Nuotykis, gimęs iš noro padėti
„Budapest–Bamako“ ralis – tai ne tik alinantis karštis, dulkės ir tūkstančiai kilometrų. Tai ilgiausias mėgėjų ralis pasaulyje, kurio tikroji šerdis yra labdara ir pagalba tiems, kuriuos civilizacija dažnai pamiršta. Kiekviena komanda į atokiausias Afrikos bendruomenes gabena būtiniausius daiktus: mokyklines prekes, medicinos įrangą bei drabužius.
Panevėžiečiui A. Meškiniui ši misija yra asmeniška. Kartu su žmona Dangyra būdami budintys globėjai, jie kasdien mato, kokią galią turi rūpestis.
„Puikiai žinome, kaip jaučiasi vaikai, gavę net elementariausią menkniekį – jie džiaugiasi iki ašarų. Matydami tas mažas akis, norime padovanoti jiems bent akimirką džiaugsmo, nes jie tai gauna taip retai“, – atvirauja Arūnas.
Nuo futbolo kamuolių iki pirmųjų knygelių
Apsilankymas Afrikos gilumoje sukrečia: ten šeimos visą gyvenimą leidžia mažuose moliniuose nameliuose, o kai kurie dykumų gyventojai nėra matę net paprasto automobilio. Pasitaiko, kad vaikai į mašiną meta akmenį, nes galvoja, jog tai – neregėtas gyvūnas.
Nors komanda surinko daugybę žaislų, drabužių ir mokyklinių reikmenų, Arūnas pastebi, kad geriausia dovana Afrikoje yra futbolo kamuolys, nes vietiniai vaikai šį žaidimą žaidžia kasdien. Taip pat itin laukiamos mokyklinės prekės, pavyzdžiui, pieštukai ir knygutės, nes tenykščiai gyventojai tik dabar pradeda suprasti mokslo svarbą. Dar viena džiuginanti smulkmena yra saldainiai, nors pasitaiko, kad ne visi vaikai moka patys nusilupti jų popierėlį.
Arūnas džiaugiasi, kad prie šios misijos prisidėjo daugybė žmonių ir įmonių. Nors kai kurios bendrovės abejojo paramos nauda dėl to, kad jų logotipų Afrikoje niekas neatpažins, dauguma rėmėjų prisidėjo vedami vienintelio tikslo – padaryti gerą darbą.
„Žinoma, skaudu suprasti, kad viso pasaulio neišgelbėsime ir visiems nepadėsime. Bet mes esame stiprūs tiek, kiek galime padėti šiuo metu. Jei šiandien kažkam galime pagerinti dieną – vadinasi, keliauti yra verta“, – sako panevėžietis.
Ekspedicijos žvaigždė – 1986-ųjų gaisrinė
Nors praėjusioje kelionėje komanda dykumų smėlį skrodė senu 1992 metų „Nissan Patrol“ visureigiu, šiemet pasirinktas kur kas ambicingesnis ir talpesnis transportas – 1986 metų gamybos „Mercedes-Benz“ gaisrinė. Šis automobilis, pirktas Vokietijoje, pagal savo tiesioginę paskirtį nebegalėjo būti naudotas, tad vyrai jį savo rankomis prikėlė naujam gyvenimui kaip patikimą ekspedicijos transporto priemonę.
„Toks pasirinkimas nebuvo atsitiktinis – šiuolaikiniai visureigiai yra pernelyg kompiuterizuoti ir elektronizuoti, todėl jų remontas dykumoje beveik neįmanomas, o senoji technika yra patikima, paprastai sutvarkoma pačių mechanikų rankomis ir neturi sudėtingos elektronikos“, – apie pasirinkimą paaiškino A. Meškinis.
Ruošiant automobilį ekspedicijai vyrai dirbo daugiau nei 100 dienų, o sunkiausios buvo paskutinės penkios savaitės darbuojantis nešildomose patalpose.
„Mūsų mašina yra puikiai paruošta šiai kelionei: ją papildomai izoliavome nuo karščio bei dulkių, o siekdami didesnio pravažumo, sumontavome didelius ratus. Viduje įrengėme penkias miegamas vietas, 200 litrų vandens rezervuarą, dušą bei tokios pat talpos šaldytuvą kelionės maistui.
Kadangi vertiname praktiškumą, automobilyje yra stoginė nuo saulės, greitai montuojamas lauko stalas ir net keturių skylių dujinė viryklė, o vienintelis mūsų įdiegtas papildomas komfortas – kondicionierius“, – pasakojo A. Meškinis.
Komanda – lyg kumštis
Penkių asmenų ekipažas į ralį leidžiasi ne kaip atsitiktiniai keliautojai, o kaip savo srities profesionalai. Arūnas Meškinis ir Darius Vilimas – mechanikai, kurių žinios užtikrina, kad joks gedimas dykumoje netaps kliūtimi. Vilius Rožukas – žmogus, atsakingas už estetinį automobilio atgimimą (perdažęs visą transporto priemonę). Ričardas Rimkus bei Mantas Jaruševičius – komandos „smegenys“, atsakingi už reklamą, rėmėjus bei visą sudėtingą kelionės logistiką.
Vyrai pripažįsta, kad įprastos agentūrų kelionės jiems nebekelia džiaugsmo. Nors Arūnas neslepia žmogiškos baimės dėl nežinomybės, visas dvejones nusveria laukiamas susitikimas su vaikais. Nors laukia tūkstančiai kilometrų nenuspėjamos dykumos, komandos ryžtas nekinta: jie šventai tiki savo jėgomis ir teigia, kad jokio atsarginio plano neturi, nes yra pasiruošę įveikti bet kokias kliūtis. „Apie blogus dalykus stengiamės negalvoti, juk važiuojame tam, kad kažkam pagerintume dieną. Kad ir kas nutiks, vis tiek nuvažiuosim. Mes užtikrinti, kad plano B nereikės“, – teigia Arūnas.
Nuo gibraltaro iki siera leonės džiunglių
Ekspedicijos pradžia suplanuota itin preciziškai: tam, kad būtų sutaupyta jėgų pagrindiniam etapui, paruoštas automobilis pirmiausia pakraunamas ant autovežio ir gabenamas iki Gibraltaro sąsiaurio Ispanijoje. Tuo metu penkių vyrų ekipažas lėktuvu pasieks Malagą, kur susitiks su savo transporto priemone ir persikels į Maroką.
Didysis nuotykis Maroke prasidės vasario 21 dieną, 7-ą valandą ryto. Per pirmąsias tris dienas komanda kirs Maroką, vėliau jų laukia Mauritanija, Senegalas, Gvinėja ir galiausiai – galutinis tikslas Siera Leonė. Nors žemėlapis gali rodyti kelius, žymimus kaip autostradas, realybė Afrikoje yra visai kita. Vyrai ruošiasi sudėtingoms atkarpoms, kur vietoj lygaus asfalto tyko dviejų metrų gylio duobės, reikalaujančios meistriško vairavimo zigzagais.
Namuose lieka didžiuotis ir laukti
Nors penkių vyrų laukia dulkėtas ir pavojingas Afrikos kelias, namuose liekantys artimieji neslepia – šis pasiruošimo laikotarpis buvo iššūkis ir jiems.
Arūno dukra Faustina pastebi, kad komandos motyvacija ir šeimos palaikymas leido lengviau ištverti varginantį pasirengimą. Nors paskutinėmis savaitėmis nuovargis, vėlyvos darbo valandos ir šaltis garaže tapo kasdienybe, mintis apie prasmingą tikslą vedė visą šeimą į priekį.