Po šuns poelgio per Mišias Vilkaviškyje – pasipiktinimas ir kunigų atsakas Pasakė, ar šunims bažnyčioje vieta (4)

Diskusiją šia tema paskatino atvejis Vilkaviškio vyskupijos Leipalingio bažnyčioje, kur per Šv. Onos atlaidus viena parapijietė pasipiktino į pamaldas atsivestu šunimi ir paprašė vyskupijos išaiškinti, ar taip elgtis dera.

Kaip paaiškino Vilkaviškio vyskupija, Bažnyčios kanonų teisėje nėra atskiros nuostatos, kuri reglamentuotų tikinčiųjų augintinių atsivedimą į bažnyčią, todėl nėra ir bendros taisyklės, kuri vienareikšmiškai draustų ar leistų tai daryti visose parapijose.

„Bažnyčia yra maldos ir liturgijos vieta, todėl svarbiausias kriterijus visais atvejais yra pagarba šventovei, liturgijos rimčiai ir kitų tikinčiųjų teisei ramiai dalyvauti šv. Mišiose. Jei gyvūnas trukdo pamaldoms, kelia pavojų ar nepatogumų kitiems žmonėms, jo buvimas bažnyčioje nebūtų laikomas tinkamu“, – pabrėžė vyskupijos atstovai. Jie taip pat paaiškino, kad praktinius sprendimus tokiais atvejais paprastai priima konkrečios parapijos klebonas.

Per vienas Mišias choras garsiai užgiedojo „Pulkim ant kelių“. Tai šuo irgi užtraukė kartu su choru. Buvo smagu ir niekas nepyko.

Anot vyskupijos atstovo, kitaip vertinami specialiai parengti pagalbiniai šunys, lydintys žmones su negalia. Jų buvimas pirmiausia siejamas su žmogaus galimybe visavertiškai dalyvauti liturgijoje, todėl tokiais atvejais stengiamasi sudaryti sąlygas dalyvauti bažnytiniame gyvenime.

Kalbant apie įprastus augintinius, vyskupija ragina atsižvelgti ne tik į gyvūno elgesį, bet ir į kitų tikinčiųjų poreikius.

„Reikia atsižvelgti į tai, kad dalis tikinčiųjų gali bijoti gyvūnų, būti jiems alergiški ar dėl jų buvimo sunkiau susikaupti maldai ir pačiam gyvūno šeimininkui, ir šalia esančiam. Todėl kiekvienu atveju būtinas jautrumas ir pagarba vieni kitiems“, – teigiama atsakyme.

Panevėžio vyskupijos Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonas, kunigas dr. Romualdas Zdanys aiškino, kad jo nestebina, jei žmonės į bažnyčią ateina vedini šunį.

„Viskas priklauso nuo aplinkybių. Raudonoje bažnyčioje vienos santuokos metu jaunoji ant rankų laikė šuniuką. Tai buvo labai svarbu jaunavedžiams. Jokios problemos nebuvo – šventė buvo uždara. Dar buvo keli atvejai, kai pagyvenusi moteris, per Sumą sekmadieniais, sulaukusi, kai prasidės apeigos, į bažnyčią įžengdavo su dideliu šunimi – labradoru. Turėjo kėdutę ir prie durų įsitaisiusi dalyvaudavo apeigose“, – kalbėjo kunigas ir teigė, kad žmonės šypsodavo, o plačiausiai šypsojosi jis pats.

„Per vienas Mišias choras garsiai užgiedojo „Pulkim ant kelių“. Tai šuo irgi užtraukė kartu su choru. Buvo smagu ir niekas nepyko. Tada supratau, kad moteris vaikšto su šuniuku – neturi, kur jo palikti. Niekada nieko tai moteriai nesakiau, netgi per aukų rinkliavą priėjau, pasisveikinau ir pakalbėjome. Nebuvo jokios problemos, kad reikėtų išprašyti moterį ir jos augintinį“, – pasakojo R. Zdanys ir teigė, kad problema būtų tuomet, jei su augintiniais ateitų ne vienas, o septyni ir daugiau žmonių, o šunys pradėtų loti.

„Tiesa, Romoje yra viena bažnyčia, kurioje būna vienos šv. Mišios, kuriose gali dalyvauti savininkai su savo augintiniais. Tai yra normalu ir niekas neprieštarauja – žmonės žino, kad į tas pamaldas gali atsivesti savo augintinius. Nesu įsitikinęs, kad reikia vedžiotis šunis ar kates į Mišias vien todėl, kad neturi kam palikti augintinio. Bažnyčia yra maldos ir liturgijos vieta, todėl svarbiausias kriterijus yra pagarba šventovei, rimčiai ir tikinčiųjų teisei ramia dalyvauti šv. Mišiose“, – svarstė Raudonosios bažnyčios klebonas.

Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Alfredas Puško – kategoriškas ir sakė, kad šunims ir katėms bei kitiems augintiniams ne vieta bažnyčioje.

„Suprantu šiuolaikišką žmogų, bet viskam yra ribos. Juk tikintieji į bažnyčią ateina susitikti su Dievu. Bažnyčia ne parduotuvė ir ne paslaugų įmonė. Juolab kad yra viešbučių, į kuriuos šunys neįleidžiami. Kita vertus, kodėl kiti žmonės, kurie atėjo į bažnyčią melstis, turi užuosti šuns kvapą ir klausyti urzgimą. Be to, metuose yra Pranciškaus Asižiečio diena, kai bažnyčioje melžiamasi už augintinius ir jie laiminami. Tai gal to ir pakanka. Į bažnyčią einama melsti, nusiteikus rimčiai. O čia staiga susitinka su šunimis. Kas būtų, jeigu žmonės pradėtų į bažnyčią vestis ne tik šunis, bet ir kates, neštis gyvates, papūgas. Mane, kaip tikintįjį, tokie dalykai įžeistų“, – aiškino kunigas ir teigė, kad esąs prieš augintinių vedžiojimą į bažnyčią.

Panevėžio vyskupijos Vadoklių, Lėno, Šilų parapijų klebonas kunigas Raimondas Kazlauskas ramiai paaiškino, kad šunys, katinai ir kiti gyvūnai yra Dievo tvariniai.

„Nieko blogo nematau, kad žmonės augintinius atsiveda arba atsineša į bažnyčią. Jeigu gyvūnai ramus, tai ko jiems nepabūti Mišiose su savo šeimininkais. Šv. Antanas, kai žmonės jo neklausė, žuvims pamokslus sakė. O kad šuo sulotų, kas čia blogo atsitiktų. Kita vertus, yra žmonių kategorija, kad viskuo piktinsi: valdžia, Bažnyčia. Į tokius besipiktinančius nereikia kreipti dėmesio. Be to, Šv. Pranciškaus dieną neša gyvūnus palaiminti į bažnyčią“, – aiškino kunigas ir sakė, kad gyvūnas nieko blogo negali padaryti, o pats baisiausias žvėris – žmogus.