Adovakatas Jonas Brožė „Lietuvos ryto“ laidoje „Nauja diena“ paaiškino, kaip apibrėžiami paslėpti defektai ir kas juos apima.
„Paslėpti defektai, kaip aiškina Lietuvos aukščiausiasis teismas, yra tie defektai arba trūkumai, kurių akivaizdžiai pirkėjas nemato pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu.
Įsivaizduokim, kad eilinis vairuotojas, apžiūrėdamas automobilį, dažniausiai apžiūri jį išoriškai. Tai yra kėbulo, salono būklę, galbūt ratų, ratlankių ir panašiai.
Pirkėjas ne visada teisus: ekspertas patarė, kaip neapsigauti perkant naudotą automobilį
Teismas sako, kad trūkumai, kurių neįmanoma pamatyti be specialios įrangos, tai yra, nepasikėlus automobilio autoservise, nepasijungus diagnostikos įrangos ar neturint specialių techninių žinių, laikytini paslėptais. Tai reiškia, jie laikomi akivaizdžiai nematomais pirkėjams ir, jeigu išaiškėja vėliau, traktuojami, kaip buvę paslėpti pardavimo metu“, – aiškino J. Bložė.
Paslėpti defektai ar natūralus nusidėvėjimas?
Susiję straipsniai
Anot advokato, paslėptus defektus galima būtų skirstyti į kelias kategorijas.
Visų pirma, tai yra tyčia paslėpti defektai, nepriklausomai nuo to, kas juos paslėpė. Bet antroji dalis yra vadinamasis natūralus nusidėvėjimas.
„Tyčia paslėpti trūkumai dažniausiai susiję su variklio, pavarų dėžės, dujų neutralizavimo sistemos trūkumais, taip pat visuotinai žinomas trūkumas – ridos atsukimas, kuris vis dar, deja, Lietuvoje nėra retas.
Tai tokie trūkumai, juos galima įrodinėti, kad tai yra netinkamai atlikti remonto darbai ar specialiai užmaskuota. Taip pat visuotinai žinoma, kad į variklio alyvą pilami tam tikri priedai prieš pardavimą, kurie užmaskuoja netinkamą variklio darbą. Dažniausiai toks trūkumas, pakeitus alyvą nauja, iš karto duoda rezultatus“, – dėstė pašnekovas.
Antroji dalis, anot advokato, yra natūralus nusidėvėjimas.
„Natūralus nusidėvėjimas teismų praktikoje visada analizuojamas. Aiškinamasi, ar įsigijęs automobilį asmuo galėjo suvokti, kad su tokia rida, su tokio automobilio amžiumi šie nusidėvėjimai buvo tokio masto, kad automobilis galėjo tiesiog sugesti už pakankamai trumpo laiko arba nuvažiavus pakankamai mažą kilometrų skaičių.
„Kiekvienoje byloje teismas vertina faktines aplinkybes, konkrečią situaciją ir šalių veiksmus. Teismų praktikoje pasisakyta, kad net ir natūralus automobilio nusidėvėjimas tam tikrais atvejais gali tapti pagrindu nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį arba reikalauti nuostolių atlyginimo, ypač tada, kai automobilį vartotojui parduoda verslininkas.
Tokiu atveju pardavėjas privalo įvertinti automobilio techninę būklę ir informuoti pirkėją, jei transporto priemonė yra taip nusidėvėjusi, kad netrukus po įsigijimo gali prireikti papildomų išlaidų vieno ar kito mazgo remontui“, – aiškino advokatas.
Kaip realybėje atpažinti tyčinius ir netūralaus nusidėvėjimo defektus
Kaip sako J. Bložė, tokiu atveju jau kalbama apie įrodinėjimą.
Anot jo, pirkėjas, įsigijęs netinkamos kokybės daiktą ir pareiškęs pardavėjui pretenziją, turi pagrįsti, kad daiktas iš tikrųjų yra netinkamos kokybės.
„Vien pirkėjo teiginio, kad servise jam pasakyta apie gedimą ar netinkamai veikiančius automobilio mazgus paprastai nepakanka – pardavėjui tai nėra pakankamas įrodymas.
Todėl tokiais atvejais atliekama vadinamoji defektacija, kai pateikiama specialistų išvada. Ją gali parengti atitinkamą kvalifikaciją turintys specialistai, kurie patikrina automobilio techninę būklę: apžiūri jį išoriškai, atlieka kompiuterinę diagnostiką, o prireikus iš dalies ar visiškai išardo tam tikrus mazgus, kad nustatytų gedimus ir jų priežastis.
Kuo aukštesnės kvalifikacijos specialistai atlieka patikrinimą, tuo tiksliau galima įvertinti, ar trūkumas buvo paslėptas, ar atsirado dėl natūralaus nusidėvėjimo, netinkamo remonto, ar, pavyzdžiui, dėl laiku neatlikto ankstesnių savininkų techninio aptarnavimo“, – vardijo advokatas.
Nusipirko tvarkingą automobilį, bet ekploatavo netinkamai – kas kaltas?
Advokatas tikina, kad tokių atvejų tikrai pasitaiko.
„Mano praktikoje yra buvę, kai pardavėjas teigia, kad pirkėjas transporto priemonę eksploatavo netinkamai. Viena iš pirkėjo pareigų yra automobilį naudoti tinkamai, todėl jei pardavėjui pavyksta įrodyti, kad transporto priemonė buvo eksploatuojama netinkamai, jis gali tuo remtis gindamasis. Tokiu atveju pardavėjo atsakomybė dėl netinkamos kokybės daikto gali būti sumažinta arba visai panaikinta.
Kiekvienu atveju vertinama konkreti situacija ir aplinkybės. Pavyzdžiui, jei būtų nustatyta, kad automobilis buvo eksploatuojamas agresyviai ar net dalyvavo lenktynėse – nesvarbu, legaliose ar nelegaliose – teismas galėtų laikyti, kad transporto priemonė nebuvo naudojama įprastomis sąlygomis ir būtent tai galėjo lemti gedimo atsiradimą.
Tokiu atveju pirkėjui jau būtų gerokai sudėtingiau įrodyti, kad buvo pažeistos jo teisės“, – paaiškino J. Bložė.
Įrodymais gali tapti ir socialinių tinklų įrašai
Kartais ginčuose dėl automobilio gedimų įrodymai randami netikėtose vietose – pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose. Kaip pasakoja advokatas, praktikoje yra buvę atvejų, kai ieškant aplinkybių apie transporto priemonės naudojimą tenka analizuoti viešai prieinamą informaciją internete.
„Socialiniuose tinkluose kartais galima rasti informacijos apie tai, kaip automobilis buvo eksploatuojamas. Vienais atvejais ją rasti lengviau, kitais – sudėtingiau, tačiau kartais tokie duomenys gali tapti svarbiais įrodymais byloje“, – sako jis.
Pasak teisininko, atskira tema yra automobiliai, kurių galia buvo padidinta ne gamintojo sprendimu. Lietuvoje, anot jo, vis dar pasitaiko transporto priemonių, kurioms atlikti vadinamieji galios didinimo pakeitimai. Jei nustatoma, kad būtent toks modifikavimas galėjo lemti greitesnį tam tikrų mazgų gedimą, vertinama, ar pirkėjas apie tai buvo informuotas.
Jei pirkėjas apie padidintą variklio galią žinojo ir su tuo sutiko, pardavėjo atsakomybė gali būti mažinama. Tačiau jeigu tokia informacija nebuvo atskleista, pardavėjo atsakomybė gali padidėti.
Kas atsako už gamyklinį broką
Kartais gedimai paaiškėja ne dėl eksploatavimo, o dėl gamyklinių trūkumų. Pavyzdžiui, gali nutikti, kad naujai išleisto modelio pirmosios serijos automobiliuose aptinkamas gamyklinis brokas, tačiau dar nespėjus pradėti oficialaus atšaukimo automobilis jau būna parduotas kitam savininkui.
Tokiais atvejais dažnai kyla klausimas, kas turėtų atsakyti – pardavėjas ar gamintojas.
„Pagal Lietuvos civilinį kodeksą už daikto kokybę pirmiausia atsako pardavėjas. Žinoma, jis gali gintis teigdamas, kad problema kilo dėl gamintojo klaidos ir kad automobilis buvo nekokybiškai sukonstruotas“, – aiškina advokatas.
Jeigu kyla ginčas, teisininkai rekomenduoja į bylą įtraukti oficialų gamintojo atstovą kaip trečiąjį asmenį. Tuomet gamintojas gali patvirtinti arba paneigti, kad gedimas iš tiesų susijęs su gamykliniu broku.
„Jeigu gamintojas pripažintų tokią aplinkybę, atsakomybė galėtų tekti jam, o pardavėjas tokiu atveju galėtų remtis šiuo faktu kaip savo atsakomybę mažinančia ar ją šalinančia aplinkybe“, – sako teisininkas.
Neišmanymas gali brangiai kainuoti
Teisininkas pabrėžia, kad pagal įstatymus pardavėjas turi elgtis kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, todėl atsakomybė gali kilti net ir tuo atveju, jei jis pats teigia apie automobilio defektą nežinojęs.
„Pagal įstatymus ir teismų praktiką pardavėjas iš esmės atsako kaip apdairus ir rūpestingas asmuo. Tai reiškia, kad vien tai, jog jis galbūt nekreipė dėmesio į tam tikrus automobilio veikimo požymius ar nesuprato, kad transporto priemonė turi gedimą, nebūtinai atleidžia nuo atsakomybės“, – aiškina advokatas.
Pasak J. Bložės, pirkėjas turi teisę tikėtis, kad įsigyjamas daiktas atitiks įprastus tokio daikto reikalavimus. Ginčo atveju teismas vertina, ką konkrečiu atveju reiškia „įprasti reikalavimai“ tam tikram automobiliui.
Svarbią reikšmę tokiuose ginčuose gali turėti specialistų išvados. Jei ekspertai nustato, kad dar prieš pardavimą buvo aiškių gedimo požymių – pavyzdžiui, neįprastas garsas, vibracija ar įspėjamoji indikacija – tai gali reikšti, kad vairuotojas turėjo suprasti apie problemą ir imtis remonto.
Tokiu atveju pardavėjas gali būti laikomas atsakingu, net jei jis pats teigia, kad gedimo nesuprato ir automobilį tiesiog toliau eksploatavo.
Sutarties sąlygos ne visada apsaugo pardavėją
Advokatas pastebi, kad pastaraisiais metais vis dažniau pasitaiko pirkimo–pardavimo sutarčių, kurias parengia patys automobilių pardavėjai. Tokiose sutartyse neretai įrašomos nuostatos, jog pardavėjas neteikia jokios garantijos, o pirkėjas patvirtina, kad automobilį apžiūrėjo, įvertino, turėjo galimybę jį išbandyti ar patikrinti servise ir ateityje pretenzijų nebereikš.
Tačiau, pasak teisininko, tokios sąlygos ne visada turi teisinę galią.
„Tiek teismų praktika, tiek Civilinis kodeksas numato, kad atsakomybę šalinančios sąlygos, kurios prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, negalioja, net jei pirkėjas tokią sutartį pasirašė“, – aiškina jis.
Ginčo atveju, pasak J. Bložės, teismas turi pareigą tokias sąlygas įvertinti kaip galimai nesąžiningas ir pripažinti jas negaliojančiomis.
Pasak advokato, praktikoje dažnai kyla ir dar vienas klausimas, kaip patys pardavėjai tikrina automobilius prieš juos įsigydami.
„Kai paklausi pardavėjų ar jų atstovų, kaip jie patikrino automobilį prieš jį pirkdami, dažniausiai išgirsti, kad jį apžiūrėjo išoriškai, užvedė variklį, galbūt trumpai pravažiavo ir tuo remdamiesi įvertino techninę būklę“, – pasakoja jis.
Tokiais atvejais, anot teisininko, kyla logiškas klausimas – kodėl iš pirkėjo reikalaujama atlikti išsamią patikrą servise, jei pats pardavėjas automobilio būklę įvertino tik paviršutiniškai.
Vis dėlto advokatas pabrėžia, kad ne visi pardavėjai elgiasi vienodai. Yra ir tokių, kurie suteikia komercines garantijas, nuodugniai tikrina transporto priemonių techninę būklę, domisi jų istorija ir atsiradus problemoms stengiasi jas spręsti geranoriškai.
„Tokie pardavėjai dažnai patys iš anksto patikrina automobilį, įvertina jo techninę būklę ir, jei vėliau kyla nesklandumų, stengiasi ieškoti sprendimo kartu su pirkėju“, – sako advokatas.