PGD yra psichinė liga, pasireiškianti mėnesius ar metus trunkančiu gedulu, intensyviu ilgesiu, neviltimi bei sunkumais kasdieniame gyvenime.
Iki šiol oficialiai ji galėjo būti diagnozuojama tik po žmogaus mirties.
Tyrimo metu buvo apklausti 975 suaugusieji Didžiojoje Britanijoje, o rezultatas nustebino: 7,5 proc. tų, kurie neteko augintinio, atitiko PGD kriterijus – šis rodiklis palyginamas su gedulu po artimo draugo mirties.
Panašūs rodikliai nustatyti ir netekus senelių, brolių ar seserų bei partnerių. Tik mirus tėvams ar vaikams šie rodikliai buvo gerokai aukštesni.
Apie penktadalis apklaustųjų, patyrusių tiek žmogaus, tiek gyvūno netektį, nurodė, kad gyvūno netektis juos paveikė stipriau.
Tai prieštarauja ankstesnėms žinioms, pagal kurias nukentėjusieji dažnai slopina savo gedulą dėl gėdos ar baimės likti nesuprastiems.
Tyrimo autorius Philipas Hylandas, Airijos Meinuto universiteto psichologijos profesorius, pabrėžia, kad gedulo simptomai yra identiški – nepriklausomai nuo to, ar mirė žmogus, ar gyvūnas.
Tyrimas pateikia „nuoseklių ir įtikinamų įrodymų“, kad gedulas dėl augintinio yra ne mažiau pagrįstas.
Tai, kad kenčiantieji, nepaisant sunkių simptomų, negali gauti diagnozės, P. Hylandas laiko problematišku dalyku.
„Sprendimas nelaikyti augintinio netekties PGD gedulo kriterijumi yra ne tik moksliškai klaidingas, bet ir beširdis“, – teigė tyrimo autorius.
Profesorius ragina išplėsti šios ligos kriterijus, įtraukiant ir žmones, netekusius augintinio.