„Lordas buvo pastebėtas, kai jam buvo apie dvi savaitės. Tada mano krikšto mama paskambino ir sako, kad kaimynai rado devintą ir skandins, nes neturi kur dėti. Po tokios žinios tvirtai nusprendžiau, kad jį paimsiu, tik tegul nieko jam nepadaro.
Taip mano krikšto mama nuėjo ir pasiėmė šuniuką. Po mėnesio atvažiavau ir išsivežiau mažylį, nuo to laiko mes su juo visur kartu“, – pasakoja Uršulė. Prieš du metus Lordas persirgo išeminiu insultu, tai babeziozės komplikacija.
„Kovojau dėl jo gyvybės, neskaičiuodama nei pinigų, nei kitų galimybių. Žmonės, kurie neaugina jokio gyvūno, niekada nesupras nerimo, džiaugsmo, gražių akimirkų, kurias jis suteikia“, – tikina Uršulė.
Susiję straipsniai
