai mylintys kalbą (arba mylintys ne tuo būdu, kuriuo liepia žinantieji) bus išvilkti turgaus aikštėn, kaip partizanai pokario metais. Kad kitiems nebūtų pagundos. 2 psl.>>
