Mirties bausmė – ne išeitis

Bet kuriuo atveju, reikia nepamiršti, kad mirties bausmė buvo įteisinta Lietuvoje, tačiau 1988m. Seimas ją panaikino, o Konstitucinis Teismas pripažino tokio tipo bausmę prieštaraujančia svarbiausiam šalies dokumentui – Konstitucijai.

Dabar, prasidėjus diskusijoms šia tema, o diskusijos svarbiais klausimais yra teigiamas pilietiškos visuomenės bruožas, verta prisiminti argumentus, faktus bei statistinius duomenis, prieštaraujančius mirties bausmei ir dar kartą aptarti, kodėl ji yra uždrausta.

Kartais klaidingai manoma, kad mirties bausmė veiks kaip prevencinė priemonė ir atbaidys nusikaltėlius nuo žiaurių veiksmų,  tačiau kol kas nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šią teoriją. Dauguma nusikaltėlių mano, jog jiems pavyks išvengti bausmės, nesvarbu, kokia ji būtų. Vienas iš tai patvirtinančių faktų – JAV pietuose yra įvykdoma 80 proc. šalies mirties bausmių, o tame regione vis dar įvykdoma daugiausiai žmogžudysčių visoje šalyje.

Taip pat 2012 m. FTB duomenimis, šiaurės rytinė JAV dalis, kurioje nebuvo įvykdyta mirties bausmė nuo 2005 m., turėjo žemesnį žmogžudysčių vidurkį nei visa likusi šalis. Kitaip tariant, teritorijose, kuriose nėra taikoma mirties bausmė, žmogžudysčių skaičius yra mažesnis arba lygus toms teritorijoms, kuriose ji taikoma. Tai parodo, kad mirties bausmė neveikia kaip prevencijos priemonė.

Verta prisiminti ir tai, kad teisinėje sistemoje vis dar pasitaiko klaidų dėl aplaidumo ar korupcijos. Įvedus mirties bausmę šios problemos neišnyks, nes keisis ne metodas, o bausmė, tačiau teismui paskelbus neteisingą sprendimą, pasekmės bus daug baisesnės ir nepataisomos.

Įvairiose valstybėse yra nutikęs ne vienas atvejis, kai paaiškėjus naujoms aplinkybės, kuriomis įrodomas žmogaus nekaltumas, jis paleidžiamas į laisvę ir, nors laiko sugrąžinti neįmanoma, valstybė bando bent kažkiek atstatyti padarytą žalą, tačiau, įvykdžius mirties bausmę, tokia galimybė tampa nebeįmanoma, o teisėsauga lieka žiauraus nusikaltimo kaltininkė.

JAV nuo 1973 iki 2012 m. buvo paleista 140 žmonių, nuteistų mirties bausmei, kurie dėl atsiradusios naujos informacijos buvo išteisinti; kai kurie iš jų - likus vos kelioms minutėms iki nuosprendžio įvykdymo.

Dar baisiau tai, kad Kolumbijos Universiteto profesoriaus Jameso Liebmano atliktas tyrimas 1973-1995 metais parodė, jog vienas iš dvidešimt nuteistųjų buvo nekaltas.

Abejotina, ar ši priemonė veiktų ir kaip taupymo metodas. Žurnalas "The Economist" 2009 metais visuomenę informavo apie atliktus tyrimus, kuriuose paaiškėjo, kad mirties bausmės įvykdymas Jungtinėse Amerikos Valstijose kainuoja daugiau nei kalinio išlaikymas iki gyvos galvos. Taip yra dėl ilgų, specialių ir sudėtingų teismo procesų, reikalaujančių daugiau lėšų nei įprastos teismo veiklos. Tačiau nemanau, kad ekonominė perspektyva šioje diskusijoje turėtų būti svarbi, nes žmogaus gyvybė yra finansiškai neišmatuojama ir neįkainojama.

Be jokios abejonės, žiaurūs nusikaltėliai laiko atgal neatsuks ir nusikaltimo žalos neištaisys, tačiau jie dar turi galimybę prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo. Taip pat turime prisiminti, kad jie taip pat yra kažkieno šeimos nariai. Ar mes tikrai vykdydami įstatymą norime iš kažko amžiams atimti brolį/sesę, vyrą/žmoną, tėtį/mamą, sūnų/dukrą? Žmonės neturi patirti dar daugiau skausmo už jų artimųjų įvykdytas klaidas, su kuriomis jie neturi nieko bendro.

Neretai mirties bausmės šalininkai nori taikyti „akis už akį, dantis už dantį‘‘ principą, tačiau tai nusikalstamumo problemos neišspręs, o tik palaikys žiaurumo idėją. Be to, teisinė sistema nusiristų iki nusikaltėlių lygio, bandydama teisingumą vykdyti šaltakraujišku būdu – atimdama beginkliams žmonėms gyvybes. Taip pat teisėsauga tarsi tartų, kad šis nehumaniškas būdas yra tinkamas spręsti problemoms, ir tai ateityje gali sukelti neigiamas pasekmes.

Taigi, dar kartą peržvelgus visus argumentus, galima padaryti išvadą, kad mirties bausmė yra prasta prevencinė priemonė, dažnai ekonomiškai nenaudinga, naikinanti teisingumo orumą, sukurianti galimybes įvykti nepataisomoms klaidoms ir, žinoma, tai – nehumaniškas būdas spręsti nusikalstamumo problemą.

Norint apsaugoti visuomenę nuo surastų žiaurių žudikų veikia ir iki šių dienų galiojantis principas – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taip pat naudingiau spręsti šią problema būtų ieškant nusikaltimų šaknų, koncentruojantis į suimtų ir linkusių vėl įstatymus laužyti nuteistųjų perauklėjimą, tobulinant socialinį švietimą ir didinant viešųjų saugos tarnybų efektyvumą.