„Šį rytą važiavom į renginį. Trūko akimirkos, kelių centimetrų, kad nesusidurtumėm su į priešpriešinį eismą iššokusia kita mašina. Jos vairuotojas atliko lenkimo manevrą. Jam buvo nesvarbu, kad kilo į įkalnę, ir buvo visai neaišku, kas laukia už jos. Nesvarbu, kad laikas ankstyvas, vos prašvitę ir rūkas. Nesvarbu, kad kelias labai slidus“.
P. Skomantas pasakoja, kad staigiai suktelėjo vairą į dešinę, į sniego pusnis ir sudarė lenkiančiam automobiliui minimalią erdvę pralįsti tarp lenkiamo sunkvežimio ir jo vairuojamo mikroautobuso.
„Mano mašiną, išlėkusią į šlapio sniego priverstą šalikelę, sumėtė. Net pats nežinau, kaip man pavyko išvairuoti. Turiu būti dėkingas savo Angelui sargui.
O jei nebūčiau išvairavęs? Būčiau nulėkęs nuo kelio ir apsivertęs. Klausimas: jei likčiau gyvas, ar kaip nors rasčiau avarijos kaltininką? Atsakymas: niekaip. Beprotis, rizikuojantis savo ir kitų žmonių gyvybėmis, važiuotų ir nuvažiuotų...“
Susiję straipsniai
„Po kelių valandų sužinojau, kad šį rytą Kaišiadorių rajone įvyko labai skaudi nelaimė. Avarijoje žuvo du mažamečiai vaikai. Kelyje, kuriuo mes dažnai važiuojame. Pasakyti, kad ši žinia mane ir mano kolegę sukrėtė, būtų per švelnu. Mums buvo siaubingai skaudu išgirsti šią žinią…“, – rašo P. Skomantas.
Jis teigia daug važinėjantis Lietuvos ir Europos keliais, kasmet sukariantis po 60 – 80 tūkst. kilometrų – ir matantis akivaizdžius skirtumus.
„Matau akivaizdų skirtumą – lyginant su Vakarų Europos valstybėmis, Lietuvoje vairavimo kultūra yra tragiška.
Daug žmonių mūsų šalyje vairuoja gerai, kultūringai, tačiau vis dar daug išsišokėlių, atsilupėlių, kurie nesupranta, kad lėkti, viršyti greitį, lenkti gerai neįvertinus visų aplinkybių – tai lyg švaistytis užtaisytu ginklu.
Dar gerai, jei tas užtaisytas ginklas sužeistų arba užmuštų patį jo šeimininką. Deja, neretai būna pražudomi visai niekuo dėti žmonės, o patys avarijos kaltininkai net nenukenčia…“, – rašo P. Skomantas.