Prieš trejus metus, turėdami nuosavos žemės netoli Utenos miesto, kreipėmės į savivaldybę su prašymu išduoti planavimo sąlygų sąvadą kaimo plėtros žemėtvarkos projektui rengti. Gavome atsakymą – sąlygų neišduoda Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – RAAD), nes sklypas pagal savivaldybės teritorijos bendrąjį planą patenka į miesto įtakos ekstensyvios plėtros zoną, kur prioritetas teikiamas mažaaukštei gyvenamųjų namų statybai, pakeitus žemės naudojimo paskirtį.
Be to, tuo metu, buvo rengiamas dar vienas planas – Utenos priemiesčio verslo ir gamybos plėtros planas. Ant to paties nedidelio sklypelio buvo „užbraižyti“ jau du planai. Negalima, tai negalima. Tik praėjusių metų pavasarį nustebino skambutis iš savivaldybės: projektuokite sodybą.
Niekas neperspėjo, kad vyksta teismai, kad paskubėtume, nes neaišku, kuo jie baigsis. Projektavimo sąlygos buvo išduotos visam projekto rengimo laikotarpiui, bet ne ilgiau kaip 5 metams, todėl per daug ir neskubėjome.
Projektuotojai dirbo pusę metų. Projektas buvo atliktas pagal visų institucijų, išdavusių planavimo sąlygas, nurodymus, jokių prieštaravimų iš gretimų sklypų savininkų nebuvo. Pridavus parengtą projektą derinti Utenos RAAD, atsakymas šokiravo: nederinsime, nes projektuotojai neatsižvelgė į tai, kad pagal miesto bendrąjį planą sklype galimybė statyti ūkininko sodybą nenumatyta (rašte dar paminėta administracinio teismo nutartis).
Kalti liko projektuotojai, kad projektavo sodybą, o ne rengė detalųjį planą. Kreipėmės su skundu į Utenos RAAD, atsakymo nesulaukėme. Kreipėmės į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją, ši skundą persiuntė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, pastaroji – Nacionalinei žemės tarnybai.
Iš gauto atsakymo supratome, kad ši tarnyba gali tik patikrinti, ar parengtas projektas atitinka planavimo sąlygose nurodytus reikalavimus.
Daugiau kreiptis lyg ir nebėra kur. Belieka susitaikyti, kad sodybos jau neturėsime, tik kas atlygins patirtus nuostolius? Kreiptis į teismą, bet ar nenukentėsime dar labiau?