Prieš ketverius metus Lietuvos sveikatos mokslų universitete baigusi veterinarijos studijas, dar po poros metų Grėta įveikė rezidentūrą ir įgijo smulkiųjų gyvūnų vidaus ligų gydytojos kvalifikaciją.
„Kad būsiu veterinarė, žinojau būdama maždaug dešimties metų, – šypsosi Grėta. – Vėliau buvo minčių išbandyti žmonių mediciną, bet vis dėlto pasirinkau veterinariją – labai norėjau būti ir dirbti su šunimis. Kiti gyvūnai patiko, tačiau taip smarkiai netraukė. Norėjau ne tik kažką veikti su šunimis, bet ir padėti jiems, todėl dar vaikystėje pradėjau savanoriauti gyvūnų prieglaudoje. Būdama vyresnė, mielai su beglobiais gyvūnais ir prieglaudos personalu važiuodavau į veterinarijos klinikas. Mane žavėjo, kaip jiems gerėja, kaip, paskyrus tinkamą gydymą, sveiksta“.
Mergina juokauja, jog „atsitiko“ simbiozė – meilė gyvūnams ir medicinos žavesys atvedė į veterinariją.
Susiję straipsniai
Kai ji buvo dešimties, tėvai įsigijo pirmąjį šunį su kilmės dokumentais, ilgaplaukių kolių kalytę Deilą. Turbūt numanote, kas nutiko vėliau – pirmasis šuo, svajonių augintinis, tapo gyvenimo „orientyru“. Kartu su Deila Grėta įsitraukė į kinologiją, susipažino su įkvepiančiais savo veislės mylėtojais, pamėgo parodas: „Iš pradžių demonstravau kitų žmonių šunis, bandžiau laimę Jaunųjų vedlių konkurse, o sulaukusi reikiamo amžiaus, pradėjau dirbti šunų parodų asistente, artimiau susipažinau su teisėjų darbu. Susižavėjau parodų teisėjų veikla ir pasižadėjau kada nors tapti šunų parodų teisėja. Prieš aštuonerius metus išlaikiau teorinį teisėjo egzaminą, jau keliskart teisėjavau nacionalinėse šunų parodose. Praėjusių metų rudenį turėjau garbės teisėjauti pirmos FCI (Tarptautinė kinologų federacija – red.) grupės specializuotoje parodoje. Svajoju apie tarptautinės šunų teisėjos statusą“.
Į klausimą, ką jai reiškia šunys, nesvarstydama atsako: „Geriausi draugai! Su šunimis gera. Jie nesmerkia, neteisia, myli tave tokią, kokia esi. Mielai palaiko kompaniją, ar tai būtų pasivaikščiojimas miške, ar ilgas pogulis ant sofos žiūrint filmą“.
Bėgant laikui, susidūrus su daugybe šunų (prieglaudų gyvūnai, parodų dalyviai, klinikos pacientai), Grėtos santykis su jais keitėsi, tačiau mergina pabrėžia, jog visos patirtys išmokė vertinti laiką, kurį praleidžiame su šunimis. Jos nuomone, tai laikas, kuomet likimas mums dovanoja neįkainojamą dovaną – mylėti šunis, ugdyti ir rūpintis jais. Mergina taip pat pabrėžia, jog šunys reiškia draugystę: šunų dėka ji ne tik rado savo kelią, bet ir sutiko daugybę nuostabių žmonių. Iš meilės šunims gimė daugelis jos draugysčių su žmonėmis.
Grėta žavisi visomis šunų veislėmis, galbūt labiau – aviganiais ir kurtais. Levretės jos gyvenime atsirado neseniai, nors apie kurtus svajojo nuo paauglystės. Kartu su levrečių veisėja kauniete Živile Bilotaite – Jokubauskiene turėjo vieną levrečių vadą, gimė viena nuostabi levretytė, kuri tapo Grėtos komandos dalimi.
Su „keturkojų komanda“ ji stengiasi praleisti kuo daugiau laiko. Patikino nepamiršianti ir balandžio 24 – osios. Ši proga kasmet minima LSMU, kur vyksta augintinio diena darbe, organizuojama edukacija, universiteto darbuotojams pristatomos įvairios veiklos su šunimis, vyksta sveikatos patikros akcijos.
„Minėti Šuns dieną svarbu, bet dar svarbiau nepamiršti, jog kiekviena diena, kurią praleidžiame su augintiniais, yra šventė ir dovana mums“, – apie privilegiją turėti mylimą augintinį kalba veterinarijos specialistė Grėta Tičkūnaitė.
Balandžio 24 d.nuo 17.00 val. Lietuvos kinologų draugija kviečia šunų mylėtojus kartu su savo augintiniais į Sapiegų rūmų parką Vilniuje!